„Šiandien kalbėsiu labai atvirai. Kodėl? Tikrai ne todėl, kad trūksta dėmesio, o todėl, jog didžiausias mano troškimas, kad kuo mažiau būtų be prasmės kenčiančių ir nelaimingų moterų. Tikiu, kad galbūt kam nors padėsiu suprasti, jog niekas (nei nesėkmės, nei ligos, nei praradimai) negali žmogaus įvaryti į kampą, jei ten pats žmogus savęs neįgrūs. Taip, aš esu plika. Plaukų netekau daugiau kaip prieš dešimtmetį, bet, nepaisant to, esu laiminga. Ir laimingesnė nei bet kada anksčiau“, – rodydama tatuiruotėmis išpuoštą galvą, sakė moteriškos brandos sulaukusi keturių dukrų mama Irma Kaselienė.
Ligą pažadino stresas ir dietos
„Man smagu, kad dažnai sulaukiu komplimentų dėl savo išskirtinio stiliaus, bet šiandien noriu garsiai pasakyti, kad mano susikurtas stilius slepia ligą. Liga nėra maloni, bet tikrai ne mirtina. Mano imuninė sistema visus kūne esančius plaukų svogūnėlius atpažįsta kaip organizmo „priešus“ ir juos naikina. Aš tikrai tokia ne vienintelė, liga nėra labai reta, bet moterys puikiai slepiasi po skaromis, kepuraitėmis, perukais, todėl atrodo, kad tokių (plikų!) ir nėra. Ši liga slypi genuose, o ją pažadina organizmui sukelti stresai: tiek fiziologiniai, tiek psichologiniai. Mano atveju tai buvo drastiškos dietos, kurias lėmė nervinė įtampa ir ne vienas gyvenimo pamėtėtas išbandymas. Buvo metas, kai dėl visų nesėkmių kaltinau tariamą viršsvorį, nors svėriau tik 60 kilogramų. Save tiesiog kankinau. Buvo tokių etapų, kai dvi savaites nevalgydavau nieko, tik gerdavau vandenį ir nesaldintą arbatą. O koks rezultatas? Prarasti kilogramai grįždavo labai greitai ir net su kaupu, o problemos likdavo. Taip save kankindama atradau ne laimę, bet pažadinau plaukų slinkimą. Savaime suprantama, kad prarasdama plaukus „įsigijau“ dar viena ištikimą draugę – depresiją. Esu labai dėkinga savo šeimai, kuri mane palaikė visose situacijose, padėjo atsitiesti ir išmokti draugauti su liga. Žinoma, lengva nebuvo“, – savo istorija dalijosi I. Kaselienė.
Perukai – tik trumpalaikė išeitis
Pradėjus slinkti plaukams Irma griebėsi įvairių priemonių, kad tik ligą pristabdytų, tačiau pastangos buvo bevaisės. Kai išretėję plaukai pradėjo riboti gyvenimą, teko priimti sprendimą – kaip pridengti plinkančią galvą. „Turiu nuostabų brolį ir jo žmoną. Tai ji mane nuvedė į perukų parduotuvę ir pasakė, kad reikia jį įsigyti. Dar parduotuvėje pardavėja pasiūlė nusiskusti likusius plaukučius, kitaip to nusipirkto peruko būčiau niekada neužsidėjusi. Taip ir padariau. Tada jau nebuvo kur dingti – į darbą su peruku pirmą dieną ėjau labai nejaukiai: bijojau, kad visi mane stebės, stebėsis, galbūt gailės. O man to nereikėjo. Tačiau kitų išeičių tada nemačiau. Perukus reikėjo vis pirkti kas mėnesį, nes jie greit susinešiodavo. Tam išleidau begalę pinigų. Tokia „investicija“ praktiškai neatsipirko, nes mane vis persekiojo baimės, kad perukas gali nukristi. Be to, jie labai nepatogūs, alergizuoja, su jais karšta.
Neapsikentusi perukus pradėjau keisti skarelėmis ir kepuraitėmis. Tačiau tada buvau palydima smalsių ir gailestingų žvilgsnių“, – išgyvenimais dalijosi Irma.
Išsilaisvinimui – tatuiruotės
Irma atvira – bandymas susidraugauti su savimi be plaukų truko ilgai. „Daugiau kaip dešimtmetį užsitęsęs mėginimas paslėpti plikumą mane atvedė į suvokimą, kad laisva ir laiminga būsiu tik tuomet, kai pati sau ir visam pasauliui garsiai pasakysiu, jog esu plika ir tai nieko blogo. Ir ne tik pasakysiu, o PASIRODYSIU!“ – prisimena Irma.
Mintį apie tatuiruotes ant nuplikusios galvos moteriai pamėtėjo jos vyro brolis Vytautas, juokais apie tatuiruotes raminęs savo žmoną, kuriai labai slinko plaukai po pirmagimės. „Jam tai buvo pokštas, o man – IŠEITIS“, – prisimena I. Kaselienė. Savo mintimis išsitatuiruoti nuplikusią galvą ji pasidalino su vyru. Jis atsakė tik tiek, kad jam visada gerai, kai gerai žmonai. „Nuo to momento mintys apie tatuiruotes neapleido nė minutei. Liko tik rasti meistrą ir pradėti procesą“, – išganingos minties atsiradimą prisiminė moteris.
Irma paniro į interneto platybes ieškodama geriausio tatuiruočių specialisto. Paieškos ilgai netruko, nes dauguma atsiliepimų vedė pas vieną žmogų – salono „Eddy tatoo“ meistrą Egidijų Perminovą.
Pradėjo paukščiais, o kuo baigs?
Pirmasis vizitas į tatuiruočių saloną buvo trumpas. „Meistras įspėjo, kad tatuiruotės bus labai brangios, labai skausmingos, ilgai daromos ir liks visą gyvenimą. Aš tik linksėjau ir pasakiau, kad manęs niekas neišgąsdins. Ką reiškia kelių valandų skausmas prieš tuos vidinius pančius ir nepatogumus, kuriuos buvau iškentusi per dešimtmetį? Tada pradėjom derinti piešinius. Man labai norėjosi paukščių. Jais ir pradėjom puošti mano galvą. Vėliau meistras suprato, kad man labai svarbu šeima. Tada pasiūlė ant pečių padaryti mamą liūtę su liūtuke. Vėliau ant rankos atsirado tvirta vyriška ranka laikanti trapią vaikučio ranką. Ir tai dar ne pabaiga. Kuo viskas baigsis, net pati nežinau. Mano brolis juokauja, kad man tatuiruotės bus baigtos tada, kai neliks baltos vietos ant kūno. Ką gali žinoti, galbūt jis teisus. Tačiau dabar aš – laiminga moteris, nes pagaliau išsilaisvinau iš ligos pančių“, – šypsojosi Irma.
Smalsuolių nesutiko
Nuplikusios ir tatuiruotėmis išpuoštos galvos Irma neslepia po galvos apdangalais. Moteris visur eina aukštai iškelta galva ir savimi pasitikėdama. „Matyt, tas mano pasitikėjimas ir aplinkinius užburia. Per metus laiko (tiek trunka ilgas tatuiruočių procesas) aš nesutikau nė vieno įkyruolio, kuris nusistebėtų, kažką užgauliai leptelėtų ar pasišaipytų. Tik vieną kartą pusamžis vyras manęs keliskart atsiprašęs paklausė, ar kokia sekta mane įtraukė ir liepė išsitatuiruoti. Gana įdomiai į prasidėjusį tatuiravimą sureagavo jauniausioji dvejų metukų dukrytė. Kai ryte prabudusi pamatė mano pradėtą marginti galvą, ji tik susiraukė ir liepė eiti nusiplauti ją, nes manė, kad galva ištepta. Vyrui teko paaiškinti, kad tai ne purvas, o naujoji mamos šukuosena“, – nesenais prisiminimais dalijosi netradicine išvaizda išsiskirianti moteris.