Per keturias paras pradingėlis vėžliukas nuropojo du kilometrus

Per laikraštį ,,Kėdainių mugė“ paskelbta balinio vėžliuko paieška baigėsi sėkme. Delno dydžio Meksikos balinis vėžlys, vardu Mamacha, Justinavos soduose per keturias paras nužingsniavo maždaug du kilometrus, kol įstrigo tvoroje ir buvo surastas.

Ponia Birutė su vėžliuku Mamacha draugauja jau aštuonerius metus ir dar kartą dėkoja jį susigrąžinti padėjusiems žmonėms.

„Pabėgėlio ieškojo ne tik mūsų šeima, bet ir sodo kaimynai, draugai. Tačiau ,laimei, vėžliuką atsitiktinai surado visai svetimas žmogus ir grąžino jį mums“, – su šypsena lūpose kalbėjo gyvūnėlį auginanti Birutė Šliavienė.
Vėžliukas – dovana anūkui
Tiesa, šis šaltakraujis padarėlis iš tikrųjų priklauso moters anūkui Domui, šiuo metu dirbančiam ir gyvenančiam Vilniuje. Prieš aštuonerius metus Mamacha vaikinui buvo padovanotas studijų baigimo proga. Ir nuo to karto tapo visos šeimos numylėtiniu. „Iš pradžių vėžlys buvo visai mažiukas. Tačiau jau iš pat pradžių veržėsi gyventi – lipo per kitų vėžliukų galvas, brovėsi į viršų. Šeimos draugės dukra dirba užsienyje, yra biologė, dirba su vėžliukais, tad padovanoti anūkui vėžliuką ir buvo jos idėja“, – sakė pašnekovė.
Suklaidino panašus akmuo
Laimingai pasibaigusi istorija prasidėjo tuomet, kai ponia Birutė, įkalbėta giminaičių, sumanė jį nusivežti į sodą: ,,Pabus saulutėje, pasišildys.“ Sode Mamacha specialiame narvelyje buvo šiltai įtaisytas prieš saulutę. O Birutė su dukra Sigita užsiėmė įprastais darbais. Tik po kiek laiko Birutė susirūpino: „O kur vėžliukas?“ Dukra nuramino, kad mato jį prie šiltnamio. Tačiau Birutė nustebo, kodėl vėžliukas toks ramus – tada ir paaiškėjo, kad dukra mato ne vėžliuką, o didelį akmenį. Abi moterys puolė Mamachos ieškoti: po aplinkinius sodus, daržus, visokius užkaborius. Į paieškas įsitraukė ir sodo kaimynai, draugai. Tačiau paieškos buvo bevaisės. „Vėžliukas buvo dingęs keturias paras. Dukra verkė, neramiai miegojo, jaudinosi. Svarstėme, ką anūkui Domui pasakysime“, – pasakojo Birutė. Kitą dieną šeima sugalvojo apie dingusį vėžliuką paskelbti ,,Kėdainių mugėje“: ,,Gal kas nors kur nors matė?“
Įstrigo tvoroje
Už kelių kilometrų nuo ponios Birutės sklypo esančio kito sodo šeimininkas apžiūrinėjo savo gyvatvorę ir nustebo pamatęs joje vėžlį. Šio sklypo riba apsodinta krūmais, kurių viduje dar įrengta tvora. Mamachai įveikti tokią kliūtį – ne pagal jėgas. Vėžlį aptikęs vyriškis stumtelėjo jį giliau į krūmus, kad saulė stipriai nekaitintų, ir paliko. O grįžęs namo, apie keistą radinį prasitarė tėvui. Šis prenumeruoja „Kėdainių mugę“ ir jau buvo skaitęs apie prapuolėlį vėžliuką. Tad tučtuojau grįžo į sodą ir, laimei, vėžliuką ten pat aptiko vėl.
Vardą „netyčia“ suteikė ukrainietė
„Po skambučio, kad soduose rastas galimai mūsų vėžliukas, džiaugsmui nebuvo ribų.
Jį pamačiusi dukra, iškart atpažino, kad tai – tikrai mūsų Mamacha“, – šypsodamasi pasakojo Birutė. Moteris pasakoja ir vėžliuko vardo atsiradimo istoriją – maža, iš Ukrainos kilusi mergaitė kartą svečiavosi moters namuose. Mažylė pamačiusi vėžliuką, neišgirdo, kad tai yra „čerepacha“ (rusiškai – vėžlys), o išgirdo „mamacha“.
„Nuo tos akimirkos vėžliuką ir pradėjome vadinti Mamacha“, – juokėsi pašnekovė.
Džiaugiasi ir dėkoja

Stebint, kaip greitai jis ropoja grindimis, Mamachai sunku pritaikyti pasakymą „eina vėžlio žingsniu“.

Beje, matant, kokiu greičiu jis bėginėja po ponios Birutės namus, labai sunku Mamachai pritaikyti pasakymą „eina vėžlio žingsniu“.
„Tai – šaltakraujai gyvūnai, jiems nėra įgimtas intelektas. Tačiau Mamacha tikrai unikalus – jis visur ir visada sekioja mane, eina paskui, niekada nepalieka vienos. Aš atsisėdu, o jis užsilipa ant kojos, priglaudžia galvytę ir šildosi, – meiliai į augintinį žiūrėdama pasakoja pašnekovė. – Juokas pasakoti tą istoriją. Tačiau visa mūsų šeima labai džiaugiasi laiminga pabaiga. Dar kartą norime padėkoti neabejingiems žmonėms, padėjusiems susigrąžinti mūsų Mamachą“, – šypsojosi ponia Birutė.