Rasuolė Juodžbalytė: „Kokie mes žmonės tada būsime?..”

Projektas: „Kūrybinio rašymo savaitė su rašytoju bibliotekoje“ (IV)

1655m., Rusijos ir Švedijos karas. Lietuva, Kėdainiai

Sekmadienis, popietė. Jeigu ne karas, šiuo metu turgus skęstų masyvių turtingų keliautojų miniose, o prekiautojų kišenės jaustų malonią monetų masę. Tačiau mieste vyrauja mirtina tyla.

Net jei ir sustosi ir gerai įsiklausysi, neišgirsi nei gyventojų jaudinančių pokalbių, nei švelnaus, smulkaus katės tipenimo.

            Gyventojų būstai buvo ne išimtis. Kambary tegalima išgirsti pasikartojantį laikrodžio tiksėjimą ir sunkų, duslų alsavimą. Dabar mudu su Manvydu valgytume gardžius motinos pagamintus pietus ir kikentume.

Kikentume iš kaimyno Lūdžiaus, kuris anądien įkritęs į Velnio juodąją skylę (taip kaimo vaikai vadindavo vandens balą, kuri dydžio kaip trys jau pilnai užaugusių arklių galvos, o nuo nežinomų medžiagų įgavusi tamsių spalvų mišinį), sau palei nosį burbuliavo svetimos kalbos žodžius, žodžius, kuriuos gali ištarti tik suaugę asmenys.

Lūdžius buvo skurdus ir senas bambeklis, tačiau su savo istorijomis jis sugebėdavo prikaustyti ne tik vaikų, bet ir vyresniųjų dėmesį.

Kikentume ir iš Rudžiaus, seno Rauzmedžių šeimos šuvos, kuris vos prieš kelis mėnesius neteko savo anų laikų buvusios aštrios regos. Dėl to gali būti kaltas niekieno nelaukiamas senyvas šuvos amžius. Mes gailėjomės Rudžiaus, tačiau nuolatinis jo trankymasis į praeivius, sienas ir kitus objektus visados prajuokindavo ir pakeldavo nuotaiką.

Kikentume ilgai ir stipriai, kol suskaustų pilvus, kol motinos kantrybė trūktų ir ji vaikytųsi mus abu, vaikytųsi pro duris ir į gatvę, vaikytųsi į žalią lietuvišką pievą, kur kvapą praradę mes visi sugriūtume ir dar stipriau krizentume.

            Tačiau tai tik sapnas, o sapnuoti dabar laiko nėra. Motina jau ketvirtą dieną neatsikelia iš lovos, o Manvydas, paprastai vikrus ir išdykęs šešiametis mano broliukas, iš po kriauklės nepasijudino jau kelerias valandas.

Būdamas mažesnis prie to kampelio prisiglausdavo, kada jausdavosi liūdnas ar atstumtas. Iš ten jį iškrapštyti būdavo sunkiau nei iš turgaus gauti kokybiškos mėsos gabalą.

Bėgioti ratais rūpinantis šešiamečiu ir senyvo amžiaus moterimi, sergančia nežinoma liga, buvo be galo varginantis darbas, reikalaujantis viso dėmesio ir kantrybės.

Paskutiniu metu man pritrūkdavo jėgų net atverti burną ir ištarti nors keletą žodžių. Ir mes sėdėjom. Sėdėjom vieni ir laukėm.

            Tun, tun, tun, tun… Daumilė atpažino šiuos sunkius žingsnius. Šiuos žingsnius ji girdėdavo kiekvieną savo gimimo dieną ir per kiekvieną metų šventę.

Staiga durys atsivėrė ir tarpduryje pasirodė dėdė Arvydas. Daumilė varganai nusišypsojo, o iš po kriauklės žaibo greičiu išbėgo mažas berniuko siluetas. „Dėde Arvydai!“ – suspiegia plonytis, tačiau džiugus berniuko balsas, ir jis stipriai stipriai apkabina aukšto dičkio koją.

Staiga stambus vyras pakelia lengvą Manvydo kūnelį taip aukštai, jog, rodos, jis tuoj palies patį dangaus paviršių, o mažylis aiškiai ir garsiai sukvatoja.

            Dėdė Arvydas tarnavo kariuomenėje mediku. Jis buvo žinomas kaip tikras didvyris, išsaugojęs tūkstančių vyrų gyvybes, tačiau dėl patirtos sunkios dešinės kojos traumos buvo priverstas baigti karjerą. Nuo tada jis galėdavo mus lankyti dažniau, bet buvo akivaizdu, kad visa tai jį pakeitė.

Sėdėdamas ties svečių kambaryje esančiu langu jis intensyviai žiūrėdavo į vieną tašką. Prabėgdavo pirma, antra, žiūrėk, jau ir trečia valanda, o jis dar vis tebemąsto.

Žinojau, kad dėdei sunku, užjaučiau jo ilgesį ir supratau jo įniršį. Norėjau jam padėti, taip pat, kaip jis visada padėdavo mums, bet man tebuvo aštuoneri.

Manvydo tada dar nebuvo, gaila, kad jis niekada nepažinojo tikrojo dėdės Arvydo.

            Taip mano brolį vyras kilnojo dar keletą kartų, kol mūsų žvilgsniai susikirto ir jis prisiminė, ko čia atėjęs. Jis nedrąsiai priėjo ir lėtai priklaupė prie alsuojančios sesers. Tada švelniai paimdamas jos ranką padėjo ją ant savosios, ir tyliai kelias minutes sėdėjo.

            – Daumile, atnešk kibirą švaraus vandens, ir rankšluostį. Tik greitai, – aiškiai paliepė medikas. – O aš nueisiu į vaistinę. Ilgai neužtruksiu.

            Tada, peržengęs tarpdurį, dingo gatvės gilumoje. Staiga prie manęs priėjo brolis, jis paėmė mane už rankos ir pasakė:

            – Aš eisiu su tavimi, sese. Mes turime padėti mamai.

            – Ne, tu liksi čia, – griežtai pasakiau ir nužygiavau durų link.

Tačiau Manvydas jau buvo apsisprendęs. Jis praslinko priešais mane ir atsisukdamas plačiai nusišypsojo. Greitai pagriebiau kibirą ir išbėgau laukan paskui vaiką.

Nuraminti brolį buvo itin sunku. Ratais jis bėgiojo dar kokias dešimt minučių, kol pagaliau jam atsibodo. Norėjau įtikinti jį pasilikti su motina, bet jėgų tam jau neturėjau, ir mes kartu išėjome.

Vandenį semdavome iš centrinio šulinio, kur susirinkdavo didelės eilės žmonių, o norint jų išvengti reikėdavo ateiti ankstyvą rytą.

Kelias buvo neilgas, tačiau ypač dabar, kai motinai reikėjo skubios medicininės pagalbos, žingsniai, atrodė, niekada nesibaigs.

Kol ėjome gatve, susivokiau, jog miestas tuštesnis, nei įsivaizdavau. Akimirksniui sustojome ir įsiklausėme, ir staiga Manvydas pasileido bėgti.

Nesupratau, kodėl jis bėga, bet sekiau iš paskos, sykiu ir šaukdama jį sustoti:

            – Manvydai, sustok! Dabar ne laikas žaisti!

            – Bet, sese, žiūrėk! – sumekeno vaikas, praradęs kvapą, ir pirštu pamojo į kitoje gatvės pusėje ant žemės nepatogiai gulinčius žmones.

Staiga viduje sukuždėjo kažkoks nežinomas balsas ir aš sustingau. Tamsuma apliejo mano akis, ir nors jaučiau, kaip Manvydas kažką man sakė, jo žodžių išgirsti nesugebėjau.

Jis timptelėjo mane už rankovės, ir aš, net nepajusdama, kaip greitai dirba mano kojos, pribėgau ir pradėjau skubiai tikrinti kiekvieno gulinčiojo kaklą, tikėdamasi rasti bent vieną, nors ir silpną, gyvybės ženklą.

Tikrinau kiekvieną kūną, vietinį ir ne, ir staiga pamačiau mieliausios močiutės Aldonos veidą. Beveik kiekvieną vasarą pas ją eidavome skinti braškių.

Manvydas klausinėjo manęs tūkstančio klausimų, jis nesuprato, ką aš darau, tačiau aš ir nesiruošiau jam aiškinti.

Supratau, ką reiškia žodžiai „karas“ ir „mirtis“, todėl pamaniau, kad jei jis supras kuo mažiau, tuo jam bus geriau.

Manvydas vis dar klausinėjo, o aš tik po kelių minučių lėtai atsistojau.

Kurį laiką broliui veido rodyti nedrįsau, nenorėjau, kad pamatytų mano ašaras. Tačiau galų gale susitvardžiau, stipriai paėmiau berniuką už rankos ir griežtai paliepiau eiti tolyn.

            – Bet aš nenoriu! Sese, juk mes negalime jų taip palikti! Kokie mes žmonės tada būsim? – riktelėjo vaikas, dar bandydamas išsivaduoti iš mano rankų.

Tuo metu brolio žodžių nesupratau. Manvydas kalba daug, dažnai tai nereikšmingi plepalai. Jis dar tik mažylis, tačiau už kitus bendraamžius protingesnis.

Jeigu tik būčiau žinojusi, kad ši išmintinga šešiamečio frazė mano galvoje skambės dar daug kartų. Pagaliau, nuraminus įsiaudrinusį vaiką, galėjome keliauti toliau. Šis sustojimas atėmė daug brangaus laiko, dėdė greičiausiai jau nerimauja.

Mums reikia paskubėti, kuo ilgiau užtruksime, tuo motinai bus blogiau. Namo grįžome tik už gero pusvalandžio.

Manvydas iš karto bėgo prie motinos, o aš, nusitempusi dėdę į šoną, jam papasakojau viską, ką matėme. Pasakojau detaliai, ir kartas nuo karto mano balsas sutrūkčiodavo, o kojos sudrebėdavo.

            Netrukus dėdė, nieko nesakydamas, paėmė mane į savo glėbį, o aš nebegalėjau sulaikyti ašarų. Tada, atitraukęs mane atokiau, jis paliepė eiti gultis ir pasakė, kad atsikėlus ryte motina bus sveika, kad karo nebebus, ir visa tai atrodys tik kaip nelemtas sapnas.

Žinojau, kad tai netiesa, tačiau daug apie tai galvoti nenorėjau. Buvau tokia pavargusi, kad vos užmerkusi akis iš karto susapnavau sapną. Sapnas buvo tas pats, tik šį kartą kažko trūko.

Atrodė, kad viskas vyko ta pačia eilės tvarka, bet kažkodėl jaučiau slegiančią tuštumą. Ir tada aš suvokiau, kad mano sapne nebuvo motinos.

Staiga mus pažadino skambūs šūvių garsai. Lauke galima buvo išgirsti klyksmus, grasius beldimus į duris, šaukiančius pagalbos žmones, ir skardžius kareivių balsus, kalbančius nesuprantama kalba.

Dėdė, kuris klūpėjo šalia motinos, kažkodėl tyliai, užsidengęs burną, raudojo, o motinos veidas buvo uždengtas jo paltu.

Pamatęs mane, vyras nusibraukė ašaras, greitai čiupo mane ir brolį už kupros, ir bėgte nutempė iki galinio namo kambario. Ten laikydavome senus, jau nebenaudojamus daiktus. Vyras stipriai užtrenkė duris ir nubėgo prie lango, kuris, vienintelis esantis patalpoje, sunkiai atsidarydavo. Tačiau dėdei Arvydui, gerokai didesniam milžinui už bet kokį įprastą vyrą, tai buvo ne kliūtis. Jis plačiai jį atvėrė, tada pritūpė šalia mūsų ir aiškiai pasakė:

– Klausykitės manęs įdėmiai. Dabar čia nesaugu ir ilgainiui nepasimatysime. – Netrukus iš kairės kaimynų pusės pasigirdo šūksniai ir sunkūs kareivių žingsniai. Manvydas krūptelėjo, ir įkritęs man į glėbį pradėjo verkšlenti. Galėjau jausti jo drebulį, ir susivokti, kad vyksta kažkas baisaus. Tada pajutau, kaip mano akys staiga prisipildė ašaromis. – Daumile, turite vienas kitu rūpintis. O dabar negaiškite laiko, eikite į pietus kuo toliau, ten rasite žmonių, kurie jums suteiks pastogę ir maisto. Aš jus susirasiu.

– Bet dėde Arvydai, juk mama dar nepasveikus, ar ją teks nešti? – paklausė berniukas, vis dar verkdamas.

Arvydas keistai nusišypsojo ir pasilenkė prie vaiko:

– Jūsų motina ir aš liksime čia. Nebijokite, jūs turite likti kartu, o visą kita išsispręs savaime.

Nespėjus man ištarti nei žodžio, milžinas pakėlė mane už pažąstų ir permetė pro langą. Tada tą patį padarė su berniuku, švelniai paduodamas man jį į glėbį.

Dar ne per vėlu, mes galime išeiti visi drauge! – greitai sumaliau žodžius ir ištiesiau jam savo ranką. Rankos jis nepaėmė, tik dar plačiau nusišypsojo. Tada lėtai uždarė langą ir dingo mažo kambario gilumoje.

Po minutės išgirdau, kaip į kambarį įsibrovė kareiviai. Jie kažką griežtai sušuko, pro lango kampelį galėjau matyti, kaip vienas po kito jie puolė dėdę Arvydą.

Pirmus kelis vyrus dėdė lengvai permetė per savo kūną, tačiau kareivių vis daugėjo, o Arvydas buvo vienas. Tada priėjo tas aukštas vyras, jis kažką sumekeno ir namuose pasigirdo šūvio garsas.

Aš pasileidau bėgti, laikydama išsigandusi broliuką. Mes abu buvome išsigandę. Kelią matyti trukdė ašaros, kurios bėgo nesustodamos. Bėgau ilgai, kol nebeliko jėgų ir susmukau miško samanose.

Visą tą laiką mano galvoje skambėjo tik brolio žodžiai: „Juk mes negalime jų taip palikti! Kokie mes žmonės tada būsime?..”

(Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.)