Kovo 8-osios vakarą, kai lauke vis dar siautėjo neišeinanti žiema, Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų namų nedidelėje salėje tvyrojo širdžių šiluma, kurią skleidė Aristavos bendruomenės centro moterys. Abejingų salėje nepaliko itin jautrus Kėdainių kultūros centro Vilainių skyriaus Aristavos mėgėjų teatro (vadovė Asta Čiapaitė) ir moterų vokalinio ansamblio ,,Arvista“ (vadovė Rita Vilkelienė) spektaklis „Prisilietimas prie laiko – auksinė atmintis“, pastatytas pagal poetės Nejolės Laukavičienės-Širvinskaitės knygą „Širdies daina mamai“. Spektaklis pradžiugino ne tik žiūrovus, bet, kaip po pasirodymo prisipažino, ir pačias aktores.

Spektaklis, gimęs karantino metu

Prieš pasirodymą meno vadovė Rita Vilkelienė sutiko papasakoti, kaip buvo kuriamas spektaklis ir apie ką jis. ,,Spektaklį „Prisilietimas prie laiko – auksinė atmintis“ mokėmės pakankamai ilgai, per visą karantiną, kad ir nuotoliniu būdu, bet vis tiek dirbom. Šiandien mes esame septynios, nors turėtume būti aštuonios, bet šį kartą viena mūsų spektaklio atlikėja dėl tam tikrų priežasčių negali dalyvauti. Mes papasakosime žmogaus gyvenimą – nuo gimimo iki paskutiniųjų dienų, apie laimę, džiaugsmą, mamą, tėtį ir visus kitus gražius dalykus, nutinkančius beveik kiekvieno mūsų gyvenime. Prisiliesime prie laiko per prisiminimus ir atsiminimus. Tai yra iš Nejolės Laukavičienės knygos surinkti epizodai apie vaikystę, jaunystę ir t. t. ir perteikti per savo išgyvenimus. Kiekviena prisitaikė sau, kas galbūt labiau tiktų, ir visa tai perduodam žiūrovui“, – teigė R. Vilkelienė.

Kur teko pristatyti šį spektaklį ir kaip jaučiatės jūs pačios?

Kiekvieną kartą turbūt vis drąsiau. Labai smagu ir malonu būti, kai yra jauki ir maloni aplinka, kada mes galime būti vieni arčiau kitų, tas tikrai labai suartina. Per pirmąjį pasirodymą labai jaudinomės, nes jį pristatėm savo bendruomenei Žolinės šventėje Aristavoje, o paskui važiavome per kaimo bendruomenes ne tik savo rajone, bet buvome ir Panevėžio rajone, gavome tikrai daug kvietimų, stengiamės nieko nenuvilti, visus aplankyti, pas visus nuvažiuoti. Gal tai bus devintas, gal dešimtas mūsų spektaklis. O dar laukia nemažai pasirodymų. Artėjant Motinos dienai turime daug užsakymų, vaidinsime netgi tris kartus per dieną, taigi, keliaujame.

Ką duoda toks kūrybinis gyvenimas jums pačioms?

Mums pačioms tai ir atsipalaidavimas, pabuvimas kartu su kolegėmis. Dvasiai tai tikra palaima, labai gera po spektaklio, kai matai žmonių akis, jie džiaugiasi, dėkoja, kiekvieną žmogų paliečia tie žodžiai. Labai būna smagu, kad ir mes išsinešam šilumą, meilę, ramybę, jaučiamės pasisėmusios gerų minčių, gerų idėjų ir labai geros nuotaikos.

O koks, anot jūsų, tas žmogaus gyvenimas?

Tas gyvenimas turbūt taip ir susiklosto, kokį mes parodom epizodiškai. Aišku, viskas prasideda nuo mamos. Kaip ir portrete matom, kad mes labiau linkę į mamą, nors pakalbam ir apie tėtį. Spektaklyje – darbščios, niekada nepavargstančios ir nedejuojančios mamos paveikslas ir kiekvieno iš mūsų visi gyvenimo etapai nuo gimimo: tai ir vaikystė, paauglystė, mokyklos išleistuvės, santuoka ir visi kiti dalykai – nuo pradžios iki galo.

Pristatykite mėgėjų teatro aktores

Su šiomis moterimis, su kuriomis vaidiname, kartu ir dainuojame. Daugelis iš jų jau yra senjorės, bet kaip aš sakau, tokios kietos senjorės, jos labai uždegančios. Mes su vadove Asta labai džiaugiamės, kad jas turime, jos – mūsų varikliukas. Jos vaidina ir dainuoja, manau, tikrai nuoširdžiai; tuo, ką darome, tuo mes labai džiaugiamės ir matom, kad ir joms tikrai smagu, be to, savo jausmus perduodam ir žiūrovui. Visos kartu taip ir gyvenam.

Kokie dar laukia kūrybiniai sumanymai?

Kol kas apie tai negalvojame, dabar šiuo pastatymu gyvename, turime daug kur nuvažiuoti, daug ką aplankyti. O po to: pagyvensim – pamatysim, kaip tas gyvenimas klostysis. Galbūt kažką sugalvosime ir naujo.

Pirmasis spektaklis – apie Aristavėlės dvarą

Nuo pat vaikystės meninėse veiklose dalyvaujanti Lida Kanapinskienė teigė, kad įdomius kūrybinius projektus šio krašto moterys skiria ne tik įsimintinoms šventėms, bet ir istorinei atminčiai. Paklausta, kaip ji atėjo į šitą kolektyvą ir kaip sekasi, L. Kanapinskienė pasakojo:

„Pirmasis mūsų spektaklis buvo apie Aristavėlės dvarą. Vienai mūsų merginai – Ligitai – kilo mintis: metraščiuose radusi mokslinį darbą, jį pritaikė ir mums sukūrė pastatymą apie dvarą – jis taip pat turėjo labai gerą pasisekimą. Vaidinome net Rumšiškėse, kur mus buvo pakvietę, kai vyko Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos pirmininkų suvažiavimas. Nesigirsiu, bet atsiliepimai buvo tikrai gražūs. Rūbus pasisiuvome pačios, atsižvelgdamos į tą laikmetį. Mūsų premjera buvo Vilainiuose. Bendradarbiaujant su Kėdainių profesinio rengimo centru, kiekvienai pagal rolę ir amžių buvo padaryta šukuosena.

Kiek vėliau vėl Ligitai kilo mintis apie kitą spektaklį; ji rado medžiagos, parinko žodžius, kuriuos atnešusi padėjo ir pasakė – ką norit, tą ir pasiimat. Tuos žodžius mes ir pasirinkome, prisitaikiusios kiekviena pagal savo charakterį. Pradėjusios repetuoti mes pačios verkėm, dabar jau šypsomės, jau pripratom. Vaidinimas bus apie mamą, palies kiek­vieno širdį ir privers prisiminti gyvas ir jau Anapilin išėjusias savo mamas. Prie šių žodžių pritaikėm ir dainas.“

Pasak Lidos, kolektyve žmonės keitėsi, bet ši sudėtis gal dešimt metų ta pati. Šiuo laikotarpiu labai smagu išvažiuoti, žmones pamatyti, save parodyti.

Praeitis yra aukso vertės

Spektaklio pradžioje ,,užkulisinis“ balsas teigė, jog tėvų namuose visada būna daiktų, likusių iš mūsų vaikystės, jaunystės. Pravėrusios senovinę skrynią, aktorės viena po kitos tarsi atranda savo daiktus. Viena nustemba radusi lakinius batelius, kita – šalį, trečia – vestuvinę suknelę, dar kita – raudonus karolius, puokštę baltų rožių, skrybėlaitę, paveikslėlį su angelu, mamos nuotraukų albumą. Visi šie daiktai, švelniai prie jų prisilietus, spektaklio metu atgaivina prisiminimus, sugrąžina į pačias brangiausias gyvenimo akimirkas ne tik mėgėjų teatro aktores, bet, manau, ir žiūrovus. Kartais, anot aktorių, atrodo, kad visi tie daiktai niekam nereikalingi, tačiau kuo daugiau laiko mus nuo jų skiria, tuo brangesni jie mums tampa. ,,Net nepastebime, jog praeitis yra aukso vertės. Tai, kas buvo seniai, virsta turtu, virsta – auksine atmintimi“, – taikliai parinktas tekstas, susiliejęs su dainomis, nuoširdžia vaidyba, salėje nepaliko abejingų.

Žodis po spektaklio

Po spektaklio viena kolektyvo narė, Stasė Lukočienė, tarusi žodį, pirmiausia norėjo pasidžiaugti labai intelektualia publika – buvo labai gera, jautru, kai matai, kad tave supranta.

,,Noriu pasidžiaugti šiuo nuostabiu kolektyvu, kuris man suteikė galimybę iki šios dienos būti sava. Tai kolektyvas, kuris visada supranta, be galo išradingas, turintis daug įvairių sumanymų, todėl aš dėkoju visoms jums, moterys, kurios dar mane, vyriausią, laikote savo kompanijoje. Su vienomis iš jų dirbau daugelį metų, jos yra tikrasis mūsų mokyklos paveldas, kuris išliko iki šiol ir kuris tęsia savo darbą – kas švietėjišką, kas kultūrinį. Mes dar esame kartu. Tai yra bendruomenės varomoji jėga. Labai džiaugiuosi, kad vyksta tęsinys visų mūsų mokyklos darbų, nors Aristavos mokyklos nebėra jau dvylika metų“, – šiltai apibūdino kolektyvo koleges buvusi ilgametė Aristavos pagrindinės mokyklos direktorė S. Lukočienė.

Bendruomenės veikla jau pristatyta

Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name kultūrinių renginių organizatorė Jūratė Atkočiūnienė pagarsino, jog pirmasis susitikimas su Aristavos bendruomenės centru įvyko 2018 metų lapkritį. Tuomet Aristavos bendruomenės pirmininkas pristatė bendruomenės veiklą, rankdarbių parodą, amatus, žymius amatininkus bei kulinarinį paveldą. O Aristavos dvaro garbingų didikų ponios iš užmaršties dulkių prikėlė Aristavos dvaro kaimo istoriją.

Titulinė nuotrauka: Kėdainių kultūros centro Vilainių skyriaus Aristavos mėgėjų teatro grupė kartu su moterų vokaliniu ansambliu ,,Arvista“. Nuotraukoje Lida Kanapinskienė (iš kairės), Stasė Lukočienė, Ligita Lukočienė, Rita Vilkelienė, Aldona Rimavičienė, Asta Čiapaitė, Virginija Kriūnienė.

A. Raicevičienės nuotraukos