Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešąją biblioteką prieš šventes papuošė dailės mokyklos direktorės Vidos Burbulienės tekstilės darbai.
Atidarydama parodą autorė neslėpė susijaudinimo: „Jūsų teismui atiduodu penkerių metų kūrybą. Kiekvienas darbas man itin brangus, nes jis turi savitą istoriją.“
Per penkerius metus – penkiolika darbų
Bibliotekos erdvėse jaukiai įsitaisė penkiolika nagingosios tekstilininkės darbų. Visi jie labai originalūs ir skirtingi. „Ši paroda mano svajonės išsipildymas, bet kartu ir didelis išbandymas. Į viešumą su kūryba pradėjau eiti kolegas įkalbėjusi Mokytojo dienos proga surengti pačių parodas. Atrodė, kad bus visai smagu, jog ir mes parodysime, kad mokame ne tik mokyti kitus, bet ir patys kažką sukuriame. Taip vėl atgimė kūrybinės ambicijos, nes iki tol ne kartą susimąstydavau – kam aš mokiausi ir baigiau Dailės akademiją, jei visai pamiršau kūrybą. Ambicijos paėmė viršų – visą laiką, likusį nuo dailės mokyklos reikalų, paskyriau kūrybai. Mano darbai – naktiniai, nes tik vėlais vakarais, o neretai ir iki išnaktų sėdžiu ir derinu spalvas, siuvu, audžiu ar rišu. Džiaugiuosi vėl pasinėrusi į tekstilę, tačiau ta kūryba mane taip įtraukė, kad per ją net dalį draugų praradau. Tie, kas kuria, žino, kiek reikia laiko ir atsidavimo, kad gautum tokį rezultatą, kokio tikiesi. Sumanymų turiu daug, tačiau trūksta laiko ir laisvės jiems įgyvendinti. Bet viskas dar ateityje“, – kukliai apie savo kūrybą atviravo V. Burbulienė.
Kiekvienas darbas su sava istorija
Pasak parodos autorės, kiekvienas jos darbas slepia vis kitą istoriją. V. Burbulienė labai brangina darbą, kuris gimė iš močiutės dovanoto audinio tautiniams drabužiams: „Mano močiutė buvo puiki audėja. Ji nuaudė man audinį ir prisakė pasisiūti tautinius drabužius. Aš per laiko neturėjimą tą audinį padėjau giliai spintoje, vėliau atsinešiau į dailės mokyklą, vis po atraižą panaudodavau tai šiam, tai tam. Galiausiai pamačiau, kad jo likę visai nedaug. Tada nutariau tą audinį panaudoti savo darbui.
Labai ilgai kūriau ir stilizuotą sapnų gaudyklę, kuriai panaudojau pačios surinktus įvairiuose kraštuose akmenukus, vandens nuplautus ir nugludintus. Man labai mieli ir Jurgai Ivanauskaitei dedikuoti darbai, kuriuose atspindima tibetietiška dvasia“, – pasakojo V. Burbulienė.
Džiugina kūrybinės ugnelės liepsnojimas
Kūrėja prasitarė, kad jai įdomus ne tik pats kūrybinis procesas, kai tenka derinti, dėlioti spalvas, bet ir pasiruošimas darbui: „Kai imuosi vieno ar kito darbo, ilgai galvoju, kaip jis turi atrodyti. Neretai tenka ir mintyse pasikapstyti ieškant idėjų, kartais reikia įvairią literatūrą pavartyti. Svarbiausia, kad širdyje nuolat kirba kūrybinė liepsnelė. Tikiu, kad ateityje tiek save, tiek artimuosius pradžiuginsiu dar ne vienu darbu. Dabar peržvelgdama savo parodą matau daug pokyčių – per penkerius metus keitėsi ir technikos, ir sumanymai, ir idėjos. Ateityje taip pat visko dar bus. Esu laiminga galėdama išlaisvinti kūrybines mintis ir sulaukdama palaikymo. Ačiū visiems, kas mane supranta, padrąsina ir įkvepia ateities darbams“, – šypsojosi V. Burbulienė.
