Psichologas Donatas Lučunas: plano turėjimas ramina

Įvykiai Ukrainoje emociškai paveikė visus – ne išimtis ir medikai. Pastaruoju laikotarpiu užklupusi slogi nuotaika, nerimas, baimė – normali reakcija. VšĮ Kėdainių PSPC Psichikos sveikatos skyriaus medicinos psichologas Donatas Lučunas teigia, kad nerimas šiuo metu nėra patologinis, jis yra pagrįstas, turintis labai svarbias priežastis. Tačiau, anot psichologo, negalima leisti niūrioms emocijoms domi­nuoti. Kėdainių PSPC medikams bei įstaigos darbuotojams paskaitą skaitęs psichologas priminė, kas padeda susitvarkyti su užklupusiomis emocijomis, skatino ieškoti veiklų ir būdų, kurie padėtų nusiraminti.

Nerimas nėra patologinis

„Sekdami įvykius Ukrainoje išgyvename sunkias emocijas. Karų yra buvę ir Afganistane, Sirijoje, Čečėnijoje, Irake bei kitose šalyse. Mes tuomet irgi išgyvenome, bet mažiau. O dabar mus apėmęs didesnis nerimas. Kodėl? Todėl, kad kyla reali grėsmė tiesiogiai mums.

Priimame mintį, kad realiai karas gali kilti ir pas mus. Mūsų smegenys, kurios nuolat ,,stebi“ tragiškus įvykius, tai priima kaip didelę grėsmę ir didelį neapibrėžtumą“, – kalbėjo psichologas.

Nerimas, anot jo, šiuo metu nėra patologinis, jis yra pagrįstas, turintis labai svarbias priežastis: „Tačiau tam, kad nusiramintumėm, nėra stebuklingos piliulės. Jei pradėsime vartoti raminamuosius, galime priprasti ir tapti priklausomi. Turime išbūti šį laiką, o jam bėgant žmogus prie bet ko pripranta. Karo patirtis rodo, kad aidint sirenoms žmonėms kyla stiprus nerimas ir jie bėga slėptis. Tačiau ilgainiui gyvenant tokioje aplinkoje, dalis žmonių nustoja jausti nerimą ir jie nustoja bėgti į slėptuves“, – teigė psichologas.

Grįžus į namus psichologas pataria apkabinti savo artimuosius ir pabūti apsikabinus ne mažiau 20 sekundžių.

Kalbant apie pirmines emocijas, pagalvojus apie karo grėsmę, kyla nerimas, neviltis, liūdesys, baimė, pyktis. Bet svarbiausia, kad nerimas ,,nepasikeltų“ kvadratu, kubu, n-tuoju laipsniu, netaptų panika, kad jis ,,neapliptų“ antrinėmis, tretinėmis emocijomis.

D. Lučunas šiuo atveju pataria prisiminti auksinę taisyklę: drąsos keisti tai, ką galiu pakeisti, ramybės susitaikyti su tuo, ko pakeisti negaliu. Ir išminties suvokti tą skirtumą.

Plano turėjimas ramina

Pasak psichologo, kiekvienam reikėtų pagalvoti, ką mes galime padaryti karo grėsmės akivaizdoje. Kažkiek galime ir atsarga juk gėdos nedaro. Jeigu prisipildysime keletą didesnių vandens talpų – nuo to blogiau nebus. Po kiek laiko vandens atsargas pakeisime naujomis. Galime turėti maisto atsargų kelioms savaitėms, o vėliau jas sunaudoti. Nereikia prisipirkti kruopų metams, bet kelioms savaitėms į priekį – galima.

Svarbu turėti ir medikamentų, kurių nežinia kada prireiks, grynųjų pinigų, bet išsigryninti ne visus, kad nepasidarytume dar didesnės krizės. Galime turėti kuro atsargų bent vienam automobilio bakui, bet nereikia jo pirkti kažin kiek, kad stipriai nenukentėtume finansiškai.

Galima apsitarti su artimaisiais, ką darysime, kur susitiksime, paskelbus ekstremalią situaciją. Plano turėjimas, sakė psichologas, ramina.

Parama ir pagalba padeda patiems

Nusiraminti, D. Lučuno nuomone, labai padeda parama ukrainiečiams. Kas gali pinigais, kas reikiamais medikamentais, rūbais, o kas gali – būstu. Jei vaikai labai išgyvena, reikia kalbėtis ir su jais, klausti, gal jie nori kokį savo žaisliuką padovanoti ukrainiečių berniukui ar mergaitei – tai labai gerai veikia. Kai mes padedame kitiems, mūsų nerimas mažėja ir mes geriau jaučiamės.

Galime dalyvauti palaikymo akcijoje, feisbuko profilyje užsidėti Ukrainos vėliavėlę, pasidalinti informacija, kuri mums atrodo svarbi. Galima įstoti į Lietuvos šaulių sąjungą, pasimokyti ginti ir gintis: „Juk, kai aš treniruojuosi, tuo metu man ramu, nes aš kažką darau.

Mūsų protėviai nusiraminimui naudodavo maldą. Jei mes to nedarome, galime pabandyti. Jei vis dėlto to nepraktikuojame, savo mintis galime paleisti aukštesniosioms jėgoms, kaip mes jas suprantame – likimui, visatai. Reikia susitaikyti su tuo, ko mes negalime kontroliuoti. Jei nuo manęs priklausytų, ar liausis karas Ukrainoje, aš tą padaryčiau. Kaip žinia, mes galime daryti, ką norime, bet nuo mūsų labai mažai priklauso.“

Nerimui… skirti laiko

Kilus nerimui, stresui, mes dažnai būname įsitempę. Būtina atsipalaiduoti, nes mes žinome, kas nuo mūsų nepriklauso. Tačiau stresas mus lydės, kol nepaaiškės esamos padėties baigtis.

Nereikia pamiršti daryti tai, kas padėdavo iki šiol, t. y, visos malonios veiklos – kažkam padeda paglosčius katiną, kitam žvejyba, trečiam išeiti pasivaikščioti po mišką.

,,Negalvoti ar neklausyti žinių apie įvykius Ukrainoje mums nepavyksta. Bet mes galime paskirti laiką… nerimavimui. Savo dienotvarkėje skirti valandą ar kiek daugiau, kuomet per TV žiūrėsime žinias, tuomet ir pasinervinsim. Jautresniems žmonėms reikėtų apsispręsti, galbūt nežiūrėti karo vaizdų per televiziją, bet geriau informaciją skaityti ar jos klausytis per radiją ar kitais kanalais.

Galima tam laiko dar skirti rytais, bet visą kitą laiką stengtis gyventi įprastai. Nors užplūs mintys, kils nerimas ir dieną, bet reikia stengtis koncentruotis, kad viską apgalvosiu vakare“, – dalijo patarimus D. Lučunas.

Valdant nerimą, vienas iš geriausių ,,kovos“ būdų – fizinis aktyvumas ir bendravimas. Kuo blogiau jaučiamės, tuo daugiau reikėtų būti fiziškai aktyviems. Grįžus į namus psichologas pataria apkabinti savo artimuosius ir pabūti apsikabinus ne mažiau 20 sekundžių, galima ir ilgiau. Ir pabučiuoti vienas kitą ne trumpiau nei 6 sekundes. Įrodyta, kad tai irgi ramina.

„Reikia atkreipti dėmesį, kaip aš jaučiuosi, kaip mano kūnas reaguoja, kokie kyla impulsai. Dar labai svarbu, kokioje aplinkoje esame, nes skirtingose aplinkose mums kyla skirtingos mintys, skirtingi jausmai bei kūno pojūčiai“, – kalbėjo specialistas.

Vienija karo baimė

D. Lučuno pastebėjimu, mūsų nuotaika ir emocijos labai priklauso nuo nusiteikimo. Svarbu pasidžiaugti tuo, ką šiandien turime, mokėti mėgautis kasdienėmis smulkmenomis. Gyvenime bus nelaimių, skausmo, kančios, klaidų – tai yra mūsų gyvenimo kelio dalis.

Tam tikruose gyvenimo etapuose mes to neišvengsime. Kilus bet kokiai krizei, reikėtų paklausti, ar tai mus žlugdo, ar augina.

Patys ukrainiečiai pastebi, kad per karą jie tapo kaip vienas kumštis. Galbūt pastebime, kad konfliktų pamažėjo tarp bendradarbių, šiuo metu tapome draugiškesni – karo baimė visus suvienija.

Iki karo dažnai nervindavomės dėl to, ko neturime, ko mums trūksta. Nustojome džiaugtis įprastais dalykais. Kas džiaugdavosi taika atsikėlęs arba kad turi ką valgyti? Mes nustojome džiaugtis įprastais dalykais, o dabar mes galime vėl išmokti jais džiaugtis…

Svarbu daryti tai, kas mus džiugina

Psichologo patarimu, mėgaudamiesi įprastais dalykais mes galime atsigręžti į savo vertybes, prisiminti savo pamirštus hobius. Psichologas pateikė palyginimą su keliautoju, einančiu per dykumą: ,,Jeigu mes į dykumą išleisime žmogų, jis eis ir eis. Išseks jėgos, jis nukris ir tuo viskas pasibaigs. O jeigu mes einantį dykuma žmogų kartkartėmis pasodinsim į pavėsį, duosim atsigerti, ištiesti kojas, pailsėti, numigti, toks žmogus greičiausiai galės eiti visą gyvenimą.

Galima daryti išvadą, kad labai svarbu pasirūpinti savimi, savo jėgų bei resursų atstatymu. Susiruošus miegoti labai svarbu nusiteikti miegui, o ne, pasiėmus mobilųjį telefoną, dar panaršyti, paskaitinėti, ieškoti informacijos, kas ,,ten“ dabar vyksta.

Nereikia pamiršti daryti tai, kas padėdavo iki šiol, t. y, visos malonios veiklos – kažkam padeda paglosčius katiną, kitam žvejyba, trečiam išeiti pasivaikščioti po mišką, dar kitam su kažkuo susiskambinti. Svarbu ir toliau daryti tai, kas atstatydavo jėgas ir resursus, kas ramindavo ir džiugindavo. Net ir darbe reikia skirti pertraukėlę bent minimaliam poilsiui.“