Seniai kas bepamena tokią žiūrovų perpildytą Akademijos kultūros centro salę, kokia ji buvo laukiant spektaklio ,,Mlečkos rožynai“ praėjusio sekmadienio pavakare. O po spektaklio netylantys žiūrovų aplodismentai ir ovacijos buvo tikrų tikriausias įrodymas, jog suaugusiųjų mėgėjų teatro grupė yra profesionali, kaip profesionali ir pjesės autorė bei režisierė Erika Usevičiūtė.
Nuoširdžiai dėkota visiems žiūrovams už plojimus, gėles, juoką, ir ašaras… visiems artimiesiems už begalinį palaikymą.
Spektaklis tapo projekto dalimi
Paprašyta prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo, Akademijos kultūros centro direktorė Žydronė Smulskienė pasakojo, kad praėjusiais, 2022 metais, Dotnuvos krašte buvo minimos dvi jubiliejinės datos, iš kurių susipina ir apylinkės istorija. Sukako 650 m., kai pirmą kartą (1372 m.) istorijos šaltiniuose paminėtas Dotnuvos vardas (Datinen) bei kitos Dotnuvos apylinkių vietos. Šalia gimimo liudijimo minima 450 m. sukaktis, kai 1572 m. privilegija leista prie Dotnuvos dvaro įsteigti Dotnuvos miestelį. Istoriniuose šaltiniuose buvo paminėta, jog tuo metu Dotnuvos dvarą valdžiusiam Jonui Mlečkai pats Žygimantas Augustas įteikė šią privilegiją.
Akademijos kultūros centras pasiryžo priminti ir padėti puoselėti istorinę ir kultūrinę regiono atmintį, todėl tapo nurodytų ir neišvardintų datų minėjimo branduoliu, bendrai veiklai sutelkė Dotnuvos seniūnijoje veikiančias institucijas, organizacijas. O spektaklis ,,Mlečkos rožynai“ tapo projekto dalimi.
Idėjos kilo kabinete
,,Visos šitos idėjos kilo mano kabinete, kuomet pirmiausia su šio krašto tyrėju Rytu Tamašausku sprendėme, kaip paminėsime šias datas. Parengiau projektą ,,Atgimusios Dotnuvos dvaro istorijos“, kurį pateikiau Kultūros tarybai, gavome finansavimą, daug finansiškai prisidėjo ir Kėdainių rajono savivaldybė. Iš tiesų, jubiliejinės datos buvo paminėtos gražiais renginiais ir metų pabaigoje visus šiuos jubiliejinius metus turėjo vainikuoti Akademijos kultūros centro suaugusiųjų mėgėjų teatro grupės spektaklis ,,Mlečkos rožynai“.
Deja, dėl tam tikrų priežasčių spektaklis neįvyko ir mes jį perkėlėm po šiek tiek vėlesnio laiko. Vyko intensyvios repeticijos. Mūsų puiki režisierė Erika Usevičiūtė rinko medžiagą, pati parašė pjesę, konsultavosi su mūsų krašto metraštininku Rytu Tamašausku.
Informacijos apie Mlečką nebuvo daug – parašyta vos kelios eilutės, tad teatras tapo improvizacija, susieta su skirtingomis datomis, įvykiais, žmonėmis, kurie gyveno Akademijoje dirbo ir kūrė Dotnuvos kraštą“, – apie jubiliejinių datų paminėjimo idėją pasakojo Ž. Smulskienė.
Sukūrė profesionalų spektaklį
Akademijos kultūros centro direktorė teigė, jog buvo surinkta mėgėjų teatro grupė ir režisierės E. Usevičiūtės paprašyta sukurti spektaklį. ,,Iš pradžių ji išpūtė akis – ką galima padaryti iš to, apie ką yra nedaug parašyta. Bet ji yra šaunuolė, labai kūrybiškas žmogus, gyvenantis Dotnuvos krašto istorija, ji parengė ir sukūrė tikrai puikų spektaklį, į kurį susirinko minia žmonių, galima sakyti – netilpo salėje žmonės, reikėjo net kėdžių pristatyti.
Atvyko žiūrovų ne tik iš mūsų rajono, bet ir iš tuomės Lietuvos žemės ūkio akademijos, kuri buvo paminėta spektaklio metu. Atvyko ir iš Panevėžio kultūros centro, atvyko ir iš Kauno, Kėdainių – daug žmonių, kuriems buvo įdomu pamatyti mūsų Akademijos kultūros centro teatro grupės kūrinį ,,Mlečkos rožynai“.
Pati Žydronė, paklausta, kokį vaidmenį ji sukūrusi spektaklyje, sakė, kad jos vaidmuo turėjo kelias transformacijas. ,,Tapau motina, taip pat teko suvaidinti piktą KGB darbuotoją, teko būti pagrindinio aktoriaus Jono Mlečkos vidiniu balsu, sunku apibūdinti, kas tai. Kai daugelis paklausia: ,, O ką tu vaidinsi?” – sakau, ateikit ir pamatysit, nes papasakoti yra sudėtinga.
Kadangi vaidinome keturiese, viena linija buvo aiški – tai Jono Mlečkos vaidmuo, kurį puikai atliko mūsų kraštietis Giedrius Makarevičius. Naivi mylimoji buvo Jūratė Gudliauskienė, kuri nuostabiai, valiūkiškai, patraukliai bei kūrybiškai iš tikrųjų atliko savo vaidmenį. Irma Marčienė buvo mano kolegė, partnerė, mes jungėmės kartu ir įvykdėme tam tikrus režisierės sumanymus“, – aktorių vaidmenis apibūdino Ž. Smulskienė.
Tekstą mokėsi vietoje
,,Koks jausmas buvo vaidinant?“ – klausiu Žydronės.
,,Dviprasmiškas iš tikrųjų. Kai žengi pirmuosius žingsnius į sceną ir pamatai pilną salę žiūrovų, negali paslėpti jaudulio. Ir kai žiūrovas, pradėjus aktoriams sakyti tekstą, ko mes visiškai nesitikėjom, pradėjo garsiai ploti, aišku, mes nesutrikome. Po spektaklio garsūs aplodismentai ir gyvos ovacijos, po kelis kartus einam padėkoti ir nusilenkti žiūrovams, nes iš tikrųjų mes dėl jų dirbom, kažką tai reiškė“, – emocijomis po spektaklio dalijosi ji.
,,O kas buvo sunkiausia?“ – teiraujuosi.
,,Buvo sunku išmokti tekstą, nes mūsų režisierė yra tikra profesionalė, mums į rankas teksto nedavė, nes teksto mokėmės čia ir dabar, vietoje, repeticijų metu. Repeticijos buvo ir varginančios, ir ilgos, nes norėjosi žiūrovams pateikti kokybišką produktą.
Gera girdėti, kai atvykę profesionalūs aktoriai, dirbantys su režisieriais, sakė, kad turėtumėme jaustis gerai, nes, anot jų, kai atvyksti į mėgėjų meno spektaklį, pradedi jį vertinti kaip profesionalų spektaklį. Tokie vertinimai iš šalies džiugina, tada ir save galime įvertinti gerai.
Buvo ir sudėtingų vietų, sudėtingų tekstų, kuomet tekdavo, laisvai minutei esant, mintyse prisiminti, pasikartoti, nes labai priklausė vieno aktoriaus teksto ,,padavimas“ kitam aktoriui, kad būtų galima išpildyti vienokią ar kitokią sceną, kuri turėjo tam tikrą reikšmę bei mintį ištransliuoti žiūrovui.
Į užsiėmimus eidavo kaip į šventę
Dar viena aktorė, Akademijos kultūros centro kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė Jūratė Gudliauskienė prisipažino: ,,Mano kaip aktorės debiutas įvyko. Net pačiai keista, kad per savo sceninę patirtį esu ir dainavusi, ir šokusi, ir renginius vedusi, ir užkulisiuose dirbusi, ir scenarijus rašiusi, ir pati daug ko mokiusi, tačiau nebuvau vaidinusi (išskyrus mokyklinius karnavalus).
Dėkoju Dievui, Erikai Usevičiūtei, ir aktoriams Žydronei Smulskienei, Irmai Marčienei, Giedriui Makarevičiui už šią neįkainojamą patirtį. Į užsiėmimus eidavau kaip į šventę, pačią geriausią nemokamą psichoterapiją. Išmokau save išlaisvinti, save pajusti ir pripažinti, nebijoti visų savo veidų, kuriuos visi mes – ir gyvatiškus, ir meilius, ir griežtus, ir piktus savyje turime.
Rezultatas džiugina, tačiau svarbiausia yra procesas. Sukurtas ryšys su komanda, daug gero juoko dozių, kartais graudulio, iki skausmo įsirėžusių frazių iš spektaklio, kurios kaip kiškio ausys išlenda įvairiose gyvenimo situacijose… Ir tos vibracijos, kurias mums gali padovanoti tik kūryba“.
Buvo įdomu pažinti save
Paprašyta apibūdinti savo vaidmenį Jūratė Gudliauskienė sakė, kad vienareikšmiškai pasakyti, ką ji vaidino, negali. ,,Spektaklis dinamiškas, mano vaidmenys jo eigoje keitėsi, vieni buvo konkretesni, kiti abstraktesni. Nėra lengva tuos vaidmenis apibrėžti ar įvardyti, nesinori, kad „įžeminti“ jie prarastų savo mistiškumą… Be vaiduoklio ir įkyrių minčių Jono Mlečkos galvoje, įkūnijau ir vieną ryškesnių „žemiškų“ vaidmenų – naivią instituto studentę, susižavėjusią „didžiuoju mokslininku“…
Iš repeticijų atsimenu daugiau džiaugsmo, malonumo nei sunkumų. Buvo labai įdomu pažinti save, išbandyti savo galimybes, sužinoti, kiek galiu atsiverti žiūrovui, nes kiekviename vaidmenyje yra didelė dalis paties aktoriaus… Iš pradžių repetuojant nebuvo paprasta suvokti, ką režisierė nori atskleisti vienam ar kitam epizode, kas slypi tarp eilučių, kaip išreikšti emocijas, kurios neįvardintos tekstu… Džiaugiuosi, kad sklandžiai sekėsi bendradarbiauti su komanda, nebuvo jokių pykčių, nesusipratimų, lengvai pavyko visiems rasti bendrą kalbą, pajausti vieniems kitus scenoje…“
Po spektaklio – dvejopi jausmai
,,Kokie jausmai aplankė po spektaklio?“ – klausiu Jūratės.
,,Po spektaklio jausmas dvejopas. Visų pirma džiaugsmas, kad pagaliau pasidalijome savo kūryba su žiūrovais, nes jau labai nekantravome, ir tuštuma, nes nebereikia galvotrūkčiais lėkti į repeticijas, nebeliko ko su tokiu nekantrumu laukti – pastaruoju metu repetavome labai intensyviai. Kita vertus, atsirado daugiau laiko šeimai…
Neturime tikslo, kad žiūrovai mus įvertintų kaip profesionalus, nes tokie nesame ir būti taip pavadinti ambicijų neturime. Didžiuojamės, kad su mumis dirbo režisierė profesionalė, tikimės, kad jos viltis pateisinome ir žiūrovų nenuvylėme.
Bendruomenės teatras yra apie bendruomenę
Režisierė Erika Usevičiūtė pripažino, kad bendruomenės teatras yra apie bendruomenę. Jos žmones, aplinką, istorijas…. Apie tą jos dalį, kuri lipa ant pakylos, ir apie kitą, tą, kuri ateina į juos pažiūrėti. Tos abi dalys negali viena be kitos. Bendruomenės teatras yra apie smalsų žvilgsnį į save, iš naujo pamatant savo kasdienius takus, langus, akis,.. esamą ar kažkur nutolusį laiką.
Bendruomenė yra stipri, kai buriasi nevaroma, kai ateina, nes ateiti nori. Nori pažiūrėti, pakalbėti, apkalbėti, pasmalsauti, pasidžiaugti, paliūdėti, suprasti, prisiminti kažką būtent būdami kartu, tarp savų… Nebijodami savų, būdami skirtingų pažiūrų, būdami kitokie ir vis tik galintys būti kartu.
