,,Poezijos ruduo“ – kasmetinė Kėdainių literatų ir menininkų sambūrio ,,Vaivorykštės tiltai‘‘ poetų šventė, kai ruošiamės sutikti žiemos pranašą gruodį. Ji dažniausiai primena gražios dvasingos kūrybinės šeimynos sueigą, kurioje dialogo forma vyksta naujos, rudeniškų spalvų potėpiais nuspalvintos kūrybos pristatymas.
Visada viliamės, kad ateis kitų krašto poezijos kūrėjų, bet mūsuose daugelis kitų neturi laiko net šeštadienį, nors daugelio amžius prašokęs darbadienius. Gal mūsuose žmonės tiesiog permaitinti daugybės gražių renginių? Gal poezijos nebereikia, nes ir duonos, ir dainų pilni dvasinės, bet ne visada dvasingos kultūros, gerbūvio ir laisvalaikio aruodai?
Vyko jaukios, elegiškos poezijos skaitymai, pasikalbėjimai, diskusijos. M. Daukšos viešosios bibliotekos kino salėje mūsų renginį papuošė asociacijos narių – menininkės Ksaveros Kišonienės ir fotografės, poetės Aušros Kuusienės darbai. O pačiose naujausiose eilėse poetės Aldona Volodkienė, Alma Jociuvienė, Anelė Tamaševičienė, Aušra Kuusienė, Birutė Menčikova, Janina Stankūnienė, Leokadija Norbutienė – Mockienė, Nijolė Sujetova, Palmira Vansevičienė, Rita Sakalauskienė, Vitalija Praskorienė, Zita Kazokevičienė pristatė savo jausmų, minčių ir lūkesčių pasaulius.
Kiekvienoje poezijos eilutėje jautėme ir gyvenimiškos patirties, ir trapių jausmų, ir likimo patirtus, ir žmogiškai suprantamus pasaulius. Svarbiausia, pasipuošusios nuoširdumu ir atvirumu poezijos šventės dalyvės tarsi patvirtino, kad poezija reikalinga žmogui, nes ji atliepia gerumą, sąžiningumą ir daugelį dvasinių vertybių, kurios itin reikalingos kintančios visuomenės gyvenime.
Todėl šiandien turiningo el. laikraščio ,,Kėdainių mugė‘‘ puslapiuose – atsiuntusių poetų eilės apie… Paskaityk, mielas skaitytojau, ir sužinosi… Kas toliau? Keiskime elegišką nuotaiką ir ruoškimės Metų šventėms.
O M. Daukšos bibliotekos direktorei Virginijai Grigorjevienei ir renginių organizatorei Irminai Pryvalovai tariame nuoširdų ačiū už ilgametę partnerystę. Būkime kartu.
Alma Jociuvienė, Kėdainių literatų ir menininkų sambūrio ,,Vaivorykštės tiltai‘‘ pirmininkė
.
Alma JOCIUVIENĖ
GYVENIMU SAVO ŽYDĖSIU
Nuo dangaus debesį nuraškysiu,
Kad lyti nustotų.
Rūko miglą delnais išsklaidysiu,
Leisiu saulei kvatoti.
.
Kai pražysiu pirmąja šalna,
Šermukšnio raudoniu,
Beržas sės man lapus ant delnų
Šypsosis kaštonas.
.
Noris lėkti į rudenį – lėksiu,
Gal vėluosiu, o gal ir suspėsiu.
Toks ruduo, todėl nežadėsiu,
Tik gyvenimu savo žydėsiu.
.
Rita SAKALAUSKIENĖ
PRIIMK, IŠGIRSK
Priimk mane į savo sapną,
Priimk ir mano bemiegę naktį
Su ilgesio kąsniu sūriu.
Aš mirštu be tavo kerų.
Priimk ilgesio iškamuotą širdį,
Bemiegę, tokią vienišą lyg smilgą,
Nugairintą smėlio audrų,
Kuri vis prašosi būti neužmiršta
Tavo jausmų.
Priimk, išgirsk, pajausk savo sapne,
Kai daužosi širdis vieniša,
Kai noris būti apkabinta
Ir švelniai priglausta.
.
Rita LANKELIENĖ
RUDENS ŽINGSNIAI
Kai rudenėjant ilgesys
Širdy užuolaidą užtraukia,
Geltonų lapų šlamesys
Tartum į nežinią nuplaukia.
.
Lyg piligrimai tamsoje
Klaidžiais keliais vis einam.
Ir susapnuotoj tyloje
Parašom liūdną dainą.
.
Ir plaukia mintys dangumi
Su ilgesio gaida svajinga.
Lietaus nulyta gatvele eini
Auksiniams lapams sninga.
.
Zita KAZOKEVIČIENĖ
VASAROS ŠOKIS
Vis lyja ir lyja…
Per lietų mus suvedė likimas…
Vos susitikę, pasijutom artimi…
O juk lietus praeit galėjo…
Smagu šokti lietuje.
Abu svaigome,
Tirpau Tavo žvilgsnyje…
Abu skendome lietaus pursluose.
Gyvenome akimirkomis…
Bėga vasara šokio ritmu-
Vasaros žiedais byra dienos,
Vėjas neša svajones…
Aš nežinau, ką Tu galvoji?
Gal susitikom per vėlai?
Vis lyja ir lyja…
Vėjas barsto žiedus…
Ateik nors vėju pas mane…
Svajoju šokti lietuje…
.
Aldona VOLODKIENĖ
NESAKYK
Nesakyk,
Kad nemyli rudens,
Gelsvais lapais
Nusėtų takų,
Gervių klyksmo
Melsvam danguje,
Šalna aptaškytų žiedų.
Nesakyk,
Kad nemyli rudens,
Kai jaunystė
Su gervėm išskrido,
Kai pečius
Tavo dengia skara
Ne aguonų,
O vario ledinio.
Nesakyk,
Kad nemyli rudens,
Kai žiema
Varsto sielos duris.
Apkabink,
Rausvas klevas kieme
Gal raudono vyno įpils…..
Šermukšnio raudonio rytai
Rudenį tavo apglosto.
Svajone, palik, jei gali,
Rudenio bučkį ant skruosto.
Nesakyk,
Kad nemyli rudens…
.
Palmira VANSEVIČIENE
TOLSTANTIS RUDUO
Džiaugiuosi, kai nurimsta vėjas,
Vakaro saulės neišlydėjęs.
Apkabinu uosio kamieną-
Ant šakų lapo nė vieno!
Koks gražus jo vainikas šakų,
Kad ir plikas be lapų savų.
Kirpsim vėl tamsius trafaretus Kalėdoms,
Svaigsim dėl balto sniego…
Bet geriau užsimerkti,
Žvaigždynų gelmėn pasinerti,
Sapnuoti vėl šokį klevų,
Pasėdėt prie ugnelės namų
Ir sutikti su tuo, kaip yra…
O gal jau ir ateina žiema?
.
Aušra KUUSIENĖ
SPALIS
Pribarstė spalis aukso dulkių
Į širdį, jausmus, į krūtinę…
Nenuplaus jų pašėlęs lietus,
Liks svajingo šokio prisiminimas.
.
Nurimo vėjas, švendres paguldęs,
Pakrantei paklojęs kilimą margą.
Paliktas jaunas našlaitis kragas
Nedrąsiai irsto nežinomybės krantą.
.
Janina STANKŪNIENĖ
ATEIK
Ateik į jaunystės sodą
Ir priskink man
Ramunių baltų.
Aš visam šitam pasauly
Už jas gražesnių nerandu.
.
Ateik į mano sapną,
Kai aš skrajosiu drugeliu,
Tu į mane padvelki
švelniu, švelniu vėjeliu.
Ateik į mano dieną,
Kai aš klajosiu po gatves.
Širdis tau pasakys,
Kur aš…
.
Violeta VOZNIKĖ
TAVO ŽVAIGŽDĖ
Nors keletas minučių ir akimirkų
Palauk, pabūk truputį.
Kiek daug saulėtekių, saulėlydžių
Galėjo būti.
.
Prisiminimai tarsi ietys varsto
Visų širdis, kurie mylėjo.
Bet ir apsaugot, numanyt
Likimo juodą taką kas galėjo.
.
Tavo žvaigždė užgeso, išėjai anapus,
Negrįši niekad į namus.
Laikyt delnuos, priglaust tik nuotrauką galėsim,
Gal būt sapnuos dar aplankysi mus.
.
Ir ašaros riedės, ir degins skruostus,
Į klausimą KODĖL atsakymo nebus.
Tu išėjai -gyvent net nepradėjęs,
Tu išėjai. Te sielą laimina dangus…
.
Anelė TAMAŠEVIČIENĖ
RUDUO
Šalti rudenio lietūs piktai ir įkyriai
Prausia veidą žemelės pilkos.
Paskutiniai pageltę lapeliai jau byra
Nuo nusvirusios beržo šakos.
.
Gervių klyksmas virpina pilką padangę,
Nelepina saulė žemelės karštais spinduliais.
Ruduo mano tėviškės vieškeliais žengia,
Soduos krinta prinokę, sultingi, rausvi obuoliai.
.
Putinų krūmai lyg laužai liepsnoja palaukėj,
Miško samanoj armijos grybų rikiuojas.
Lengvos gijos voratinklių vėjyje draikosi,
Čeža kilimas lapų auksinis po kojom.
.
Liūdesys palengva mano širdį suspaudžia,
Rodos, aš prarandu kažką artimo, mielo, brangaus.
Tik senoji giria, rudens vėjo linguojama, gaudžia
Tartum varpas galingas nuo aukšto, beribio dangaus.
.
Pranciška STRODOMSKIENĖ- GROBIENĖ
RUDENS LAIŠKAS
Kas rudenį ant geltono lapo
Laikas parašo man laišką.
Šį laišką išlėto skaitau.
Ir pamatau, kad šis laiškas
Skirtas visiems.
Ir man, ir tau,
Ir medžiui,
Ir paukščiui,
Ir debesiui…
Todėl, kad
Visi mes esam kelyje,
Kuris likimo vingiais
Visus mus nuveda
Į nebūtį…
Ir lieka žemėje mūsų pėdsakai…
Kai kas įsirašo į istoriją,
Kai kas…
Kažkur…
Šiek tiek
Pripėduoja…
.
Leokadija NORBUTIENĖ – MOCKIENĖ
NEIEŠKOJAU TAVĘS
Neieškojau aš tavęs,
Kai vėl ruduo atėjo,
Tik pageltę lapai krito
Ir vanduo žydėjo.
Ar tau netrūksta tų akimirkų,
Netyčia pagautų?
Ar delne tu neišsinešei
Mano bučinių?
Pakrantės mintim žydi,
Sušildė saulė smėlį…
Parašysiu tau žodžius
Ant žalio lapo
Ir nuplukdysiu pasroviui
Į pasaulį tavo.
Neieškojau aš tavęs,
Kai vėl ruduo atėjo,
Tik žinau,
Kad ryto lašas
Manęs nepastebėjo…
.
Nijolė SUJETOVA
ATPAŽINSIU TAVE
Aš ieškosiu tavęs, kol surasiu,
Eisiu ten, kur širdis pakuždės.
Atpažinsiu tave aš iš balso,
Jis kaip muzika man suskambės.
.
Net tamsiausioj nakty atpažinsiu
Iš karštų bučinių kaip ugnis.
Tūkstantinėj minioj atpažinsiu
Iš spindėjimo tavo akių.
.
Atpažinsiu tave kaukiant vėjui,
Atpažinsiu tave lietuje.
Atpažinsiu, priglausiu, paklausiu-
Ir kodėl taip ilgai tu ėjai pas mane?..
.
Birutė MENČIKOVA
ŠALNA
Nesitiki, kad vasara jau baigės,
o vėjas vis šaltesnis pučia.
Greit ims skraidyti snaigės,
greit vėl ateis ir Kūčios.
.
Medžiu lapus šalna pakando,
jie krinta žemėn pamažu.
Šalna visiems pakenkti bando,
apdengs ir žemę ji sniegu.
Girgžda vis baltas sniegas,
kai einame gatve,
O miestas puošis žvaigždėmis
ir taip sutiks visas šventes.
