Pristatyta gyvenimo knyga – žodinis Kėdainių krašto paveldas

Praėjusio penktadienio popietę Tradicinių amatų centro Arnetų name buvo pristatyta Reginos Lukminienės, Arnetų namo vadovės, knyga „Kėdainių krašto tautosaka: kraštotyros užrašai“.

Knygos sudarytoja R. Lukminienė daugiau kaip dvidešimt metų fiksavo vietinių gyventojų prisiminimus, pasakojimus apie jų šeimų likimus ir tradicinį gyvenimo būdą, kasdienius ir stebuklingus nutikimus, sekamas pasakas ir daugybę kitų sakytinės tautosakos liudijimų, kurie knygoje sukuria savitą krašto gyvenimo panoramą.

Prieš knygos pristatymą Regina Lukminienė sutiko papasakoti, kas buvo tas ,,spyris“, paskatinęs prisėsti prie savo užrašų, ką jai pačiai reiškia ši knyga, kas joje svarbiausia, kaip sekėsi ją rengti, ką teko patirti kalbinant žmones bei koks jausmas laikant rankose šią knygą.

Po kaimus – su penkių kilogramų magnetofonu

– Kuo svarbi Jums pačiai ši knyga?

– Ši knyga iš tikrųjų man yra labai brangi. Todėl, kad daugiau negu dvidešimt metų mano rinkta medžiaga, atrodo, visai neseniai suguldyta į šitą knygą. Į ją pateko Kėdainių tarpukario laikotarpis, kur aprašoma žmonių buitis ir būtis, šioje knygoje sutilpo ir Kėdainių krašto papročiai, pasakos, sakmės, padavimai, tikėjimai, liaudies medicina. Aišku, labai netolygiai, labai įvairiai ta medžiaga atspindėta žmonių pasakojimuose, todėl kad ir kiekvienas žmogus labai skirtingas. Ir šiandien, vartant šią knygą, prieš akis iškyla tie žmonės, su kuriais teko bendrauti vaikštant po kaimus.

– Kada pradėjote važinėti po kaimus ir užrašinėti žmonių pasakojimus?

– Vartydama šią knygą, skaičiau žmonių pavardes ir kiekvieną prisiminiau, kaip juos kalbinau, kokia buvo bendravimo pradžia.

Prisimenu, kaip 1990-aisiais pradėjau važinėti po kaimus su didžiuliu magnetofonu, kuris svėrė net apie penkis kilogramus. Vienoje jo pusėje buvo radijo imtuvas, o kitoje pusėje – vieta audiokasetėms dėti. Tų kasečių buvo didžiulis deficitas, todėl jas naudodavau ypatingiems pasakojimams užrašyti bei dainų melodijoms užfiksuoti. Ir taip važinėdavau iš kaimo į kaimą ir dar su didele baime, kad to magnetofono iš manęs niekas neatimtų. Po keleto metų įsigijau lengvesnį magnetofoną, bet irgi su radijo imtuvu. Gal tik po kokių aštuonerių devynerių tokio darbo metų pagaliau jau turėjau diktofoną, kasečių lengviau buvo galima gauti, todėl mano užrašai intensyviau pildėsi. Bendraudama su žmonėmis, įgijau labai daug įvairios patirties.

Kad atsivertų, teko ir karvę melžti

– Kokių teko patirti išgyvenimų, galbūt nuotykių, renkant medžiagą, kalbinant žmones?

– Pradėjusi važinėti ir vaikščioti po kaimus galvojau, ar man dar pavyks ką nors užfiksuoti, buvo labai įdomu, kiek čia ko yra išlikę. Mūsų krašte, ypač kaimuose, buvo daug kalbančių kita kalba, t.y. lenkiška, arba ,,šlėktiška“. Apie Medekšius, Nociūnus, Labūnavą yra daug lenkiškai kalbančių žmonių. Kai kurie net neįsileisdavo į namus, nes nemokėjau jų kalbos. Bet atsirado tokių, kurie mielai įsileisdavo ir šnekėdavo gražiai lietuviškai.

Teko pas tą patį žmogų važinėti ne kartą, buvo labai įvairių patirčių. Iš tiesų būta visko – ne vieną žmogų reikėjo prisijaukinti tikrąja to žodžio prasme. Kalbinau žmones ir laukuose, tekdavo ir įvairiausius darbus padėti nudirbti, kad tik žmogus atsivertų, kad turėtų daugiau laiko pasakojimui. Teko ir lysvę ilgą nuravėti, muses nuo karvės nubaidyti, malkų atnešti, iš šulinio vandens prinešti. Vieną kartą ir karvę teko pamelžti, kad tik ta močiutė sutiktų toliau pasakoti.

– Kokia Kėdainių rajono vieta Jums kelia didžiausius sentimentus?

– Šventybrasčio kraštas man pasirodė labiausiai mistinis. Esu labai dėkinga Juditai Kišonaitei, kuri mane lydėdavo po savo gimtąjį Kunionių kraštą, supažindindama su kaimo žmonėmis, o tai padėdavo žmonėms įgyti didesnį pasitikėjimą, atsipalaiduoti ir labiau atverti savo žodinio paveldo lobynus.

Dar buvo nutikimas, kai, rinkdama medžiagą netoli Devynduonių, vakare nesulaukiau autobuso į Kėdainius, kuris paprasčiausiai neatvažiavo. Kaip man grįžti namo? Vaikai darželyje, sunkus magnetofonas rankose. Tada teko pasiekti Kėdainius įvairiausiomis transporto priemonėmis. Važiavau ir traktoriumi, ir kažkokiomis mašinomis, vienas vyras su motociklu mane pavežė. Apie dešimtą vakaro pagaliau atsiradau Kėdainiuose.

Sapnuodavo pasakotas istorijas

– Kaip tie pasakojimai paveikdavo Jus pačią?

– Ypač vyresni žmonės norėdavo išsipasakoti. Kiek pamenu, iš pradžių mane labai paveikdavo tie pasakojimai, tik vėliau supratau, kad turiu su savimi padirbėti, kad viso to ,,nesugerčiau“, kad galėčiau toliau gyventi normalų gyvenimą, nes man tos istorijos net sapnuodavosi. Pamenu tokią močiutę iš Krakių, kurią, vos tik gaudavo pensiją, sūnus mušdavo ir atimdavo pinigus, bet ji turėjo be galo gražų balsą, dainuodavo ir pasakodavo pasakodavo. Būdavo, kad savo pasakotojams ir duonos iš Kėdainių atveždavau.

– O kokie pasakotojai labiausiai pradžiugindavo?

– Labai nevienodi tie pasakojimai. Vieni labai kukliai pasakodavo, bet mano didžiausiam džiaugsmui buvo tokių žmonių, kurie atsiverdavo, kurie, matydavau, gali daug ką papasakoti, pas juos važiuodavau metai iš metų. Iš jų surinkau labai daug naudingos medžiagos. Aš juos net pavadinau Kėdainių krašto perliukais. Ko tik klausdavau, jie galėdavo pasakoti įvairiausiomis temomis, žinoma, jei žinodavo. Labai džiaugiuosi, kad man pavyko užfiksuoti pasakų, sakmių, taip pat labai senų maldų, skirtų mėnuliui pagerbti. O tos maldos atsispindi užkalbėjimuose, ritualuose. Labai džiugu, kad užfiksavau baltiško tikėjimo nuotrupų, kur garbinama ugnis, jos užklojimas, jos peržegnojimas, kai sukalbama malda jai.

– Kas labiausiai įstrigo iš tų žmonių?

– Prisimenu šviesios atminties Benediktą Makčinską iš Kampų kaimo. Jis pasakojo visų kaimų istorijas, su žmonių pavardėm. Jis buvo ir rožės užkalbėtojas. Man teko kalbinti ne vieną rožės užkalbėtoją, bet jie savo paslapčių negalėdavo išduoti, tik daugmaž pasakydavo, kokių būdų ir kokias priemones naudoja per užkalbėjimus. Tokie gražūs dalykai ir nugulė į šitą knygą.

Užfiksuotas žodinis paveldas

– O kam skirta šita knyga?

– Aš labai tikiuosi, kad šitas užfiksuotas žodinis Kėdainių krašto paveldas, perduotas iš lūpų į lūpas, nuguls į sakytinės tautosakos aruodus, kad supažindins kėdainiečius ir visus besidominčius mūsų krašto praeitimi su žmonių santykiu su savo aplinka, gamta, prisidės prie tradicijų, papročių išsaugojimo. Tikiuosi, kad šita knyga pasitarnaus kultūros darbuotojams, nes man dar pavyko užfiksuoti labai ryškius papročių pėdsakus ir pasakojimus. Netgi kiekvienas kaimas galės sužinoti, kaip buvo švenčiama, kuo gyvenama jų vietovėje, į ką atkreipti dėmesį. Nes, pavyzdžiui, ne visur buvo švenčiamos Sekminės, labai svarbu jas atgaivinti arba išlaikyti tą tradiciją.

Labai spalvingos buvo Užgavėnės žemaičių. Mes Kėdainių krašte jas irgi turėjome. Na, ir daug kitų dalykų, kuriais kviečiu visus pasidomėti skaitant, vartant šią knygą.

Kur galima įsigyti šią knygą?

– Knygą galima rasti Kėdainių M. Daukšos viešojoje bibliotekoje, dovanota šių knygų rajono mokyklų bibliotekoms, įsigyti galima Kėdainių krašto muziejuje bei jo padaliniuose. Knygos kaina – 50 eurų.

Dvidešimties metų darbas

– Kas vis dėlto paskatino prisėsti prie šios knygos?

– Dvidešimt metų kaupiau tą medžiagą beveik kiekvieną dieną. Buvo sudėtinga, kai manęs dažnai prašydavo medžiagos apie papročius, tradicijas, šventes iš kurios nors Kėdainių vietovės, o man reikėdavo sugaišti labai daug laiko, kad ją savo archyve surasčiau. Turėjau slaptą svajonę – kaip padaryti, kad tą medžiagą išleisčiau, kad ja galėtų laisvai naudotis visi norintys, ypač kėdainiečiai.

Bet, kaip sakoma, svajok ir tavo svajonė kada nors išsipildys. 2018 metais man paskambino dr. Margarita Matulaitytė, kuri rinko medžiagą leidiniui apie mūsų krašto kryždirbį Vincą Svirskį, ir paprašė pasakojimų apie jį. Aš jų nedaug teturėjau. Dar ji klausė, gal turiu kokių aprašų apie šventes ir kt. Siunčiau tuos aprašus, kurie pateko prof. Viktorijai Daujotytei ir buvusiam Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriui Romualdui Budriui. Jie, pamatę mano surinktą medžiagą, primygtinai liepė rašyti projektą, pastebėjo, jog tuose pasakojimuose užfiksuota labai daug unikalių dalykų.

Buvo rašomas projektas, prie kurio dirbau dvejus metus, už finansavimą esu dėkinga Lietuvos kultūros tarybai ir Kėdainių rajono savivaldybei. Mano konsultantė, kuri man labai padėjo, kad ši knyga išvystų dienos šviesą, nes aš pati neturėjau jokios leidybinės patirties, ir buvo dr. Margarita Matulaitytė. Ji man tiesiog davė tokį ,,spyrį“, kad sėsčiau ir pradėčiau rašyti šią knygą.

– Nuo ko prasidėjo knygos rašymas?

– Man dr. Margarita Matulaitytė suteikė labai daug konsultacijų, visų pirma, padėjo surinkti labai kompetentingą komandą: redaktorius, dailininkę, maketuotoją, transkribuotoją, žodynėlio sudarytojus. Tuo labai džiaugiuosi. Taip pat susidūriau su tokiomis problemomis, kad žmonės dėl amžiaus ar dėl kitų priežasčių labai painiojo valsčius. Teisingai juos nustatyti man pagelbėjo visa kėdainiečių komanda. Loreta Andriulienė iš Pernaravos padėjo ,,sudėlioti“ kaimus, kurie priklauso tam valsčiui, nes buvo tikrai labai padrika. Ir kolegos Algis Juknevičius, ir Vaidas Banys labai padėjo. Rengiant knygą, iškilo dar netikėtų dalykų: nors žodynėliui sudaryti specialistai buvo atrinkti, tačiau tarmiškiems žodžiams paaiškinti neturėjau žmogaus. Teko pačiai daryti, tai užima apie 20 knygos puslapių. Tokių žodelių buvo tuose pasakojimuose – ne visus galėjau paaiškinti. Vėl čia visa komanda man talkino, skambindavau kiek įmanoma vyresniems žmonėms. Deja, iš šios knygos pasakotojų labai nedaug iki šių dienų išlikusių gyvų. Viena iš jų – Michalina Gustienė iš Medekšių kaimo, jai daugiau nei 90 metų. Ji daug tokių žodžių man paaiškino. Dar labai talkino Vida Kišonaitė iš Kunionių kaimo, kolegė Jūratė Atkočiūnienė. Visiems esu labai dėkinga.

Iliustruota elegantiškomis nuotraukomis

– Su kokiais dar iššūkiais susidūrėte rengdama knygą?

– Buvo sumanymas pateikti tas nuotraukas, kurias buvau padariusi su vadinama ,,muiline“. Tačiau iškilo problema – tuomet darytos nuotraukos netiko šiandieninei spaudai. Pinigų, skirtų knygos leidybai, jau nebeliko, todėl ištiko lengvas šokas – ką daryti su iliustracijomis. Bet kai tau bėda, reikia belstis ir durys vienaip ar kitaip atsidarys. Paprašiau, ar negalėtų man patalkinti tuomet Kėdainių krašto muziejuje fotografu dirbęs Vaidas Špečkauskas. Mes su juo daugybę savaitgalių važinėjome po visą rajoną, atrinkau objektus iš kiekvieno kaimo, ieškojau, kas būtų būdinga tai gyvenamajai vietovei, dabartinei seniūnijai. Pati dr. M. Matulaitytė, kuri yra fotografijos ekspertė, pastebėjo, jog nuotraukos labai elegantiškos. Džiaugiuosi, kad tas nuotraukas, atspindinčias būtent tą seniūniją, pavyko padaryti būtent Vaido dėka.

– Kaip sekėsi susidoroti su svetimžodžiais?

– Iš tiesų, knygoje labai daug svetimžodžių, kol juos išrinkau, kol susidėliojom – teko nemažai padirbėti. Tačiau noriu pastebėti, kad neturėjau tokio tikslo knygoje tarmiškai pateikti visus pasakojimus. Tuo labiau, kad ir tõs tarmė̃s išlikę labai nevienodai, netolygiai, ji tame pačiame krašte net skirtinga. Redaguojant kilo įvairiausių minčių. Pavyzdžiui, pradedi bendrauti su žmogumi, jis kalba bendrine kalba, o paskui atsipalaiduoja ir pereina į tarmę. Iškilo klausimas, kaip pateikti tokią medžiagą. Buvo toks sumanymas, kad vis dėlto, jei knyga orientuota į eilinį skaitytoją, moksleivius, besimokančius mokyklose, todėl bent jau tose vietose, kur kalbama tarmiškai, turime nurodyti, jog tai tarmė, o kita dalis pasakojimo pateikiama bendrine kalba. Knygoje labai daug visko yra.

Sunkiausias darbas – iššifruoti pasakojimus

– Bet sunkiausias darbas turbūt buvo iššifruoti užrašytus pasakojimus?

– Prie knygos išleidimo pradėjau dirbti per pirmąjį karantiną. Dirbau nuotoliniu būdu, todėl man susitaupė daug laiko. Prasėdėdavau nuo septynių–aštuonių ryto ir šifruodavau iki vidurnakčio, o kartais net iki trijų nakties. Aš net nepajusdavau, kaip tas laikas greitai pralekia. Kai kurie pasakojimai buvo užrašyti paprasčiausia tarybinių laikų spausdinimo mašinėle, šią medžiagą teko surinkti kompiuteriu. Dalis medžiagos užrašyta audiokasetėse. Tebeturiu ir savo senąjį magnetofoną. Kur tarmiškai kalbėdavo, gal šimtą kartą perklausydavau tą žodį, kad išgirsčiau, kokią raidę parašyti – i, ė ar e. Šifruoti iš audiokasečių, ko gero, buvo sudėtingiausias ir sunkiausias darbas rengiant knygą.

– Nebuvo momentų, kai nusvirdavo rankos ir galvoje sukosi viena mintis: nebegaliu?

Tiesiog teko save ,,pastatyti“ į rėmus ir nusiteikti, kad trauktis nebegali: kadangi tai buvo projektinis darbas, skirti atsiskaitymo terminai, net pagalvoti negalėjai, kad tingi ar nebegali. Net naktį sapnuodavau visus tuos dalykus, kaip ten kas vyksta mano pasakojimuose, ir galvodavau, kaip čia viską reikės pabaigti. Juk turėjau laiku dalimis pristatyti medžiagą redaktoriui. Tai buvo savotiška kontrolė.

Karantinui ,,dėkinga“ už laiką

– Galite sakyti, jog esate ,,dėkinga“ karantinui, kuris Jums dovanojo laisvo laiko?

– Gal per karantiną žmonės neturėjo ką veikti, bet man jis padėjo susikoncentruoti į šitą darbą. Nes iš tikrųjų nežinau, kada būčiau spėjusi ir kaip. Gal būtų buvusi mažesnė knygos apimtis. Nors dar tikrai ne visą turimą medžiagą pateikiau –knygoje nėra dainų.

– Gal reikia tikėtis, kad dainynas atsiras vėliau?

– Kaip sakoma, turėk viltį arba svajonę ir ji vis tiek kada nors išsipildys.

– Kiek laiko užtruko nuo pirmosios eilutės užrašymo iki knygos gimimo?

– Lygiai dveji metai. Turėjau ir pagalbininkę transkribuotoją, iš Punsko kilusią lietuvaitę Rasą Mazalas, kuri man labai padėjo, tai mes abi labai stipriai dirbome. O paskui darbo buvo redaktoriui, maketuotojui, žodynėlio sudarytojui.

– Kaip šiandien jaučiatės šią knygą tarsi kūdikį laikydama savo rankose?

– Iš tiesų, knyga buvo išleista liepos mėnesį. Paskui kitus projektus užbaiginėjau, bet jausmas, rankose laikant knygą, galbūt labiausiai yra pasitenkinimas, kad pagaliau svajonė tapo tikrove. Tai viena iš didžiausių mano svajonių. O jų aš dar turiu…

Reginos Lukninienės nuotr.