„Man juokinga apie tai pasakoti. Tokiame amžiuje – apie meilę“, – sako 68 metų kėdainiškis Romualdas Šarkus. Daug metų mūrininku dirbęs vyras dabar – pensijoje. Jis gyvena kūrybos džiaugsmais, kartu su žmona globoja šešiametį berniuką ir žmonai perka gėles.

Į susitikimą Romualdas atsinešė ir nemažai savo kurtų eilėraščių, tačiau, kaip sako pats, tai – tik nedidelė dalis. Vyras svajoja išleisti savo poezijos knygą, o kol kas kūryba jis dalijasi feisbuke ir instargame. Beje, būtent per poeziją Romualdas susipažino su savo būsimąja žmona.

Vestuves pora iškėlė 2018 metais („Ji mano eilėraščius skaitydavo, feisbuke. Man patiko jos komentarai. Taip ir susipažinom. Aš esu išsiskyręs, o ji – našlė. Iš karto jos neįsimylėjau. Bet kai buvo pirmoji COVID-19 banga ir susirgau, ji mane lankė, rūpinosi. Gulėjau su lašine ir tada pasakiau: gyvensiu, nemirsiu, nes juk taip žmogus stengiasi.“).

Romualdai, kaip jūsų gyvenimą pakeitė santuoka?

– Gyventi norisi. Meilė… Juokingai skamba tokiame amžiuje. Kai mes apsivedėme, žiūrėjo žmonės į mus su šypsena. Vestuvės kaip reikia buvo. Ir svečiai, ir vaikai iš užsienio atvažiavo.

Kiek yra parašęs eilėraščių, R. Šarkus nežino, mat seniau jų nesaugojo.

Kodėl sakot, kad žodis meilė tokiame amžiuje skamba juokingai? Juk ne šiaip sau sakoma, kad žmogaus širdis nesensta.

– Nesensta. Jaunėja.

Koks jūsų gyvenimas buvo iki santuokos?

– Visko buvo… Nenoriu daug apie tai kalbėti, bet labai didelis pokytis. Nors aš iki šiol esu kaip vėjavaikis, dar svajoju atsibudęs naktį. Vaikas manyje išlikęs. Tik žmona į vietą pastato. Sako: pirma darbus padaryti reikia, o paskui svajoti.

„Gyventi norisi. Meilė… Juokingai skamba tokiame amžiuje. Kai mes apsivedėme, žiūrėjo žmonės į mus su šypsena.“ (R. Šarkus)

Iki santuokos buvo ir išgėrimų, toks laisvas gyvenimas. Su alkoholiu padraugaudavau, ir stipriai. Kai išgerdavau, eilėraščiai eidavosi kaip iš pypkės. Tarsi sukyla jausmai, viskas paaštrėja. Emocijos, jautrumas man visą gyvenimą maišė, net kariuomenėje. O kai išgeri, būdavo, grubesinis pasidarai, vyriškesnis. Nebūni balta varna.

O dabar?

– O dabar nevartoju alkoholio. Nenoriu žmonos skaudinti, nes myliu. Visą laiką galvoju apie ją. Štai ir dabar eisiu žmonai gėlių pirkti. Bet tikrai juokinga pasakoti tokius dalykus.

Kuriate iki šiol?

– Taip, ir žmona skatina rašyti. Seniau parašydavau ir savo eilių neišsaugodavau, bet žmona patarė jas saugoti. Dabar kūryboje, eilėraščiuose atsirado daugiau džiaugsmo.

„Iki santuokos buvo ir išgėrimų, toks laisvas gyvenimas“, – sako Romualdas. (R. Valionio nuotraukos)

Kada jūs rašot? Ryte, vakare, kai liūdna ar kai linksma?

– Aš vis rašau, kai liūdna būna/kai džiaugsmas liejas per kraštus/rašau, kai nieko neturėjau, rūšiuodavau savo metus.

Kiek jau esate sukūręs?

Neskaičiavau.

Esate pensijoje, džiaugiatės santuoka, o kas dar, be kūrybos ir šeimos, jus džiugina?

– Gyvename Pernaravos seniūnijoje, tad rūpinamės sodyba. Ji seniūnijoje šiemet pripažinta gražiausia. Iš akmenų padariau tokią pirkią, kelią išklojau.

Auginame berniuką iš globos namų. Jam šešeri metai, lanko darželį. Kai susipažinome su žmona, ji jau buvo globėja. Radau jį mažytį, reikėjo laiko įprasti. O dabar jis man kaip tikras sūnus. Jaučiu, kad ir mane myli. Kai vyksta tokie dalykai – pats tarsi atjaunėji. Mums su žmona reikia šį berniuką užauginti, tai – mūsų vaikas.

Panašios naujienos