Praėjusį pirmadienį Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos kiemelyje ant Nevėžio kranto į susitikimą kėdainiečius pakvietė psichologė-kaniterapeutė Joana Grygutis su savo keturkoje drauge, Labradoro retrivere Kija. Į renginį kėdainiečiai buvo kviečiami ateiti taip pat su augintiniais.

Į pagalbą pasitelkiamas šuo

Psichologė-kaniterapeutė J. Grygutis teigė, kad kaniterapija – tai sudurtinis lotynų ir graikų kalbų žodis, reiškiantis „šuo“ ir „gydymas“. Apibendrintai galima pasakyti, kad kaniterapija – tai pagalbinis gydymo, reabilitacijos būdas, kai į pagalbą pasitelkiamas specialiai paruoštas šuo.

Bendravimas su juo tiek vaikams, tiek suaugusiems padeda sveikti, bendrauti, reikšti jausmus, lavinti pažintinius ir socialinius įgūdžius. Kaniterapeutai kartu su savo apmokytais keturkojais keliauja susitikti su vaikais, senjorais, neįgaliaisiais ir užsiėmimų metu padeda jiems pamiršti savo problemas, atsipalaiduoti ir pasijusti geriau.

Trečiasis lygmuo yra kaniterapija, besitęsianti ilgą laiką, reikalaujanti daugiausia įgūdžių tiek iš šuns, tiek iš specialisto ir jau turinti labai konkretų tikslą.

Joana pasakojo atvykusi iš Vilniaus ir atstovauja Kaniterapijos asociacijai, kuri susikūrė maždaug prieš 12 metų. Ilgą laiką jos veikloje nebuvo kuo vadovautis, todėl buvo ieškoma pagalbos svetur, domimasi, kaip tai vyksta kitose šalyse.

Laima iš Ažytėnų su savo draugu vokiečių aviganiu Amūru.

Daug žinių suteikė kolegos iš Lenkijos, ten J. Grygutis įgijo kaniterapeuto kvalifikaciją. „Aš dirbu kaip psichologė ir šalia manęs yra šuo. Šuns misija priklauso nuo to, kokiu tikslu kreipiasi žmonės. Kai kreipiasi tėvai su vaikais, turinčiais negalią ar emocinių sutrikimų, mūsų misija būna labai paprasta – kaip vaikui tinkamai prisiderinti prie mokyklinės veiklos. Su kai kuriais pradedame nuo to, kad išmokome vaiką sėdėti vienoje vietoje ir atlikti užduotis. Kadangi tas užduotis jis daro dėl šuns, o ne dėl manęs, jam šiek tiek lengviau. Kai įgūdžiai įsitvirtina, galima keliauti pas kitus specialistus, kuriems su tokiu pacientu dirbti bus lengviau“, – teigė J. Grygutis.

Kartais užtenka tik paglostyti

Viešnia pasakojo, kad žmonės ateina dėl įvairių priežasčių. Šuns buvimas ramina, žmogaus organizme vyksta įvairių pokyčių, nes jis yra kaip cheminė laboratorija, kurioje vyksta daug įvairių dalykų ir ne visus juos galima kontroliuoti.

Pavyzdžiui, kai jaučiame nerimą, mes negalime kontroliuoti savo širdies dūžių, kraujotakos. Šuo padeda šiuos procesus suvaldyti, nuraminti žmogų, suteikti jam ramybės. Visą darbą atlieka specialistas, o šuo yra motyvatorius.

„Aš gyvūno nenuvertinu, nes šuo padaro labai didelį darbą. Kartais jo buvimas ir net prisilietimas prie jo jau yra geras ir malonus dalykas. Būna, kad ir paglostymas labai daug reiškia. Šuns kūno temperatūra yra aukštesnė nei žmogaus, kiekviena jo kūno dalis gali suteikti skirtingų pojūčių ir visa tai sudėjus į bendrą visumą vyksta teigiamų pokyčių, – teigė specialistė. – Tačiau žmogus gali šuns nemėgti ar net jo bijoti, tada kažin ar šuo gali motyvuoti. Tarkime, jei aš bijau vandens, tai nemanau, kad upelio čiurlenimas ar plaukimas jachta galėtų mane nuraminti. Jei žmogus nejaučia meilės šunims, noro būti šalia gyvūno, tai turbūt nelabai šuo galės jam padėti.“

Gyvūnų terapija – ne vien tik šunys

Gyvūnų terapijoje gali dalyvauti ne vien tik šunys. Pirmoji gyvūnų terapija, kuri atsirado Lietuvoje, buvo delfinų. Tačiau ši terapija nėra visiems lengvai pasiekiama, ji labiau orientuota į autizmo spektro sutrikimą. Eilės – didelės, tad norint patekti reikia laukti metų metus.

Yra ir žirgų terapija (hipoterapija). Tai – gydymas naudojant žirgus. Pasaulyje žinoma ir kačių terapija, bet Lietuvoje negirdėti, kad kas nors tuo užsiimtų. Tuo tarpu šunų terapija gali būti lengviausiai ir plačiausiai naudojama, nes su šunimi yra lengva kur nors nuvykti.

Silvija iš Pelėdnagių atvyko su vokiečių aviganiu Rėja.

„Šuo neprisiriša prie vietos, jam yra gerai ten, kur yra jo vedlys. Bet šunį paruošti nėra taip paprasta, tai užtrunka. Jis turi užaugti, išmokti daug dalykų, o egzaminai ir užsiėmimai yra varginantys. Be to, gyvūnas tikrai negali dirbti tiek, kiek žmogus. Jis gali turėti 2–3 ar 4 konsultacijas per dieną ir rekomenduojama ne dažniau kaip 3 kartus per savaitę. Nesunku suskaičiuoti, kiek mes galime priimti žmonių ir kiek susitikimų per savaitę.

Mūsų keturkojų specialistų gretos labai praretėjusios – anksčiau buvo apie 20 specialiai paruoštų šunų, dabar jų skaičius sumažėjo iki šešių. Raginčiau tuos, kurie nori ir gali, nenuleisti rankų ir bandyti šitą kvalifikaciją įgyti, nes tai labai geras darbas, atnešantis asmeninės satisfakcijos bei daug gero žmonėms“, – pasakojo kaniterapeutė.

Trijų lygių kaniterapija

Kaniterapija gali būti trijų lygių. Lygmuo, mažiausiai reikalaujantis iš šuns, yra susitikimai. Tai dažniausiai vienkartinis susitikimas, kuris gali vykti ligoninėje ar kitoje vietoje. Didelių tikslų nėra siekiama, tiesiog susipažįstama su gyvūnu, su kai kuriomis elgesio taisyklėmis, suteikiama gera nuotaika, nėra gilaus darbo.

Antrasis lygmuo yra edukacija su šunimi. Tai daugkartiniai užsiėmimai, kai iškeliami tam tikri tikslai.

Trečiasis lygmuo yra kaniterapija, besitęsianti ilgą laiką, reikalaujanti daugiausia įgūdžių tiek iš šuns, tiek iš specialisto ir jau turinti labai konkretų tikslą.

„Turime mes tokių draugų, su kuriais bičiuliaujamės penktus ar šeštus metus, kartą per savaitę susitinkame ir vis dar turime ką veikti“, – komentavo J. Grygutis ir pridūrė, kad ji vyksta į gydymo įstaigas, globos namus, veda grupinius užsiėmimus tiek vaikams, tiek suaugusiems.

„Kija yra mano porininkė ir ji dažniausiai nuveikia tiek, kiek ir aš, kitą kartą gal net daugiau. Kijai irgi labai sunku būti šalia kitų šunų ir neužsiimti „šuniškais“ dalykais. Yra situacijų, ypač būnant lauke, kada kiti šunys blaško ją, tada jai atsiranda daug pagundų nuklysti“, – kalbėjo viešnia.

Kai jaučiame nerimą, mes negalime kontroliuoti savo širdies dūžių, kraujotakos. Šuo padeda šiuos procesus suvaldyti.

„Užsiėmimų metu mes stengiamės užmegzti gerą kontaktą ir skatiname empatiją. Kai vaikas ateina pabendrauti su šunimi, šuo yra perleidžiamas vaiko atsakomybėn ir jis turi pasirūpinti šuns gerove. Orientuojamės į tai, ko šuniui reikia ir ko jam gali dar reikėti. Duodame jam atsigerti, šukuojame ir liečiame. Paskutinis dalykas, ko mokome – duoti keturkojui skanėstą ir taip užmegzti kontaktą. Tačiau skanukai duodami už tam tikras komandas ar už atliktas užduotis. Viskas priklauso nuo to, koks yra susitikimų tikslas.

Elija ant rankų atsinešė savo mišrūnę Pupą.

Kuo mes daugiau žinome apie šunį, tuo saugiau jaučiamės. Kiekviena šuns veislė yra labai specifinė, o veislių pasaulyje yra apie 360. Labradoras yra labai energingas šuo, jis yra medžioklinis, jam reikia žmogaus, todėl jis ir tinka kaniterapijai“, – apibendrino specialistė.

Kėdainiečiai pristatė savo augintinius

Susitikime dalyvavusi Laima iš Ažytėnų sakė, kad yra visiškai pakvaišusi dėl šunų, nes jai jie yra svarbiausi. „Turime tris vokiečių aviganius ir vieną Labradoro retriverį. Mes turime savo trasą, kur einame pasivaikščioti. Jie ten nieko neužpuls ir niekur nepabėgs, bet kai laukuose pajunta stirną ar lapę – juos nusiveja. Tada dvi ar tris dienas savo augintinių nesulaukiame ir lakstome jų ieškodami“, – teigė Laima, atvykusi su vokiečių aviganiu Amūru.

„Mūsų vokiečių aviganė Rėja irgi labai mėgsta vaikytis stirnas, kadangi gyvename prie miško. Kai dingdavo šuo, ieškodavom jo ir per skelbimus. Kai atsibodo, įsigijom GPS šunų sekimo sistemą, kuri „surišta“ su mano mobiliuoju telefonu. Tai nėra pigu, bet patogu, nes visą laiką žinai, kur tavo šuo. Todėl ji gali lakstyti, kur nori, galiu pasiimti ją ir iš kito kaimo,“ – apie savo augintinę pasakojo Silvija, atvykusi iš Pelėdnagių.

„Mano šunelis Pupa yra mišrūnas – bišonas su pudeliu, jam 5 metai, jis visiškas „minimukas“ – kai suloja aplinkui, jis visas dreba. Pupa labai prieraiši, kai išeinam iš namų – verkia, cypia, loja. Niekur be jos negalime eiti. Ji labai laukia manęs grįžtančios iš mokyklos. Pupai patinka būti lauke, ji mėgsta draugus, bet kartais kiti jos bijo arba ji bijo kitų. Labiausiai mėgsta maistą nuo stalo, ypač jogurtą, bet stengiamės tokio maisto neduoti“, – apie savo augintinę pasakojo moksleivė Elija. Ji prisipažino, kad labai bijo didelių šunų, nes vaikystėje yra patyrusi traumą.

Titulinė nuotrauka:

Psichologė-kaniterapeutė Joana Grygutis ir jos keturkojė draugė, Labradoro retriverė Kija.

A. Raicevičienės nuotraukos

Panašios naujienos