Pirmasis viešas renginys – Petkūnų bendruomenės prisistatymas

Asta Raicevičienė

Trečiadienio pavakare Kėdainių krašto muziejaus tradicinių amatų centro Arnetų name besibaigiančio karantino išvakarėse vyko Petkūnų bendruomenės centro diena.

Tai pirmasis po ilgokos pertraukos gyvai vykęs renginys nuo karantino pradžios. Jau trečius metus tradicinių amatų centro Arnetų name vyksta renginių ciklas „Kėdainių krašto bendruomenės“, kur prisistato mūsų rajono kaimo bendruomenės su jose puoselėjamais amatais, kulinariniu paveldu, gabiais žmonėmis.

Bendruomenės narių pomėgiai ir amatai

Petkūnų bendruomenės pirmininkė Elena Banevičienė, pristatydama bendruomenę, pasakojo, kad Petkūnų kaimas, kaip ir daugelis Lietuvos kaimų, yra senstantis. Tačiau Petkūnų bendruomenė stengiasi kaimą kiek įmanoma išjudinti. Čia švenčiamos tradicinės šventės – Užgavėnės, Antaninės, Joninės, „Kugelinės“, kurios būna labai gausios ir dosnios. „Ypač susiburiam prieš Kalėdas, kai su dovanėlėmis einame aplankyti vienišų, likimo nuskriaustų žmonių. Neįsivaizduojat, kokie jie būna patenkinti, dėkoja mums su ašaromis akyse“, – teigė bendruomenės pirmininkė. Organizuojamos ir išvykos – tradiciškai liepos 6-ąją, Valstybės dieną, ant Bakainių piliakalnio giedamas Lietuvos himnas, pernai surengta ekskursija po Anykščių kraštą paliko maloniausių įspūdžių.

Bendruomenėje – 45 nariai, tačiau iš jų aktyvus tik koks trečdalis, dalis bendruomenės aktyviausių narių atvyko pristatyti savo amatus bei pomėgius. Kaip sakė Elena Banevičienė, bendruomenės moterys daugiausia mėgsta gaminti – kas duoną kepa, bandeles, varškės sūrius marinuoja, augina, renka bei džiovina vaistažoles, prieskonines žoleles. Taip pat jos užsiima mezginiais, darbeliais iš odos, o tarp bendruomenės vyrų yra ir bitininkų bei užsiimančių darbais iš medžio. Visų jų darbai buvo eksponuoti tą vakarą surengtoje parodoje. Pirmininkė apgailestavo, kad negalėjo atvykti jų bendruomenės narys, Truskavos seniūnas Vytautas Zakaryza.

Visas šventes įamžinanti bendruomenės pirmininkė pasakojo, kad juodai baltas nuotraukas ankstesniais laikais darydavo dar pati.

Atrado neatrastą talentą

„Bendruomenėje neturime nei šokančių, nei dainuojančių, nes mūsų kaimas labai mažas, todėl sunkoka būtų surinkti dainininkų bei šokėjų būrį, o jei kas nori pasišokti ar padainuoti, vyksta į Truskavos kultūros centrą. Yra bendruomenėje ir neatrastas talentas – mūsų narė Elena Burbienė rašo labai gražias eiles, yra jų išsaugojusi nuo 1951-ųjų metų“, – sakė Eleną pristačiusi pirmininkė.

Pakviesta paskaityti savo eilių, Elena prisipažino, jog pradėjo rašyti nuo šeštos klasės, paskui eilėraščių sąsiuvinį numetė, kaip pati sakė, į pečių, nes jai buvo gėda, kad tie eilėraščiai tokie „skysti“, po kiek laiko vėl sėdo rašyti. „Buvau septyniolikos metų, kai pradėjau rašyti toliau, o pagrindinės aktualijos tokiame amžiuje buvo – motina, vaikystės prisiminimai, gamta ir visokie subtilūs dalykai, kurie užgauna dūšią,“ – prisipažino Elena, paskaičiusi keletą eilių iš savo jaunystės ir vėlesnių laikų. O prie vieno eilėraščio seniai parašyto posmelio, tęsinį ji parašiusi, kaip juokavo, tą pačią dieną, atsikėlusi anksti ryte.

Elena pasakojo, jog yra kilusi iš Jurbarko rajono, o į Petkūnus atsikraustė 1985-aisiais. Moteris sakė buvusi medikė, dirbusi akušere, paskui – tapusi zootechnike. Jaunystėje labai norėjusi lietuvių literatūrą studijuoti, bet mama „užgynė“, kad iš mokytojo darbo nieko gero. Buvo tarybiniai laikai, šeima, vargai, vaikai, darbai, kuomet kūrybiškumas, pasak jos, greit užsibaigė, tačiau ji dar ir šiandien parašanti, jei reikia kam sveikinimą ar linkėjimą.

„Bendruomenėje mums labai smagu būti, kai reikia ką organizuoti, tuoj susibėgam visi aktyviausi ir tariamės. Negailim nei savo laiko, nei įdėto darbo. Jaučiamės kaip vienoje šeimoje būtume“, – kalbėjo E. Burbienė.

Pirmosios pirmininkės prisiminimai

„Esu pirmoji bendruomenės pirmininkė, bet ne pirmasis žmogus, kuris tą idėją gvildeno. Žmogaus prigimtis yra tokia – gyventi bendruomenėje, nes vienas žmogus akmenį gali išjudinti, o komanda gali nuversti ir kalnus“, – sakė Rasa Lemkė, prisiminusi, kaip jai su seniūnu teko galvas sukti, rengiant teisinius dokumentus. „Pirmasis bendruomenės susirinkimas vyko simbolinę dieną – kovo 11-ąją, prieš 25-erius metus, tada buvo labai malonus pasisėdėjimas, buvo įvairių ginčų, kaip tą veiklą vykdysime. Norint įgyvendinti šitą veiklą, pirmiausia reikėjo įteisinti dokumentus, kurie tikrai deklaruotų, kad mes esame komanda, jėga, o ne šiaip sau susirinkusi bendruomenė, kad galėtume prasmingai pateikti savo problemas ir lauktume rezultatų, – savo darbų pradžią prisiminė pirmoji bendruomenės pirmininkė. – Lietuva buvo neseniai atgavusi Nepriklausomybę, ir tu degei tuo noru būti reikalingas ir naudingas, kad visi gyventume geriau. O kad gyventume geriau, viskas priklauso nuo mūsų pačių. Atlikti darbai ir yra bendruomeniškumo prasmė.

Džiaugiuosi, kad visa bendruomenė suprato, kad kumštyje gyventi yra žymiai geriau. Reikėjo ir laiko, ir supratimo, kad bendruomenė virstų pačiu kumščiu, įprasmintu žodyje „mes“, o jos nariai pasijustų svarbūs ir reikalingi vieni kitiems, galintys daugiau nuveikti socialinėje, kultūrinėje, projektinėje ir kitoje veikloje. Supratau, kad norint sukurti aukštesnę gyvenimo kokybę, nepakanka vien tik kreiptis į valdžią, išdėstant savo reikalavimus ir gyvenant viltimi. Reikia patiems savo darbais, renginiais, projektais, talkomis, parodomis prisidėti prie aplinkos puoselėjimo ir gražinimo. Šiandien visi darbai liudija, kad ši bendruomenė yra tikras kumštis, kad jūs tapote „mes“, kad jūs žinote, kad esate reikalingi ne tik sau, bet ir kaimynui, kad jūs susibūrėte ir išgyvenote bendrą, prasmingą veiklą. Sėkmės, stiprybės ir toliau eiti į priekį“, – linkėjo Rasa Lemkė, Truskavos pagrindinės mokyklos direktorė.

Surengta viktorina bei aukcionas

Renginio metu buvo surengta viktorina apie tai, kaip mes pažįstame Petkūnus ir pačią bendruomenę. Už teisingus atsakymus buvo įteikti prizai – bendruomenės narių kepiniai, medus bei kitos gėrybės.

Reikėjo atsakyti, kiek Petkūnų bendruomenei metų, o t. y. 25-eri, kiek bendruomenėje yra narių – 45, kiek yra kilometrų nuo Kėdainių iki Petkūnų – 27 km, kiek metų vyriausiam Petkūnų gyventojui – 97 metai, kiek metų jauniausiam – 3 mėnesiai ir t. t.

Aukcione galima buvo išlošti Truskavos seniūno, Petkūnų bendruomenės nario Vytauto Zakaryzos medžio dirbinių.
Kiekvienas, atėjęs į renginį, dovanų gavo Petkūnų bitininko Stanislovo Mašalkos indelį medaus.

Pristatė savo ir vyro darbus

Petkūnų bendruomenės narė Marija Zakaryzienė pristatė savo dirbinius iš odos – apyrankes, seges, vėrinius, kuriuos prieš keletą metų edukacijų metu išmokė pagaminti iš Kėdainių socialinio bendruomenės centro atvykusi nuostabi kūrėja Milda Verkauskienė. Komentuodama vyro Vytauto Zakaryzos darbus jo žmona sakė, kad šiuos medžio dirbinius jis kuria po darbo –­ nuo 18 val. iki vidurnakčio ar dar vėliau. Tvarte įsirengęs dirbtuvėles, turi įvairių medžio darbams reikalingų įrankių. Parodose kol kas nedalyvauja, o ši paroda – tai pirmasis pasirodymas viešumoje.

Rankose laikant įvairių dydžių ir formų medinius padėklus, vyno laikiklius, stovelius mobiliesiems telefonams, net abejonių nekyla, kad visa tai padarė ne profesionalus medžio meistras.

Duonos kepėja

Nijolė Mašalkienė pasakojo, kad bendruomenėje ją vadina duonos kepėja. Moteris teigė labai užsiėmusi, dar dirbanti Truskavos pagrindinėje mokykloje, bet naminei duonai iškepti visada randanti laiko.

„Mama mano sirgo, tai pačiai jaunystėje teko dažnai duoną kepti, to pomėgio ir šiandien nepamirštu. Raugą gaminu pati, o kaskart kepant, jo vis pasilieku kitam kepiniui. Be raugo, su kitais priedais man nesinori kepti, norisi sveikesnės duonos. Kepu ruginę, kvietinę, vaisinę duoną, su sėklomis, su avižiniais, speltos miltais, darau visokius bandymus. Kepti duoną tenka kas savaitę, o kartais ir dažniau“, – pasakojo duonos kepėja.

Gamina marinuotus varškės sūrius

Medicinos punkte dirbanti Vanda Šimanskienė teigė marinuojanti varškės sūrius iš savos karvės pieno. Pirmiausia iš varškės išspaudžiamas sūris, po to jis marinuojamas užpylus alyvuogių aliejaus, su rausvaisiais pipirais ir čiobreliais ar kitomis prieskoninėmis žolelėmis. Taip pamarinuotas sūris gali šviežias išlikti keletą savaičių. Galima valgyti su duona ar dėti į salotas. O pats aliejus irgi tinka salotoms paskaninti.

„Mūsų bendruomenė labai puiki, tik žmonių mažoka, nes aktyviausi tik 10–12. Susitinkame, bendraujame ir su kitomis Truskavos seniūnijoje esančiomis bendrovėmis“, – sakė Vanda, pristačiusi ir maišeliuose supakuotas įvairias vaistažoles: kalendrą, bergeniją, levandą, katžolę, raudonėlį, pelyną, peletrūną ir kt.

Vanda Šimanskienė visus vaišino ir konservuota su apelsinais sula.