Sekmadienį Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje vyko tituliniai atlaidai, o šalia bažnyčios šurmuliavo Jurginių kermošius, vyko koncertai, kitos pramogos, tad buvo ką veikti ir mažiems, ir dideliems. Visi taip pat buvo pavaišinti gardžia koše.
Nuo pat 9 val. ryto aikštelėje prie bažnyčios įsikūrė amatininkai, ūkininkai ir prekybininkai, siūlę kėdainiečiams pačių įvairiausių gardumynų ir grožybių, šauliai užkaitė didžiulį katilą, kuriame buvo verdama, o vėliau visiems dalinama gardi košė, prie jos ir arbata.
Visgi, pagrindinis tos dienos akcentas buvo iškilmingos mišios, kurias aukojo Kauno arkikatedros vikaras, kun. Nerijus Pipiras. Titulinių atlaidų metu surengta ir eucharistinė procesija aplink bažnyčią. Į didžiausią šios parapijos šventę atvyko ne tik aplinkiniai gyventojai, bet ir svečiai iš kitų vietovių.
Pasisėmę dvasinio peno, po mišių žmonės neskubėjo skirstytis namo, nes aikštelėje prie bažnyčios jau skambėjo muzika ir dainos, koncertavo tiek vaikų, tiek ir suaugusiųjų kolektyvai. Kol vyresnieji klausėsi koncerto, mažieji galėjo dūkti ant pripučiamo batuto, paridenti margučius, kurie mūsų krašte buvo vadinami jurgučiais. Dar buvo galima pabendrauti su policijos simboliu Amsiu, nusifotografuoti prie parapijiečių pagamintos šv. Jurgio figūros arba bažnyčioje apžiūrėti net šešių rajono įstaigų vaikų sukurtų skrybėlaičių ir kepurių parodą. Šventinis šurmulys tęsėsi kelias valandas. Tam, kad įvyktų tokia įvairiapusė šventė, stengėsi ir parapijiečiai, ir jų pagalbininkai.
Siekia perduoti tradicijas
„Didieji atlaidai – tai šventė, kuriai ruošėmės iš anksto. Esam pasigaminę šventojo Jurgio figūrą, kurią iš ryto vežiojome po miestą, kviesdami miestiečius atvykti į atlaidus. Nuo seno šv. Jurgis yra vaizduojamas kovojantis su drakonu, o šiais laikais jam, matyt, irgi tektų svarbus vaidmuo – keisti blogus žmonių įpročius. Dabar toks kompiuterinis amžius, visi sulindę į ekranus, niekas nebeįdomu, o reikėtų daugiau bendrauti, daugiau matyti vienas kitą.
Jurginės turi daug gražių tradicijų, pavyzdžiui, tai šventei buvo dažomi margučiai, kuriais apdovanodavo piemenėlius, išvarančius gyvulius pasiganyti, vaikai tuos margučius ridendavo, ūkininkai nunešdavo po margutį užkasti javų lauke, kad derlius užaugtų geras, šeimininkės tuos kiaušinius dėdavo po slenksčiu, kad visi namiškiai sveiki būtų, juk kiaušinis yra gyvybės simbolis. Reikia, kad jaunimas žinotų apie šias tradicijas, todėl ir organizuojame tokią šventę, norėdami vaikus supažindinti su Jurginių tradicijomis ir paskatinti jomis domėtis.
Labai džiaugiamės, kad prie mūsų parapijos aktyvo prisijungė ir Kristina iš VVG, ji pasiūlė naujų idėjų, kurias įgyvendinome ir jau turime planų į ateitį. Šiemet dar žadame rengti šeimų dieną, ir prieš Kalėdas bus šventinis renginys. Siekiame pritraukti daugiau žmonių, kad parapija būtų gyvybingesnė, kad ir jaunimas bažnyčios nevengtų“, – sako vienas aktyviausių Šv. Jurgio parapijos narių Kęstutis Volkus.
Šv. Jurgio parapijos klebonas, kun. S. Bitkauskas. „Carito“ vadovė M. Pivorienė su parapijiete Rita į renginį atskubėjo su pintine margučių. K. Volkus šalia parapijiečių pagamintos šv. Jurgio figūros.
Parapijai reikia daugiau gyvasties, o bažnyčiai – remonto
„Aš dar tik kelis mėnesius čia dirbu. Sugrįžau po 21-erių metų į šią parapiją ir pamačiau visai kitokį vaizdą, nei buvo anuomet. Yra aktyvas, bet labai sumažėję bažnyčią lankančių žmonių. Reikia gaivinti tą sumenkusį žmonių tikėjimą. Visi dabar užsiėmę geru gyvenimu, galvoja tik kaip pinigą „užkalt“, o Dievas tarsi nustumtas į šoną, bet gi ateina gyvenime momentas, kai prireikia ir bažnyčios, maldos… Bažnyčia nėra kunigo nuosavybė, tad, jei norime, kad ji išliktų, ja turime rūpintis visi.
Mūsų bažnyčia yra viena seniausių Lietuvoje, skaičiuoja jau kelis šimtmečius, tad natūralu, kad vis reikia kažką pataisyti, atnaujinti. Didžiųjų mecenatų neturime, tad lėšų bandome gauti kitais būdais. Šiemet esame parengę 5 projektus. Vienas svarbesnių darbų, kurie laukia, reikia sutvarkyti bažnyčios langus, kurie yra išdaužyti, supuvę, reikia juos restauruoti arba pakeisti, bet kadangi, tai yra paveldo objektas, nėra taip paprasta. Kalbėjau su Kultūros paveldo departamentu, tai šiemet lėšų (o jos yra milžiniškos), kažin, ar gausime.
Ketiname apšildyti bažnyčią specialiomis lempomis. Yra padaryta sąmata, ji nėra per didelė, tai gal ir pavyks tai padaryti. Dar yra planų apželdinti šventorių, o bažnyčios viduje įrengti vaizdo stebėjimo kameras, kas leistų bent keliom valandom laikyti bažnyčią atrakintą, kad joje galėtų apsilankyti turistai. Taip pat reikia ir laiptus, ir byrančias sienas tvarkyti. Žodžiu, tų darbų yra, tik lėšų – ne. Labai kviesčiau miestelėnus prisidėti savo aukomis, ar bent maldomis, sumanymais, kas padėtų suburti gausesnę bendruomenę“, – sako Šv. Jurgio parapijos klebonas, kun. Sigitas Bitkauskas, nepamiršęs už pagalbą padėkoti Kėdainių VVG ir kitiems pagalbininkams.
„Jei ateitų daugiau žmonių, būtų ir smagiau, ir geriau. Susibūrę galėtume daug ką nuveikti. Mieste gyvena šitiek žmonių, kiek jų susirenka į visokius renginius, koncertus, muges. Į kokį parką ar areną suplūsta tūkstančiai, o bažnyčios tuštokos. Labai nesinorėtų, kad būtų kaip užsienyje, kur bažnyčios uždaromos arba paverčiamos viešbučiais, restoranais. Norisi, kad mūsų bažnyčia išliktų, nes žmogui reikia maldos, to dvasinio pastiprinimo. Kviečiu visus ateiti ne tik kartu pasimelsti, bet ir dalyvauti mūsų parapijos veikloje, kuri būtų dar aktyvesnė, jei ateitų naujų žmonių su savo idėjomis, su noru padėti kitiems“, – į kėdainiečius ir aplinkinių vietovių gyventojus kreipiasi Šv. Jurgio parapijos „Carito“ vadovė Malenija Pivorienė, nestokojanti jėgų geriems darbams.
L. Pranckevičiūtės ir organizatorių nuotr.
