„Esu Avinas ir esu žemaitė, tad tiesos pojūtis – įskiepytas, kaukių nedėviu nuo vaikystės… Rašau dažniausiai naktį, nes reikia tamsos ir vienumos, kad niekas netrukdytų. Rašau tada, kai reikia sau išsiaiškinti tam tikrus klausimus, „išsivalyti“ galvą. Kad būtų galima toliau gyventi.“

Šiais, iš mūsų pokalbio išžvejotais, tiesmukais, tačiau išmintingais ir brandžiais žodžiais norisi pradėti interviu su poete, aktore ir režisiere, Kėdainių krašto kultūros premijos laureate, Kėdainių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Genovaite Gustyte. 

Progą pokalbiui turėjome solidžią – šią vasarą leidykla „Andrena“ išleido Genovaitės Gustytės eilėraščių knygą „Septynios esatys“. Tai daugelio metų kruopštaus kūrybinio darbo rezultatas. Knyga bus pristatyta jau šį šeštadienį, rugsėjo 3 d., 18 val., Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos kiemelyje.

Knygos leidėjai Genovaitės kūrybą palygino su vaikščiojimu aukštos įtampos laidais. Kiek leido mano menkai poezijos lauke treniruotos kojos, bėgau paskui poetę tais aukštos įtampos laidais ir aš, ir… likau tos kūrybos iškrovos, blyksnių sukrėsta, supurtyta iki širdies gelmių. Pirmas paprastas žodis, kuris ateina į galvą svarstant, kuo eilės sukrėtė ir ką palietė – TIESA. Nuoga ir skaudi tiesa apie tai, ko nežinome ir galbūt nesužinosime; tiesa apie tai, kaip jaučiasi kuriantis ir jautria siela apdovanotas žmogus; tiesa, kad esame laikini keleiviai šioje žemėje ir ne kiekvienam lemta patirti bent akimirksnio prisilietimą prie Amžinybės ir nurimti, pajutus Dievo buvimą ir artumą…

Apie visa tai ir dar daugiau – pokalbyje su poete Genovaite Gustyte.

– Miela Genovaite, iš mūsų pokalbių suprantu, kad rašote visą gyvenimą. Kaip kilo mintis atlikti šią jautrią kūrybinę išpažintį platesniam skaitytojų ratui – išleisti knygą?

– Prasidėjus Covid‘o pandemijai, pasiėmiau 10 dienų atostogų. Per pirmąsias tris dienas „apsikuopiau“ namus. O kadangi be darbo sėdėti nemoku, galvoju, reikia susirankioti visus eilėraščius į vieną aplanką ir gal… išleisti elektroninę knygą. Sutarėm su Martynu Nesterenko įrašyti Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos garso įrašų studijoje. Pavyzdžiui, randi eilėraštį internete, paspaudi nuorodą ir štai – Genovaitė baisiai gražiai paskaito… (nusikvatoja – aut. pastaba). Bet leidyklos „Andrena“ savininkė Nijolė Petrošienė, su kuria jau daug metų bendraujame, atkalbėjo – elektroninę esą suspėsiu bet kada, kai bus iki galo sutvarkyti autorinių teisių klausimai ir panašiai. Pasiūlė leisti popierinę knygą, tai nuo to viskas ir prasidėjo. Knyga „7 esatys“ jau atkeliavo iš spaustuvės.
Pagrindinis knygos sponsorius (mecenatas) – sūnus Mažvydas Vakaris, prisidėjo seserys Janina, Elvyra, Adelija, brolis Petras.

Nemažai kėdainiečių, kolegų, studijų draugų žino, kad rašau. Paskaitydavau teatro studijos „Polėkis“ ir suaugusiųjų teatro artistams, kartais pasidalydavau feisbuke, skaitydavau draugams susibūrimuose, kultūriniuose renginiuose. Patį pirmą kartą įkėliau į feisbuką eilėraštį „Vėlinėms“ (pabodo nykūs, nudėvėti tekstai ir žvakelė…). Labai bijojau skaitytojų reakcijos…
Savo eilėraščiais dalijausi su šviesios atminties Ramute Šukiene. Siųsdavau jai, ką naujo parašiusi, o ji man – savo. Paskui pradėjau kažką įtarti, nes ji prašydavo siųsti daugiau eilėraščių – pasirodo, mano 50-mečiui išleido knygelę „Nelaimėliui broliui“ – ekskliuzyvinę, vienu egzemplioriumi.
Kai gavau šią dovaną, apstulbau, nepaprastai sutrikau… bet buvau begaliniai dėkinga.

–  Knygą „Septynios esatys“ sudaro 7 skyriai (negaliu neužsiminti apie gelmę, slypinčią metaforiškuose jų pavadinimuose, kaip antai „Sielos beribė paletė“, „Karūnuoti tylos trupiniai“, „Laikinumo aprėptys neramios“), kuriuos sieja apmąstymų procesas ieškant atsakymų į svarbiausius būties klausimus…

– Kas yra kūryba? Kūryba – tai klausimų kėlimas ir ieškojimas į juos atsakymų… kai nebesutari su pasauliu, arba kada pasaulis priešiškas man, neklauso manęs, nes aš žinau teisybę – iš to konflikto ir kyla aiškinimasis, bandymas suprasti, kodėl taip yra? Kas yra rašymas, kas yra poezija? Kas yra tiesa ar teisybė? Kas yra dorybė šiais laikais? Kas yra Dievas šiais laikais?..

–  Ar pavyko rasti atsakymus?

– Aišku, kad ne! Mes ir numirsim nežinodami. Reikia tik džiaugtis, kad dar gyveni ir gali ieškoti tų atsakymų, to takelio į Dievą, to vienintelio takelio į bažnyčią… Nieko daugiau… Dešimt Dievo įsakymų! Gyvenk pagal juos – aplenks visos negandos…Viskas paprasta. Nereikia sureikšminti ir susireikšminti… Kad atėjus atsiskyrimo akimirkai, netvilkytų sielos abejonė, ar deramai gyvenau, ar viską padariau, kas buvo paskirta…

Energingoji ir kūrybiška Genovaitė – įvairiausių renginių, projektų, idėjų iniciatorė ir organizatorė. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Kalbate apie aukštąsias akimirkas…

– „Aukštosios akimirkos“ – tų atsakymų ieškojimas, kai nemeluoji sau, kai prisipažįsti, kai artėji link supratimo, skverbiesi sielos gelmėn (lyg priartėji prie Kūrėjo), kai ribinės situacijos virsta sprendimais – yra svarbiausia. Nugyventus metus reikėtų vertinti pagal tai, kiek tų aukštųjų akimirkų – supratimų, esačių – patyrei. Juk tada žmogus esi toks, koks esi. Be kaukės – darbinės, gatvinės, paradinės, naminės… atviras, ieškantis, klausiantis. Man visada buvo įdomus ieškantis, klausiantis, smalsus žmogus. Šviesios atminties mano didysis mokytojas Juozas Miltinis visada mums sakė: skaitykite, mokykitės, būkite smalsūs, domėkitės viskuo. Nuo akrobatikos, ekvilibristikos iki semiotikos, semantikos… ir aš esu jam už tai dėkinga, nes akino domėtis.

– O jeigu skaitytojas su Jūsų poezija tapatinsis savaip: supras kitaip, nei norėjote pasakyti, įžvelgs kitus dalykus, atsirinks sau kitus „raktinius žodžius“?  

– Nuostabu!.. Jeigu man svarbūs dalykai atliepia kažkieno jausmus, nuostabu. Juk mes visi skirtingai žiūrim į vieną ar kitą reiškinį. Ir skirtingai suvokiam. O šiandien, kaip skaitytojai bepriimtų, tai yra sudėta į knygą ir paleista, o man tik belieka sakyti ačiū, kad skaitote, ir nebesikabinėti. Jeigu žmogus pasirinko skaityti tą eilėraštį, vadinasi, jam tiko ir reikia tuo džiaugtis. Netgi įdomu pasiklausyti, kaip mano eilėraščius skaito kiti. Aš gi režisierė, aš žinau, kaip reikia skaityti (juokauju), bet pravartu išgirsti kitus, gali atsiverti truputėlį kitokios prasmės ir praplėsti mano supratimą arba ne. Tikiuosi – praplėsti (šypsosi – aut. pastaba).

– Skaitant Jūsų eilėraščius, atrodo, kad blyksteli prisilietimas prie Dievo esybės patyrimo, kad buvote priartėjusi ar net peržengusi tą transcendentinę ribą…

– Tuos potyrius gal reikėtų įvardinti kaip veidrodinį buvimo šalia mirties atspindį … aš labai dažnai esu tai patyrusi. Dėl to, kad ilgą laiką vargino epilepsija. Tie „išėjimai“ ir yra tie potyriai. Žmogaus organizmas taip protingai sudėliotas, kad atsijungia tada, kai kažko nebepakelia. Ir vėl įsijungia –persikrauna kaip kompiuteris. Bet kartu tai duoda suvokimą, kad nežinai, kada laukia kitas išėjimas – o gal jis paskutinis?.. Ir tada supranti, kad reikia daryti, skubėti, nes nežinai, kada ta paskutinė diena. Todėl aš išmokau branginti laiką. Be to, daug dirbau su savimi ir šiandien galiu pasakyti, kad epilepsija yra išgydoma, bet tai – ne šios dienos tema.

–  „Esatys“, kaip vienas iš knygos motyvų, iškyla tik paskutinėje dalyje, pavadintoje „Krikštas pasiklydęs atminty“. Iki tol Jūsų eilėraščiuose figūruoja Būtis. Ar tai atsitiktinumas, ar nuoseklus apmąstymų, klausimų rezultatas?

– Aš tiesiog radau, kaip tai įvardinti. Tai, kas yra svarbiausia. Būtis yra per menkas apibrėžimas to, ką mes retkarčiais patiriame… O esatis – tai tarsi Dievo priartėjimas, suvokimas apie „dabar“, kai nebegali tylėti, nebegali nerašyti… Kai neišsisakęs tu nebegalėsi toliau gyventi. Tai yra katarsis (apsivalymas).

– Jūsų eilėraščiai apibūdinami kaip elegijos, bet juose randu dažną motyvą – Viltį. Kas Jums yra viltis?

– Viltis, kad galiausiai grįšime prie dvasinių vertybių… Juk žmogui reikia tiek nedaug: kito žmogaus, pabendravimo, trupučio duonos ir kad kojos nešaltų… Turiu viltį, kad pasaulis tai pagaliau supras. Kitaip susinaikinsim… Kartais bravūriškai sakau: jeigu pasaulis rieda į pražūtį, kas aš tokia, kad jį sustabdyčiau? Pradėkime nuo savęs…nuo mažų dalykų… Ačiū Dievui, pradėjome apie tvarumą kalbėti, apie vartotojiškumą. Kartas nuo karto pasidžiaugiu, kažkur paskaičiusi, pamačiusi, kad atsigręžiama į tvarumą, kad tai vyksta… O šiandienos viltis, žinoma, yra, kad laimės Ukraina. Tik nebūkime abejingi, nepavarkime dalintis ir aukoti. Juk tai investicija ir į mūsų visų laisvę… (susimąsto – aut. pastaba). Dėl to prašiau nenešti man gėlių į knygos pristatymą – vertesnė auka yra parama Ukrainai.

O dar, kalbant apie viltį, aš labiau myliu Velykas negu Kalėdas. Man įdomesnis yra prisikėlimas, nei gimimas… žmogaus atgimimas, kada jis iš dugno pakyla… Tai siejasi su viltimi. Aš visada turiu viltį, kad žmogus pasitaisys, tik jam reikia duoti šansą.

– Dar vienas pastebėjimas. Apie vienatvę štai kaip kalbate savo eilėse: „aš buvau ir būsiu / savo didžioj vienatvėj pilnatvėj“. Tad siekiantis, ieškantis, kenčiantis, svarstantis, kuriantis žmogus neišvengiamai pasmerktas vienatvei?

–  Neišvengiamai. Bet tai juk nėra blogai! Tai juk Laisvė… Tai priklauso nuo požiūrio. Man atrodo, kad vienatvė formuoja išskirtinį, visapusišką ir visavertį charakterį. Kai esi vienas, turi daugiau laiko skaityti, keliauti, pamatyti, mokytis kalbų…  Aišku, ta laisvė kainuoja… (pauzė – aut. pastaba). Kai vyras išėjo pas jauną ir gražią, aš labai ilgai niekur neidavau, nes viena… Dabar jau išmokau. Vienatvės irgi reikia mokytis…
Žinoma, bendrystės jausmo, gero žodžio – reikia, kaip ir kiekvienam („…kartais trūksta labai nedaug / to vienintelio gero žodžio….“ – eil.). Vienatvės reikia mokytis…  Džiaugiuosi, kad turiu gerų draugų, kad palaikome gražius santykius su broliais ir seserimis. Dar esame penkiese. Dabar, kai visi peržengę 60 metų ribą, švenčiame jau kiekvieną gimtadienį (šypsosi – aut. pastaba). Seserys gyvena Klaipėdoje, važiuojame pas jas atostogauti. Visada jaučiu artimųjų paramą ir palaikymą.

– Neatsitiktinai tad knyga paskirta mamai ir broliui?

–  Daug kam esu gyvenime dėkinga, už daug ką, bet labiausiai esu dėkinga už gimimą šioje žemėje. Pirmiausia – mamai. Taip susidėliojo gyvenime, kad paskutinius gyvenimo metus gyvenome kartu ir šalia, slaugiau ir kartu praleidau paskutines dienas. Šita patirtis leido suprasti, kodėl mūsuose yra minimos artimųjų mirties metinės… Lyg ir gyvenau savarankiškai, bet kai mirė mama, likau tarsi be sienos, be užuovėjos. Labai keistas, bet labai konkretus jausmas. Jaučiausi taip, lyg būčiau netekusi apsaugos… nuo blogų beatsitiksiančių dalykų. Ir kada per metines vėl visi suvažiavome į gimtinę, į Luokę, kur mūsų „kalnelis“, kai Gintarė su Arnu giedojo Kalnus (maldos Žemaitijoje), pamenu, kaip sruvo, sruvo upeliu ašaros… Ir… prašviesėjo… Supratau, kokią šviesą turėjo mama ir toje šviesoje aš tebesu… Kartais pagaunu save, kad pagalvoju: „kaip mama pasakytų…“. Mano mamos priežodis buvo „Dievui garbė“ – tai reiškia, kad atiduokim garbę Dievui, jis geriau žino, kaip čia turi būti ir jeigu taip yra, vadinasi viskas teisingai. Jaunystėj nesupratau mamos žodžių „pasaulio nepakeisi, nors persiplėšk pusiau, ir nėr čia ko eit iš proto“ (pauzė – aut. pastaba). Va, kur išmintis…  

Kai slaugiau mamą, trumpomis prašviesėjimo minutėmis, spustelėdama ranką mano delne, ji kartodavo: „Laba gera gyvenau. Vaka geri, nė veins nanueja šunkelias, visi tor darbus, gera gyven, ko daugiau i bareik. Aš esu laba laiminga.“ Puikus laimės apibūdinimas. Didesnės išminties, nei motinų, pasaulyje nėra. Todėl ir sakau, kad tebesu toj šviesoj…

Nepraėjo nei metai, ir mirė brolis. Per anksti, per jaunas… Priešinausi pasauliui, kodėl pasiėmė gerą, atsakingą ir darbštų žmogų. Mes buvo labai artimi, supratome vienas kitą. Treji metai buvo sunkūs. Į tą sunkų laikotarpį sugulė ir Jūratės, sielos draugės, netektis.

Kėdainių KC direktoriaus pavaduotoja Genovaitė Gustytė yra ir festivalio „Sukasi trys kartos“ idėjos autorė. („Kėdainių mugės“ archyvo nuotr.)

–  Labai norisi mėginti suprasti tą dirvą, iš kurios išaugo Jūsų klausianti, abejojanti, ieškanti gyvenimo prasmės siela. Kokia buvo jūsų vaikystė, aplinka, kuri jus suformavo? Knygą pradedate ir baigiate minėdama eglę, po kuria atėjote į šį pasaulį.

– Augau gamtoje, buvau auklėjama darbu. Esu Avinas ir žemaitė, taigi tiesos pojūtis įsodintas, kaukių nedėviu nuo vaikystės. Ir jaučiu poreikį užstoti kitą žmogų, jeigu jaučiu, kad neteisingai su juo pasielgė.

Eglė – poetinis motyvas. Mano gimti namai – buvusi dvaro sodyba, apaugusi raudonų karkliukų gyvatvorėmis, senas sodas, šulinys… Mūsų kieme augo didžiulė eglė, į kurią labai dažnai trenkdavo žaibas. Kaimynė sakė, neva aš gimiau po egle, nes nespėję nuvežti į gimdymo namus. Ji sumaišė, po egle gimė Adelija. Visas mūsų gyvenimas vyko po egle… (susimąsto – aut. pastaba) …man tas poetinis motyvas toks stiprus… Eglė amžinai žaliuojanti…

O mano pirmas eilėraštis, kurį parašiau gal būdama ketverių, buvo apie sušalusį stirniuką, kurį vyrai rado miške, kirsdami malkas. Tai buvo, berods, šešių punktelių eilėraštis. Buvau didelė „poetė“ ir „artistė“ – pastatydavo namiškiai vidury kambario taburetę, Genovaitė lipdavo ir deklamuodavo. Mokėjau penktos klasės eilėraščius, mat buvau jauniausia, broliai ir seserys ėjo į mokyklą, tai aš viską mokėjau. Mokėjau rašyti ir skaityti penkerių metų neturėdama, šešerių metų pradėjau eiti į pirmą klasę, man ten nepatiko, tai perkėlė į antrą (juokiasi – aut. pastaba). Vidurinėje mokykloje rašiau vaizdelius-vaidinimus, o dar nebaigusi vidurinės mokyklos, per Teatro dieną nuvažiavau pas J. Miltinį, radau takelius pas jį patekti, jis mane išklausė ir priėmė į savo studiją.

Jūsų gyvenimas tampriai buvo susijęs su teatru. Kėdainiuose turėjote vaikų ir jaunimo teatro studiją „Polėkis“ ir suaugusiųjų teatro studiją. Ką tai Jums davė?

– Teatre sutikau begalę jaunų talentingų žmonių, kuriems padėjau išmokti tam tikrų dalykų – kūrybinės raiškos, suprasti tekstus ir potekstes, susipažinti su teatro galimybėmis ir labiau pažinti save, pasijusti vertingais, pasijusti laisvais. Vaikas turi režisieriumi patikėti ir atsiverti, tada jis daro stebuklus… Labai daug kalbėdavom. Vaikams trūksta bendravimo. Kalbėdavom apie viską. Žinoma, įskaitant ir žmogiškąsias vertybes, o tai ne kas kita, kaip dešimt Dievo įsakymų. Džiaugiuosi, kad turėjau tokią galimybę. Tai dar viena iš įdomių ir be galo vertingų patirčių.

Baigti pokalbį norisi ne kuo kitu, o įsigilinimu į Žodį, kuris jūsų eilėraščiuose turi ypatingą reikšmę. Žodis – sakralus, turintis magiškų galių, kuriantis, atsikuriantis. Jis atskiras, gyvena savo gyvenimą, jį reikia surasti: „iš laiko / iš tylos / širdies / ir pilnaties / ateina Žodis“…

–  Štai kodėl dabar aš nemyliu teatro. Nes iš jo išguitas Žodis. Liko performansas, liko vaizdai, judėjimas, veiksmas, daužymasis, kartais beprasmis blaškymasis, taškymasis emocijomis. Tai trumpalaikiai dalykai. Nebeliko Žodžio… Kvietimo įsiklausyti, išgirsti. Teatras prarado savo funkciją. Į teatrą eidavome tam, kad apsivalytume, kad teatras primintų mums apie aukštesnius dalykus. Kad pajustume katarsį. Kad kartu su personažu praeitume per tam tikras tragedijas ir gautume Viltį. Mes išgujom Žodį. Mes norim vaizdo! Mes nenorim galvoti! Tai kam tada mums galvos reikalingos?..  Tikiuosi, kad kada nors tai praeis… Tikrasis stebuklas, vertas dėmesio – tai žmogaus gimimas, jo gyvenimas (su nuosmukiais ir prisikėlimais), jo istorija…

Teksto autorė – Irmina Pryvalova, Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos vyresn. bibliotekininkė