Pelutavos amžių išdavė karališkoji revizija

Antaninės – Pelutavoje viena didžiausių švenčių. Šįkart birželio 13-ąją pelutaviškiai ir jų bičiuliai rinkosi atšvęsti ne tik tradicines Antanines, bet ir kaimo 425-ąjį gimtadienį.

Loreta Andrulienė tyrinėdama Pelutavos istoriją atrado, kad kaimas senesnis 31 metais, negu manyta.

Dviguba šventė sutraukė nemažą būrį svečių. Tačiau kokia visiems buvo nuostaba, kai jubiliejui istorinę medžiagą rinkusi jakšiškė Loreta Andrulienė visiems pranešė, jog 425-asis kaimo gimtadienis jau turėjo būti atšvęstas prieš 31 metus. Pasirodo, istoriniai šaltiniai byloja, kad Pelutava rašytiniuose šaltiniuose paminėta ne 1590, bet 1559 metais.
Pelutavos kaimas turi gražią ir įdomią istoriją. Jos puslapius vartyti praeitimi besidominčiai lituanistei L. Andrulienei padėjo Juodžių kaimo knygnešio Aleksandro Bieliausko anūkas Raimundas Baltėnas. „Iš tiesų yra gana nemažai įvairių istorinių dokumentų apie Pelutavą, Pernaravą ir kitus aplinkinius kaimus. Tačiau dauguma jų surašyti senąja lenkų kalba. Todėl labai sunku padaryti vertimus į lietuvių kalbą. Džiaugiuosi, kad mums pavyko surasti įdomių naujienų apie mūsų kaimus“, – šventėje kalbėjo L. Andrulienė.

Pelutaviškiai ypač džiaugiasi bendruomenės centru, kuriame vyksta įvairūs susiėjimai.

Moteris visiems pelutaviškiams trumpai apžvelgė kaimo praeitį. Pasirodo prieš bemaž pusšimtį metų Pelutava, kaip ir kiti aplinkiniai kaimai, priklausė Vilkijos valsčiui, kuris buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo valdos. Tad kaimas vadintas karališkuoju. Aštuoniolikto amžiaus pabaigoje šis kraštas perėjo Rusijos imperijos žinion. 1795 metais Vilkijos valsčių Jekaterina II padovanojo didikui Henrikui Zabielai, kuris žemes pralošė Benediktui Tiškevičiui. Vėliau ne kartą keitėsi žemių savininkai, į kaimus atnešdami įvairių naujovių. „Mums pavyko dokumentuose perskaityti, kad Benediktas Tiškevičius, išlošęs Vilkiją, netruko tose žemėse pastatyti bravorą, tad visuose kaimuose atsirado po karčiamą. Be to, aišku, kad Pelutavoje 1798 metais gyveno tik keturios šeimos, o jau po devynerių metų buvo surašytas 31 dūmas (šeima). Prieš 200 metų Pelutavoje buvo panašiai tiek pat surašytų gyventojų kaip ir dabar – 190. Pelutaviškiai praeityje turėjo gausias šeimas, pasitaikydavo atvejų, kai gerokai vyresni vyrai vesdavo jaunas merginas – užfiksavome sutuoktinių amžiaus skirtumą net iki 35 metų“, – istorinius faktus bėrė L. Andrulienė.

Antaninės ir kaimo gimtadienis tradiciškai sutraukia daug pelutaviškių ir jų bičiulių.

Visiems šventės dalyviams buvo didelė staigmena, kai L. Andrulienė pranešė žinią, kad kaimas yra gerokai senesnis, negu manyta. „Paprastai vietovės gimtadienis skaičiuojamas nuo jos rašytinio paminėjimo istoriniuose dokumentuose. Iki šiol galvojome, kad taip nutiko 1590-aisias, kai Pelutaviškiai skundėsi dėl nuvaromų arklių bei neatiduotų grūdų. Tačiau paaiškėjo, kad yra dar ankstesnis raštas, kuriame minima Pelutava. Tai – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto pavedimas atlikti miško žvėrių reviziją Vilkijos valsčiuje ir jam priklausančiuose kaimuose, tarp kurių minima ir Pelutava. Tad dabar pelutaviškiams spręsti, ar jie mini 425-ąjį ar 456-ąjį gimtadienį“, – sakė kaimo praeities dulkes nupūtusi pedagogė.
Šventės dalyviai tokią žinią išgirdę nustebo. „Kas gali žinoti, gal tų dokumentų ir dar senesnių yra. Gerai, kad pamažu praeitis aiškėja. Juk kiekvienam yra didelis noras pažinti savąjį kraštą. Dabar mūsų kaimas nėra garsus. Gyvename paprastai, draugiškai. Kas turi darbus dirba, kas negali – savo ūkeliuose kruta“, – sakė kaimo seniūnaitė Vida Česienė. Moteris pasidžiaugė, kad Pelutavoje netrūksta veiklaus jaunimo ir namuose nenorinčių užsidaryti brandesnių žmonių: „Esame senstantis kaimas. Tačiau nieko nepakeisime. Bandome gyventi su tuo, ką turime. Linksminamės tradicinėse pavasario moterų pagerbimo ir rudens derliaus šventėse. Organizuojame susibūrimus, vakarones“, – sakė V. Česienė.