Prof. dr. Remigijus Venckus „Kvėpavimas ir gurkšnis“

Paroda: 2021.03.20 – 2021.04.30. Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje eksponuojama Lietuvoje gerai žinomo medijų menininko ir kritiko, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus paroda. Menininkas pristato eksperimentinę parodą, kurios pagrindas yra 2013–2019 m. vykusių kelionių metu įamžinti vaizdai.

Parodos autorius dr. Remigijus Venckus sutiko atsakyti į keletą „Kėdainių mugės“ klausimų ir pasidalyti mintimis apie meną, kūrybos procesą ir… karantiną. „Man, kaip kūrėjui, karantinas nėra suvokiamas kaip priešas; man tai tik penas vaizduotei ir augimą skatinantis iššūkis kūrybai!“ – teigia menininkas.

2019 metais kėdainiečiai turėjo progą susipažinti su vienu iš Jūsų kūrybos laukų – tuokart Kėdainių daugiakultūriame centre lankėtės su dokumentinės fotografijos paroda „Etiopijos kelias“. Ši paroda „Kvėpavimas ir gurkšnis“ Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje kitokia, nepažodinė, pristatoma kaip eksperimentinė. Kodėl abstrakcija tinkamesnė forma siekiant perteikti tikrovę / realybę?

– Naujoji Kėdainiuose pristatoma paroda nėra sudaryta iš grynai abstrakčių atvaizdų. Tai nuotraukos, kuriose realūs gamtovaizdžiai virsta abstrakčiomis formomis; jos išlaiko aiškius, tikrovei artimus pavidalus. Tikrai negaliu paneigti, kad mano kūryboje yra daug abstraktumo, kuris žiūrovą veda labiau už fotografijos ribų, link abstrakčios grafikos ar tapybos. Dar anksčiau, iki surengiant „Etiopijos kelio“ parodą, 2014 m. Kėdainiuose eksponavau abstrakčių fotografijų parodą „Amnezija. Laikas. Erdvė. Vieta“. Šiais metais į Kėdainius ir vėl grįžtu su abstrakčiais kūriniais.

Kažkada, dar būdamas tik pirmųjų metų doktorantu, rašiau, kad abstrakcija išgelbės pasaulį. Nors šiandien tokia mano mintis atrodo idealistiškai naivi, tačiau abstraktūs vaizdai prisideda prie vizualinės kultūros įvairovės, jie atgaivina nuobodumu virtusią tradiciją, galiausiai priverčia iš naujo perkainoti tai, ką regime ir ką vaizduojame. Dar magistrantūros studijų metais mane kerėjo XX a. antrosios pusės idėjos, skelbusios, jog tikras menas nieko neatkartoja ir neimituoja. Praeitame amžiuje būta judėjimų, kai menininkai, siekdami kurti, bet neimituoti tikrovės žengė labai drąsiu abstrakcijos keliu. Galiausiai net abstraktūs, pasaulį jau išvydę kūriniai pradėti traktuoti kaip naujosios tikrovės dalis. Dėl šios priežasties kūrėjai, ieškodami vis naujesnių kūrybos formų, ryžosi parodose nebeeksponuoti meno, bet susirinkusiems žiūrovams pasakoti apie tai, kokia vizuali kūrinio forma yra sumanyta ir turėtų būti išeksponuota; tačiau ji nebus eksponuojama, nes priešingu atveju kūriniai jau taptų tikrovės dalimi ir prarastų neįkainojamą meno vertę. Be abejo, tokia kraštutinė meno kūrybos raiška ilgai neišliko. Tik pagalvokite, koks turėtų būti vaizduojamasis ir vizualusis menas be vaizdo? Ši utopinė idėja labai mane sudomino, todėl kūryboje kiekvieną kartą aš keliu sau naują užduoti: kaip vaizduoti kitaip, kaip mano kuriama abstrakcija turėtų neatkartoti to, ką jau esu sukūręs. Pamažu, metai iš metų, abstrakčioji forma tapo nuolatine mano kūrybos palydove.

Nors man dar tenka sutikti žmonių, kurie nustemba išgirdę, kad menininkai tyrinėja, tačiau mano kelyje pasitaiko vis mažiau skeptikų, kurie suabejotų, ar menas iš viso gali ką tyrinėti. XX a. pabaigoje pradėtos kurti meno tyrimo koncepcijo, šiandien tampa tam tikra tyrimų strategija. Aš taip pat tyrinėju tikrovę. Stebiu ją, galvoju apie ją; svarstau apie savo pojūčius, išprovokuotus realybės įvykių. Aš taip pat skaitau ir daug mokslo literatūros, ten rasdamas nemažai įvairių atsakymų dar kitaip pradedu suvokti tai, ką noriu papasakoti savo kūriniuose.

Žinote, apie tikrovę dažnai mąstome kaip apie tą, kurią regime, tad natūralu, jog fotografiją suvokiame kaip tikrovės įamžinimo priemonę; t. y. vadovaujantis dokumentiniu požiūriu vienbalsiai sutinkame, kad nuotraukos perteikia faktus. Tačiau už regimųjų pavidalų yra ir kita tikrovė pusė: tai, ką aš jaučiu, kaip aš ją suvokiu, kokią ją noriu regėti. Šiai neregimajai tikrovei perteikti visada padeda abstraktus vaizdavimas.

Kokius raktinius žodžius pasiūlytumėte parodos lankytojui, siekiančiam „perskaityti“ Jūsų meninę kalbą? Aš pradėjau nuo keleto: daugiasluoksniškumas (tikrovė), fragmentiškumas (žmogaus atmintis), tobula akimirka (siekis atkurti), pojūčiai.

– Negaliu prieštarauti. Jūsų išskirti raktažodžiai gana tikslūs. Galiu juos nebent pakomentuoti ir galbūt dar kelis pasiūlyti. Mano kūryba tikrai yra daugiasluoksnė. Ji yra tokia ir dėl to, kaip aš konstruoju kadrą, ir dėl to, ką vaizduoju. Fotografavimo procesas man mažiausiai yra įdomus, nebent tai būtų dokumentinė fotografija. Man kur kas įdomiau apdirbti, perkonstruoti kadrą. Kūryboje taikau ir analoginės (fotojuosta, fotopopierius) ir skaitmeninės (skeneris, kompiuterinė taikomoji programinė įranga) fotografijos priemones. Priemonių arsenalas užtikrina daugiasluoksniškumą.

Aš nenoriu pasakoti tiesmukai ir aiškiai, todėl ir mano sugalvoti pavadinimai yra skirti ciklui apibūdinti, bet ne konkrečiam kadrui įvardinti. Tokiu būdu aš žiūrovui palieku galimybę pasinerti į prasmių labirintą; užsiimti prasmės paieškomis paslaptingame kadre ir savo paties išgyvenimuose. Štai čia ir atsiranda tai, ką vadinate fragmentiškumu. Kurdamas aš ir pats mąstau apie aplinką, apie savo išgyvenimus, apie save patį, kartais atrasdamas savo atminties artefaktus net ašarą nubraukiu. Tad kurdamas aš užsiimu savi-psichoanalize. Kai žiūrovas atsiduria priešais mano sukurtus atvaizdus, jis taip pat verčiamas skaityti tai, ką apie juos aš esu pats parašęs. Tačiau skaitymo aktas negarantuoja mįslės įminimo. Ką daro žiūrovas? Jei jis jautrus ir smalsus, tuomet jis atlieka tą patį aktą kaip ir aš – masto, prisimena, pakartotinai išgyvena savo patirtį… Yra buvę atvejų, kai po parodos atidarymo ekspoziciją paliekantys man nežinomi žmonės prieina ir sako, jog tai, ką jie išvydo juos vertė iš naujo susimastyti, išgyventi save, iš naujo pajausti tai, kas buvo užmiršta.

Klausimas apie tai, kas yra atmintis, mane labai ilgai persekiojo. Atminties problemą gvildenantį kelių šimtų nuotraukų ciklą buvau pavadinęs „Amnezija“. Šiandien man tampa vis svarbiau ne tik atminti, bet ir jausmai bei pojūčiai. Todėl Kėdainiuose eksponuoju parodą, sudarytą iš dviejų fotografijos ciklų „Kėpavimas“ ir „Gurkšnis“.

Pirmasis ciklas („Kvėpavimas“) byloja apie kvėpavimo svarbą ir malonumą. Žinote, kada aš pirmą kartą suvokiau kvėpavimą kaip malonumą? Ogi Kalnuose! Nuostabus kalnų vaizdas priverčia stipriau plakti širdį, verčia vis labiau ir labiau kilnotis krūtinę. Kvėpuoti kalnuose yra ne tik nuostabu, bet ir dar nuostabiau juos regėti. Tad šis ciklas skirtas Kalnams, kurie man, žmogui iš lygumų, yra tikras Dievo kūrybos stebuklas! Šiandien kalbėjimas apie kvėpavimą sutampa su šaliai ir visam pasauliui nedėkingu pandemijos siautėjimui. Ironiška, bet aš apie kvėpavimą kalbu kaip tik dabar, kai nemažai žmonių užsikrėtę virusu jaučia oro trūkumą.

Antrasis ciklas „Gurkšnis“ byloja apie vandenį. Mano atmintyje išliko vaikystėje patirtas nuostabus ir neplanuotas sūraus jūros vandens gurkštelėjimo įspūdis. Kūriniais kviečiu susimastyti apie įspūdžius, patirtus vandens apsuptyje, apie vandens būtinybę mūsų gyvenime ir mūsų vietą gamtoje. Esam tik maža gamtos dalelytė, gyvybiškai priklausoma nuo vandens.

Yra ir dar vienas kūrinių ciklas „Niekieno žvilgsnis“, bylojantis apie regėjimą. Šis ciklas sudarytas iš mirusių žmonių portretų. Užmerktos akys ne tik ženklina nematymą ir neregėjimą, bet ir tikrovės laikinumą, žvilgsnio būtinybę, jo skleidžiamą galią, komunikavimą žvilgsnio pagalba. Visi žinome, kad didžiąją dalį informacijos mes suvokiame regėdami. Man rega kūryboje yra svarbiausia, juk aš kuriu vaizdus. Mano sapnai dažniausiai yra vaizdingi, juose gausu spalvų, įvairių faktūrų ir net garsų; dažniausiai sapnuoju taip, tarsi viską regėčiau tik savo akimis…

Ateityje planuoju sukurti dar kelis fotografijų ciklus, apimančius uoslę, lietimo ir klausos pojūčius. Vis dar negaliu sugalvoti, kokia bus šių kūrinių forma, spalva ir ką parodų erdvėse išvys žiūrovas. Aišku viena, kad, kaip ir anksčiau, aš viename kadre vaizduosiu ir atpažįstamus, ir į abstrakciją linkstančius pavidalus, o tai leidžia išskirti dar vieną raktažodį – laiką.

Vis tik kas Jums atrodo svarbesnis šiame meniniame vyksme: gamta (Dievas, Visata) ar žmogus (išgyvenami pojūčiai), ar viena ir kita drauge?

– Be abejo, svarbu ir viena ir kita. Man, kaip kūrėjui, svarbiausia yra harmonija. Negalima atskirti gamtos nuo žmogaus, patirčių nuo to, kas juos iššaukia, lietimo pojūčio nuo faktūrų, dengiančių  tikrovės daiktų paviršius ir t. t. Jūsų klausimas iš karto verčia galvoti apie nedalomą trikampį: gamta, subjektas, pojūčiai. Visoje šioje schemoje komplikuotą vietą užima Dievas. Kadangi jo negali nei paneigti, nei įrodyti, todėl į meno kūrybą galima žvelgti kaip į pokalbio formą su Dievu. Pokalbis galbūt yra ir atsitiktinis, ir nebūtinai turintis tikslią intenciją. Kai menininkas kalbasi su Dievu, žiūrovui kartais belieka tik gūžčioti pečiais tuo metu, kai jis stebi dviejų kūrėjų dialogą. Kartais tik kūrėjas gali suprasti kūrėją. Jūs tikriausiai paklausite manęs, ar aš kalbuosi su Dievu kūrybos procese? Nežinau, nes jis man dar niekad neatsakė… Aš pirmiausiai kalbuosi su savimi ir tik su savimi tariuosi apie tai, kokia viena ar kita mano kūrybos forma gali būti demonstruojama žiūrovams.

Sigrid Nunez romane „Draugas“ pasakojama, kad vieną rašytoją labiausiai nuvylė tai, jog didžiausi jo kūrybos gerbėjai visiškai ne taip suprato jo knygas arba įžvelgė jose tai, ko jis net nemanė pasakyti. Ar Jums, kaip kūrėjui, svarbu būti suprastam, kad žiūrovas drauge siektų patirti, pajusti, įkvėpti, gurkštelėti…? Ar tegul kiekvienas save šioje parodoje atranda savaip?

– Viena iš filosofijos užduočių yra paaiškinti tiesą. Deja, atsakymo nepavyksta rasti. Šiuo atveju yra naivu tikėtis, kad žiūrovas teisingai perskaitys meno kūrinio naratyvą. Aš niekados nei sau, nei vartotojui tokios užduoties nekėliau. Maža to, jau ne viename interviu esu minėjęs, kad man apskritai nesvarbu, ar aš būsiu suprastas. Juk mano kūrinio supratimo aktas labiausiai priklauso nuo vartotojo. Na jei aš kalbėčiausi su vartotoju žodžiais, akis į akį, galbūt kiek aiškesnio ir tikslesnio suvokimo galėčiau tikėtis. O dabar, vizualusis kūrinys gyvena atskirą gyvenimą nuo manęs. Jei bandai bet kokia kaina būti suprastas, lengvai ir vienodai perskaitomas, tuomet dažnai taip jau nutinka, kad pradedi kurti ne abstrakciją, ne vizualinę provokaciją, bet kičą.

Apmaudą galima patirti gal tik tuomet, kai supranti, kad tavo kūrinys nebuvo nei regėtas, apie jį nebuvo nei skaityta, o daromos drąsios, kategoriškos išvados. Tokios patirties esu turėjęs tik tuo metu, kai meno ekspozicijos erdvėse eksponavau aktų fotografijas. Būta vartotojų, kurie tik žegnotis sugebėjo matydami nuogą kūną, o išvydę apnuogintas pačias intymiausias vietas jau ne tik nebesižegnojo, o kryžiumi gulė ant grindinio… Ką galiu pasakyti? Be komentarų…

Bet kuriuo atveju, aš kuriu vien tik dėl to, kad negaliu nekurti. Aš kuriu, nes tuo metu esu laimingas, ramus, atviras ir harmoningas. Ir net jeigu staiga mano kūryba niekas nebesidomės, aš vis tiek kursiu sau!

Pristatydamas ciklą „Kvėpavimas“, rašote: „Nuo pat pirmosios kelionės aš vis trokštu aplankyti vietoves, kuriose man dar nėra tekę įžengti. Trokštu, kad mano kojos liestų nepažintą žemę, galėčiau įkvėpti giliau nei kasdienėje aplinkoje ir jausti plaučiais varinėjamą orą.“ Per pastaruosius vienerius metus netekome galimybės įkvėpti, jausti, liesti tai, kas nepatirta. Kuo malšinate kelionių troškulį? Ar pastarieji metai be kelionių, pandemija pridėjo naujų prasmių parodai, kurios pasirodymas Kėdainiuose taip pat buvo sustabdytas lygiai vienerius metus – nuo 2020 m. kovo 20 d.?

– Visi parodoje eksponuojami kūriniai yra suplanuoti ir kurti tuo metu, kai apie jokią pandemiją dar nei aš, nei mano pažįstami asmenys negalvojo. Anuomet ir isterijos nebūta tiek daug socialinių tinklų bei masinių informavimo priemonių kanaluose. Vis tik džiaugiuosi, kad mano paroda sutampa su dabarties gyvenimo problematika ir šiek tiek įgauna socialumo, nors šio ciklo kūrybos atveju man jokios socialinės problemos, socialinio gyvenimo realijos ar socialiniai pokyčiai nerūpėjo.

Be abejo, karantinas veikia mus kiekvieną dieną. Jis pakeitė ir mano autorinių parodų planą. Jau kelis kartus su Janinos Monkutės-Marks muziejumi-galerija derinome parodos įrengimo klausimą. Ūmėjanti ir atslūgstanti pandemija trukdė viską rengti pagal planą. Džiaugiuosi muziejaus direktorės ir jos darbuotojų bendradarbiavimu ir atkaklumu rengiant parodą. Esu dėkingas, kad jų dėka kėdainiečiams yra sudaryta galimybė išvysti mano kūrinius šį pavasarį.

Tam tikra prasme karantinas mane veikia ir teigiamai. Pirmiausiai, dėl galiojančių mobilumo ribojimų aš daugiau laiko skiriu savo pedagoginei veiklai. Universitete parengiau naujus pasirenkamuosius kursus, intensyviai ir nuolatos jiems ruošiuosi, skaitau papildomą mokslinę literatūrą, tyrimų rezultatus. Taip pat atsirado ir daugiau laiko atnaujinti savo senuosius kursus. Atlikdamas ne visada lengvą kursų rengimo ir atnaujinimo darbą dar kartą supratau, jog dėstymas yra mano pašaukimas, jog esu laimingas galėdamas savo žinias perduoti Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentams). Dar didesnė laimė mane ištinka, kai regiu juos atkakliai žengiant profesionalumo keliu. Kai studentai auga tavo akyse, tuomet ir pasiruošimas nebėra suvokiamas kaip neįveikiamas iššūkis. Tad ir pandemijos aplinkoje būna tikrai džiugių akimirkų.

Karantinas man taip pat leido galvoti ir apie savąją gyvenamąją aplinką. Daug laiko skyriau savosios aplinkos pertvarkymams. Būdamas lokalesnis tapau labiau taikus pats su savimi. Kasdien mano galvoje gimsta naujų ir netikėtų idėjų. Nuo pat pirmojo karantino pradžios pradėjau rašyti esė romaną „Karantino kronikos“ ir kiekvienai dienai atminti sukūriau po ekslibrisą. Iš pat pradžių esė fragmentus ir exlibrius skelbiau socialiniame tinkle „Facebook“, kai kurie jų buvo perpublikuoti spaudoje, aptarti Lietuvos radijo laidose ir diskusijose. Taip pat buvo surengta ir ekslibrisų paroda Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekoje, o rezultatus vainikavo bibliotekoje išleistas katalogas. Karantino kronikos jau turi pilnai pabaigtas tris dalis: „Pirmoji banga“, „Vasara ir ruduo, saulė ir lietus“, „Antroji banga“. Kas bus parašyta vėliau, dar nežinau, bet mano vaizduotė kuria ne tik tekstus, adekvačius realybės įvykiams, bet taip pat gimsta provokuojančios idėjos ir mokslinei fantastikai artimi pasakojimai. Tad rezultatų laukite, ji tikrai bus. Man, kaip kūrėjui, karantinas nėra suvokiamas kaip priešas; man tai tik penas vaizduotei ir augimą skatinantis iššūkis kūrybai!

– Ačiū už pokalbį.

(Kalbėjosi Irmina Pryvalova)

Apie parodą. Autoriaus žodis

Apie fotografijų ciklą „Kvėpavimas“. Visuomet maniau, kad keliavimas kalnais yra pavojingas ir tikrai man neskirtas užsiėmimas. Tikriausiai dėl šios priežasties iki trisdešimtojo gimtadienio aš niekada nesilankiau kalnuose ir po juos nevaikštinėjau. Šiandien galiu drąsiai teigti, kad kalnai manęs laukė iki to laiko, kol 2013 m. aš apsilankiau Slovakijoje. Pasiekęs Aukštųjų Tatrų viršukalnes suvokiau, kad dangų remiančios uolienos – tai lyg mūsų planetos sukurti šedevrai. Nuo pat pirmosios kelionės aš vis trokštu aplankyti vietoves, į kurias man dar nėra tekę įžengti. Trokštu, kad mano kojos liestų nepažintą žemę, galėčiau įkvėpti giliau nei kasdienėje aplinkoje ir jausti plaučiais varinėjamą orą.

2018 m. lankiausi Gruzijos kalnų urvuose. Patekęs į vidų iš karto patyriau kvėpavimo sulėtėjimą, kurį lydėjo garsą išbarstantis aidas. Buvau lyg žmogus, pamažu atrandantis save dar nepažintoje galaktikoje. Berods akimirksniu išnyko laikas ir erdvė, o įprastas erdvėlaikio žymėjimas tapo bereikšmiu procesu. Supratau, kad esu nė kiek neypatingas, mano darbas neturi prasmės, mano mama, stovinti už manęs taip pat tąkart tapo nė kiek nesvarbi. Argumentais besispjaudantis vidinis balsas blaškėsi ir bandė atrasti bet kokį daiktų tvarkos paaiškinimą. Žmogiškoji logika visiškai neaktuali, buvimo svarba atrodė priklausė tik nuo gamtos ir nuo Dievo… o gal nuo Dievo įsikūnijusio gamtoje? Tą kartą mūsų gyvenimai visatos akivaizdoje atsivėrė esą trunkantys tik kelias milisekundes.

Gamtos akistata man leidžia suvokti tai, kad mano gyvenimą supanti aplinka yra trumpalaikė, neįžvelgiama ir net neapčiuopiama; vienu metu pozityvios emocijos manyje tiesiog šoka, o vidinis balsas mane ramina. Aštriems gyvenimo triukšmams pasitraukus iš mano juslių lauko tapau ne tik ramus, bet ir abejingas svarstymams apie tai, ko turiu tikėtis iš savo gyvenimo ir į nugarą alsuojančios ateities. Aš save aptikau sustojusiame laike ir gilaus kvėpavimo malonume. Mano laimė atsivėrė esanti paprasta ir artima tai laimei, kurią patiria budistų vienuoliai…

2018 m. keliaudamas Juodkalnijoje kanjonu stebėjau besikeičiantį kraštovaizdį. Išlipęs iš autobuso regėjau, kaip kanjono fone didelė transporto priemonė akimirksniu tapo labai maža. Mačiau mamos nustebusias akis ir girdėjau jos šauksmą, raginantį greičiau fotografuoti kraštovaizdį ir kiek įmanoma daugiau atvaizdų pargabenti namo. Dar niekados nemačiau jos (mamos) tokios laimingos… Nepaprastos laimės jausmas mus aplankė ne tik tuo metu kai, patyrėme akistatą su gamtos grožiu, bet ir susitikome su savo vidine visata…

Visą savo menininko–fotografo karjerą aš ieškau ir siekiu išrasti nuosavą meninę kalbą. Aš vis dar bandau pabėgti nuo įprastų kelioninių vaizdų ir nekurti pažodinės iliustracijos. Kiekvienas nusigręžimas nuo paprasto ir lengvai suvokiamo atvaizdo link abstrakcijos yra gana didelis iššūkis. Šis kūrybinis gestas – tai specifinis realybės paviršiaus skrodimas, leidžiantis atskleisti daiktų tvarką, parodyti jų mechanikos grožį ir atrasti save naujuose atvaizduose, kuriais ir noriu su jumis pasidalinti…

Apie fotografijų ciklą „Gurkšnis“. Jau ne vienerius metus domiuosi žmogaus pojūčiais, kuriuos bandau perteikti savo daromose nuotraukose. Pojūčių specifika atskleidžia, kad fotoaparatas, juosta, taikomoji kompiuterinė programinė įranga nėra tobulos raiškos priemonės. Statiškas atvaizdas nepajėgia objektyviai atskleisti daugiasluoksnės tikrovės ir jos nuolatinės kaitos, kurią jaučia kiekvienas iš mūsų.

Nors fotografijos technologijos yra dažnai naudojamos realybės analizei atlikti, tačiau negali garantuoti, kad jos atvaizdai apnuogina tai, kas egzistuoja objektyviai. Tad nuotraukų kūrimas tik sužadina mano vaizduotę, provokuoja mąstyti neįprasta kryptimi, verčia metaforiškai atskleisti pojūčius, susijusius su kvėpavimu, regėjimu ir lytėjimu.

Viena vertus, fotografija leidžia mums tiesiog užfiksuoti tam tikra prasme keistą, iš anksto nesuplanuoto realybės efekto įsivaizdavimą, kita vertus, fotografijoje realybė nutolsta nuo mūsų suvokimo. Nuotraukose iškyla ženklai, leidžiantys mums suvokti, kad pasaulyje esti kažkas netvaru ir nesąmoninga, bet esmiškai būtina. Tikrovės nesutaptys man labai įdomios.

Vaizdų fiksavimo ir redagavimo procesus dažnai įvardiju kaip žmogaus susitikimo su asmeniniais prisiminimais priemonę. Kuriant suaktyvėja žvilgsnio, klausos, kvapo atsiminimai. Fotografuodamas aš noriu mąstyti apie pirmuosius kadaise sąmoningai patirtus oro ir vandens gurkšnius. Šiuo atveju mano kuriamas menas yra improvizuojamas klausimas apie tobulus žmogaus pojūčius, kurie vaizduojami netobuluose ir sukonstruotuose (o gal suklastotuose) fotogeniškojo pasaulio atvaizduose.

2020 metų pradžioje pradėtas kurti fotografijų ciklas „Gurkšnis” gali būti suprantamas kaip meninis tyrimas ar kaip vizualinė gurkšnio kaip fenomeno improvizacija. Kurdamas klausiu ne tik savęs, bet ir žiūrovų: kaip galime suprasti pirmąjį patirtą oro gurkšnį ar netikėtą gryno, anksčiau neišbandyto šalto vandens gurkštelėjimą? Koks yra sūraus begalinio ir neišsenkančio vandenyno skonis?

Užklausianti pojūčius fotografija leidžia ne tiksliai prikelti iš atminties, bet ir vizualiai improvizuoti pirmąjį įspūdį, kuris mus aplanko netikėtai ir iš anksto niekaip nėra žinomas. Gurkštelėti to, kas nežinoma, ne tik jaudina, bet net ir yra pavojinga. Gyvenimo gurkšnis yra toks pat, kaip ir mirties gurkšnis. Gamtos gurkšnis, jei tik jį suvokiame be jokio išankstinio nusistatymo, yra toks pat nuostabus kaip ir gili vidinio pasaulio savianalizė. Pirmasis gurkšnis gali leisti mums pasijusti atgimusiais. Pirmasis gurkšnis atveria mūsų sąmonę naujiems dialogams.

Mąstymas apie gurkšnį kaip fenomeną yra svaiginantis procesas, kurį papildo tobulo atvaizdo, nepaklūstančio kalbos diktatui, paieškos. Šiandien kviečiu žiūrovus susitikti su vaizdais, juos stebėti be jokių išankstinių taisyklių, kylančių iš kalbos ir komunikacijos lauko, kuriame galia grindžiama vien tik garsine ar grafine išraiška.

Apie autorių

Prof. dr. Remigijus Venckus yra medijų meno ir kultūros tyrinėtojas, medijų menininkas. 2014 metais Vilniaus dailės akademijoje ir Lietuvos kultūros tyrimų institute apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. Šiuo metu Venckus yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius. Anksčiau dėstė Vytauto Didžiojo, Vilniaus, Kazimiero Simonavičiaus, Šiaulių universitetuose ir Vilniaus dailės akademijoje. Yra 18-os mokslo straipsnių, 5-ių mokslo pranešimų, skaitytų tarptautinėse ir 20-ies – respublikinėse mokslo konferencijose autorius.

R. Venckus kuria fotografijos meną tema – atmintis, laikas ir individuali patirtis bei vyriško kūno ir seksualumo interpretacijos. 2010 metais atstovavo Lietuvai tarptautinėje erotinio vizualiojo meno parodoje Lenkijoje. Surengė 50 autorinių parodų Lietuvoje ir 4 užsienyje.

Lietuvoje R. Venckus yra žinomas kaip medijų kultūros ir meno kritikas, recenzuojantis šiuolaikinio meno parodas ir rašantis apie tapybą, fotografiją ir medijas. Jo recenzijose pristatomos parodos, vykstančios ne tik Lietuvoje, bet ir Danijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje, JAV ir kitose šalyse. Venckus yra 358 kritinių straipsnių apie meną ir kultūrą autorius.

PAPILDOMA INFORMACIJA

Eksponuojamų kūrinių pavyzdžius galima apžiūrėti čia ir čia.

Menininko kontaktai:

el. paštas: remigijus@venckus.eu

Interneto svetainė: www.venckus.eu

Organizatorius: JANINOS MONKUTĖS-MARKS MUZIEJUS-GALERIJA

Organizatoriaus kontaktai:

J. Basanavičiaus 45, LT–57182, Kėdainiai, Lietuva.

Tel.  (370 347) 57398,  (370 686) 32992

El. p. galerija@jmm-muziejus.lt

Darbo laikas: antradienį – penktadienį 10–18 val., šeštadienį 10–15 val.

Parodos partneris: Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Saulėtekio al. 11, LT-10223 Vilnius. Tel.: (8 5) 274 5030. El. paštas: vgtu@vgtu.lt

(Prof. dr. Remigijaus Venckaus asmeninio archyvo ir „Kėdainių mugės“ nuotraukos)

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.