„Pasijutome, lyg būtume nusikėlę į tokią Lietuvą, kokia ji buvo prieš dešimt ir daugiau metų“, – kalbėjo grupelė kėdainiečių jaunuolių, savaitę laiko viešėjusių kaimyninėje Kaliningrado srityje. Neišdildomų įspūdžių jiems suteikė dalyvavimas tarptautiniame projekte „Paribio Atlantida – pasienio kultūrinis kelias“.
„Kėdainių krašto muziejus, pasitelkdamas miesto ir rajono gimnazijų mokinius bei studentus jau antrus metus dalyvauja projekte, kurį inicijavo ir parašė Lenkijoje įsikūręs „Paribio“ fondas. Tapti projekto partneriu buvo pakviestas ir Kaliningrade įsikūręs Rusijos rašytojų sąjungos skyrius“, – kalbėjo Audronė Pečiulytė, Kėdainių krašto muziejaus daugiakultūrio centro vadovė, kartu su Kėdainių krašto muziejaus direktoriumi Rimantu Žirguliu bei septyniais jaunuoliais savaitę laiko viešėjusi kaimyninėje Kaliningrado srityje.
Užsimezgė tarpusavio bendravimas
Pasak pašnekovės, projektas buvo inicijuotas tam, kad būtų suburtos jaunimo grupės, kurios domėtųsi šių kraštų specifika, istorija, kultūra ir etnografija. „Projektą vainikuos jaunuolių paruoštas turistinis gidas, kuris bus platinamas nemokamai. Tikimės, kad keturiomis kalbomis (lietuvių, lenkų, rusų ir anglų) išleista knyga sudomins jaunus žmones atvažiuoti ir pasižiūrėti šiuos kraštus gyvai“, – sakė A. Pečiulytė.
Tai – jau ne pirmas visų projekto partnerių susitikimas – prieš pusantrų metų dalyviai svečiavosi Lenkijoje, Krasnogrūdos krašte šalia Seinų. Lygiai prieš metus rusai ir lenkai svečiavosi Kėdainiuose.
„Šįkart mes ir partneriai iš Lenkijos svečiavomės Kaliningrade. Visą savaitę dalyvavome kūrybinėse dirbtuvėse, pavyzdžiui, darėmės apyrankes iš gintaro. Taip pat aplankėme Kristijono Donelaičio memorialinį muziejų, susipažinome su vietiniu kultūriniu paveldu, klausėmės poezijos skaitymų. Na, ir, žinoma, ypač reikšmingas užsimezgęs bendravimas tarp jaunimo“, – šypsojosi A. Pečiulytė.
Jungia išskirtinės asmenybės
Projekto dalyviai turėjo ir kitų įdomių ir naudingų veiklų. „Vienas įdomesnių užsiėmimų buvo tada, kai kartu su žurnalistais vaikščiojome po Kaliningradą ir ieškojome 15 ženklų, kurie mums pasirodė neįprasti ir išskirtiniai. Vėliau, remdamiesi jais, rašėme straipsnius. O juk tokį miesto pažinimo būdą lengvai galėtume pasitelkti ir mes patys, klausdami, kokie ženklai, vaikščiojantiems po Kėdainius svečiams atrodo išskirtiniai“, – naudingą įgytą patirtį pristatė A. Pečiulytė.
Visi šie trys kraštai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo skirtingi ir neturintys tarpusavio sąsajų. „Mus su Kaliningradu jungia nemažai išskirtinių ir nusipelniusių, pasaulyje puikiai žinomų asmenybių: K. Donelaitis, poetas Josifas Brodskis, o pastarasis bičiuliavosi su mūsų kraštiečiu, Nobelio premijos laureatu Česlovu Milošu“, – sakė pašnekovė.
Stebino kontrastai
Visiems projekto dalyviams viešnagė šioje Rusijos dalyje paliko nemažai įspūdžių. Ypač į akis krito kontrastai – tiek pastatų, tiek ir pačių gyventojų nuotaikų. „Pavyzdžiui, ateini į vieną kvartalą, jis visas sutvarkytas: medžiai iškirsti, puikuojasi naujos statybos pastatai. Nueini į kitą, šalia esantįjį, ir nustembi: šalia vienas kito stovi išlikę gotikinės statybos pastatai ir pilki, negražūs sovietinių laikų daugiabučiai namai“, – sakė A. Pečiulytė. Į Kaliningrado sritį sovietmečiu suvažiavo žmonės iš visos Rusijos, tad čia jie neturi jokių savo šaknų. „Tad ir požiūris į kultūrinį paveldą yra kiek atmestinas. Vis dėlto, mano požiūriu, viskas po truputį keičiasi į gera: jau pradėjo formuotis naujas Kaliningrado gyventojų identitetas“, – savo pastebėjimais dalinosi pašnekovė.
Lietuviškumo apraiškų yra
Ši Rusijos dalis nepaliko abejingų ir mokinių. „Ten aš pamačiau visiškai skirtingą šalį nei dabar yra Lietuva. Mūsų šalis, palyginti, yra labai europietiška, moderni. Mes pamatėm miestų centruose stovinčias universalines parduotuves, kokių Lietuvoje jau retai kur sutiksi. Apskritai, pažiūrėjus senus rusų filmus, su vaizdu, matytu Kaliningrade, galima rasti gana nemažai sąsajų. Iš kitos pusės, Kaliningrade yra labai gražus išlikęs vokiečių paveldas. Tačiau ir vėl – jei stovi kuklus, dviejų aukštų vokiško stiliaus namelis, vos už kelių žingsnių stovi masyvus penkių aukštų sovietinės statybos daugiabutis. Ir taip – visur“, – kalbėjo vienas projekto dalyvių Arnis Aleinikovas.
Pasak vaikino, stebino ir žmonės. „Jų buvo įvairių – ir lakstančių, viskuo nepatenkintų, ir gana provakarietiškų. Maloniai stebino, kad galima susikalbėti ir anglų kalba“, – kalbėjo vaikinas kartu pridurdamas, kad matyti vaizdai kai kada sukeldavo ir lengvą kultūrinį šoką. „Ypač kai pamatai, kaip gyvena vietiniai žmonės… Tačiau mes pastebėjome ir lietuviškumo apraiškų: nemažai reklaminių plakatų, kviečiančių į renginius Žalgirio arenoje, gatvės pavadinimą, kuriame minimas Lietuvos vardas. Be to, vietiniai sutartinai gyrė mūsų šalį, į kurią važiuoja ilsėtis, nes, pasak jų, čia viskas yra daug pigiau nei pas juos“, – dar šviežiais prisiminimais dalinosi jaunuoliai.
