Kalbėti apie toleranciją šiuo ypatingu laikotarpiu yra ir iššūkis, ir būtinybė, nes visuomenė yra labai įsitempusi ir sunkiai priima kitokią nuomonę.

Ypač bandant suprasti ir įvertinti kontraversiškai vertinamus 1941 m. vasaros ir pokario Lietuvos istorijos įvykius. Priimti kitokią nuomonę, bandyti ją suprasti, o ne pulti kaltinti reikia turėti ir patirties, ir drąsos, ir svarbiausia – žinių. Dabartinę visuomenę labai jaudina prieš 80 metų vykęs Holokaustas Lietuvoje ir dalies mūsų žmonių dalyvavimas jame. Jaustis auka, nuskriaustuoju yra patogi pozicija, o pripažinti nepatogią tiesą – labai skausminga.

Nacistinės okupacijos metais labiausiai nukentėjo mūsų bendrapiliečiai žydai – daugiau kaip 90 % (apie 190 tūkst.) jų buvo nužudyta, ko tuo tarpu lietuvių, žuvusių nuo nacių, buvo tik apie 5 000. Per kelis mėnesius sunaikinti visoje Lietuvos provincijoje gyvenusius žydus be vietinių pagalbos buvo neįmanoma, todėl naciai mielai juos pasitelkė: saugoti getus, varyti į sušaudymo vietas, netgi šaudyti, o po to ir dar likusį žydų turtą kaip užmokestį pasidalinti. Juk daugelį metų kaimų ir miestelių žmonės gerai žinojo tuos savo kaimynus, kurie uoliai padėjo nacistams ir prasigyveno, tik vyravusi visuotinė baimės atmosfera neleido žmonėms atvirai prabilti. Dabartiniai istorikai jau yra nustatę 2 050 lietuvių pavardžių, kurie tiesiogiai šaudė žydus, o iš viso jų gali būti apie 5–6 tūkst. O po nacistinės okupacijos sekusi sovietinė okupacija labiausiai palietė būtent lietuvius: atimta žemė ir turtas, apie 300 tūkst. atsidūrė tremtyje ir lageriuose. Sovietinės okupacijos metais buvo draudžiama kalbėti ir apie holokaustą, ir apie tremtis. Todėl reikia laiko išsikalbėti, išsiaiškinti. Kiekvienai tautai jos skausmas yra didžiausias, todėl stiprų lojalumo jausmą savai tautai turintys žmonės turi mažai atjautos kitiems.

Prie naujos Panevėžio kraštotyros muziejaus ekspozicijos.

Jau keliolika metų Lietuvos mokyklose ir muziejuose veikia Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos koordinuojami Tolerancijos ugdymo centrai. Jų yra ir Kėdainių rajone – Daugiakultūriame centre, Šėtos, Akademijos, Krakių M. Katkaus gimnazijose. Šių centrų vadovai buvo susirinkę Panevėžyje į seminarą „Tolerancija, istorijos suvokimas ir vertinimas“, kuriame dalinosi savo darbo patirtimi ir turėjo galimybę pasižiūrėti bei aptarti naujausius sukurtus spektaklius ir filmus.
Ypatingai stiprias emocijas sukėlė Panevėžio lėlių vežimo centre režisieriaus Juliaus Dautarto režisuoto spektaklio „Mano vardas Icchokas“ (I. Rudaševskio dienoraščio motyvais) peržiūra ir aptarimas. Talentingų lietuvių ir ukrainiečių aktorių trupė bei pasirinktos išraiškos priemonės įtaigiai atskleidė tragišką Vilniaus geto žydų likimą. Dar daugiau neišdiskutuotų ir iki galo neišaiškintų istorinių temų palietė naujausias režisieriaus Jurgio Matulevičiaus filmas „Izaokas“. Šiuos abu kūrinius reikia žiūrėti turint istorinių žinių, nes tai labai sudėtingos holokausto, atsakomybės už savo veiksmus, bandymo išlikti žmogumi karo metais temos.

Audronė Pečiulytė, Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė

Panašios naujienos