Kvapniai garuoja Damasko rožių arbata, dvelkia smilkalai, jaukiai spingsi žvakė, fone tyliai vinguriuoja rami melodija, o mes įsitaisome studijoje „Luna joga“ ant minkšto kilimo jaukiam pokalbiui su Aušra Lanauskiene – kėdainiete, moterims skirtos erdvės „Mano sielos namai“ įkūrėja. Kai už langų vėjas nuo medžių plėšia paskutinius lapus, o dangumi plaukia niūrūs debesys, šiltos arbatos gurkšnis ir paprastas, nuoširdus pokalbis apie moteriškumą – kaip tik tai, ko reikia tokią dieną.
Kelionė į save
„Man pirmiausia moteriškumas – iš moters einanti vidinė šviesa. Kartu vidinė ramybė. Dar tai yra priėmimas kiekvienos savo būsenos: ar tu esi pikta, ar linksma, ar liūdna, ar laiminga – tai esi tu. Moteriška moteris tiesiog eina per gyvenimą ir nebijo pažvelgti į savo vidų, pamatyti save. Ji nebijo savo jausmų ir priima save tokią, kokia yra“, – savo požiūriu dalijasi Aušra.
Pasak jos, moterys dažnai paskęsta buities ir darbo rūpesčiuose, per kuriuos pamiršta save. Regis, turi viską, bet viduje negera, kažkas neramina, tad prisiminti ne tik namų, šeimos, darbo rūpesčius, bet ir save pačią – verta, jei jaučiate, kad atėjo laikas.
„Kiekviena patenka į tą būseną, kai norisi užsidengti galvą ir galvoti: ką man dabar daryti? Nes mes, moterys, tokios esam, kupinos emocijų, jausmų, pareigų… Ant mūsų pečių viskas gula arba pačios užsikrauname naštą. O jei emociškai išsibalansuoja moteris – „krenta“ visa šeima, pavyzdžiui, pradeda sirgti vaikai. Vaikai iki 12 metų dažniausiai serga dėl mamos. Kad pailsėtum, pabūtum, pagalvotum, kas tau negerai, paieškotum pati sau atsakymo, kaip išeiti iš tos būsenos“, – įsitikinusi pašnekovė.
Kartais reikia kitokio požiūrio
Remdamasi gyvenimiška patirtimi, ji pastebi, jog moterys linkusios sau daug užsikrauti atsakomybės, nuolaidžiauti, viską užglostyti, kad tik būtų ramu ir tvarka. „Bet tai laikina būsena, visada kažkas „išlenda“, ir puolame į naujas stresines situacijas. Pabandykite elgtis kitaip. Jeigu tai ne jūsų problema, tai dėl jos ir nesijaudinkite. Pasakykite sau: „Tai ne apie mane“. Ir pamatysite, kaip savaime išsispręs. Susipykę vaikai su draugais susitaikys patys, pikti kažkieno žodžiai praslys pro šalį neužgavę jums širdies“, – pataria moteris.
Pasikliovė intuicija
Aušra pasakoja, kad mintis pakviesti moteris pakeliauti po savo vidinį pasaulį, patyrinėti savo stiprybes ir silpnąsias puses, o ir šiaip – tiesiog nuoširdžiai išsikalbėti, jai kilusi intuityviai, prieš keletą metų. Vizija apie „Mano sielos namus“ aplankė vienos meditacijos metu, moterų stovykloje. Kėdainietė šią idėją įkūnijo, kaip pati sako, paprasto, nuoširdaus ir šilto pokalbio forma.
Dviejų moterų pokalbis ir yra tam, kad pajustum, jog tu ne viena. Ne viena su visais jausmais, išgyvenimais, savo baimėmis.
„Kodėl to reikia, juk galima pasikalbėti su drauge ar psichologu?“ – šiek tiek provokuoju pašnekovę. „Žinai, kodėl? Aš dažnai stebiu moteris, poras. Matau daug liūdesio moterų akyse, neišsakytų emocijų, vienišumo. Galbūt moteris, turėdama geriausią draugę, neišdrįs papasakoti jai visos savo istorijos? Juk mes neretai net visiškai nepažįstamam žmogui, atsitiktinai sutiktam, papasakojame viską. Išdrįsti, nes žinai, kad pokalbis liks tarp jūsų. Tavęs nesukritikuos, neteis, tik išklausys“, – svarsto Aušra.
„Atradus savo didžiausias baimes, kaip aš sakau, tuos „vidinius tarakonus“, randami ir drąsos, pasitikėjimo savimi šaltiniai. Dviejų moterų pokalbis ir yra tam, kad pajustum, jog tu ne viena. Ne viena su visais jausmais, išgyvenimais, savo baimėmis. Su gerais ir blogais dalykais. Su tavo išgyventa patirtimi, pasimetimu, ieškojimu, nežinomybe. Mes esam viena dėl kitos ir drauge augame“, – paaiškina pašnekovė.
Menas išklausyti
Tad kaipgi būti geru pašnekovu ar pašnekove? Pirmiausia reikia išklausyti, neteisti ir nepamokslauti. „Mes neretai skubame patarti. O apie ką galite patarti kitam žmogui? Apie save? O gal jūsų artimojo ar draugės širdžiai tuo metu reikia visai kito patarimo? Gal tam dar tiesiog ne laikas? Štai kad ir aš, prieš gerus dešimt metų pradėjusi domėtis saviugda, skaityti knygas ir dalyvauti moterų susibūrimuose, gavau tiek informacijos, kad tiesiog spindėjau, norėjau dalintis. Negaliu ištverti nesidalinusi – tokia esu, jeigu man gerai, tai noriu, kad ir kitam būtų gerai, – juokiasi Aušra, ir pokalbio metu spinduliuojanti laime. – Bet supratau, kad tai pagrindinė klaida – pradėti mokyti kitus. Kiekvienas turi nueiti savo kelią. Išjausti savo negandas, būsenas, baimes. Atsidursi reikiamoje kelio vietoje tada, kada tau reikės ten būti.“
(Ugnės Helenės nuotrauka)
