Paulina Šikšniūtė: „Lotilija”

Projektas: „Kūrybinio rašymo savaitė su rašytoju bibliotekoje“ (II)

Kaip prisimena Lotilija, tai buvo skaudūs metai, einantys vienas po kito. Kai jai sukako penkeri, Lotilijos gyvenime atsirado naujas pasaulį išvydęs žmogus, jos sesė Rūta. Pirmos dienos, pirmi mėnesiai buvo džiaugsmingi. Penkerių metų mergaitė labai mylėjo ir džiaugėsi gavusi sesę.

Lotilija buvo iš tiesų labai aktyvi daugumoje sričių: lankė gatvės šokius, chorą, muzikos mokyklą, kurioje mokėsi groti pianinu, taip pat laiko rasdavo mokytis aktorystės meno. Ji dalyvaudavo olimpiadose, įvairiuose konkursuose, įsitraukdavo į bet kokias veiklas.

Tačiau iš lėto, po truputį pradėjo atsisakyti būrelių, vis rečiau bendrauti su draugais. Ilgai nesitęsė ir džiaugsmas, gavus sesę. O šeimoje kilo vis didesnė įtampa ir laimė, džiaugsmas, visos geros emocijos dingo iš namų.

Naujai auštančių rytų, kurių taip laukdavo, mergaitė liovėsi laukti. Gimus Rūtai tėvai pamiršo Lotiliją ir visą savo dėmesį pradėjo skirti mažajai sesei.

Penkerių metų mergaitė prisimindavo, kaip kartu visa šeima eidavo pasivaikščioti, jai prieš miegą tėvai skaitydavo knygeles, mama nupirkdavo pakelį varškės su razinomis, kurią mergaitė labai mėgo. Šeima kartu piešdavo svajonių namus, dainuodavo daineles, tėvai daug dėmesio skyrė jai.

Kiekvieną rytą Lotilija keldavosi anksti. Nusiprausdavo, pasiklodavo lovą, apsirengdavo, susišukuodavo ir tik tada eidavo pusryčiauti. Prie stalo jau sėdėdavo visa šeima, tik trūkdavo pačios Lotilijos. Atėjusi ji pasakydavo ,,Labas rytas”, Rūta atsisukdavo, pažiūrėdavo ir vėl nusisukdavo.

Tėvai iš vis nesureaguodavo. Jie kalbėdavo apie problemas, savo dienos planus. Tik vienintelis senelis pasakydavo ,,Labas rytas, anūkėle“. Lotilija atsisėsdavo prie stalo ir suvalgydavo agurko riekelę su duona bei išgerdavo arbatos.

Mergaitė net negirdėdavo, ką kalba aplink stalo susėdę žmonės. Ji galvojo, ką nuveiks per šias atostogas. Ar nueiti į pakrantę, ar vėl užsidaryti kambaryje? Lotilija paklausė tėvų:

– Gal galiu šiandien eiti į pakrantę?

– Ne, kokia dar pakrantė? – atsisukusi tarė mama.

– Eisi mums padėti atlikti darbus laukuose, – tarė tėtis.

Vidurdienį visa šeima ėjo į laukus. Ten Rūta vaikščiojo po miškelius, tėvai ravėjo žoles, Lotilija nešė kibirus vandens. Seneliai gėrė kavą.

Ji kiekvieną dieną ir akimirką daug laiko praleisdavo laukuose arba užsidariusi savo kambaryje. Ji pradėjo mažiau rodytis viešumoje.

Nors ir kaip norėdavo tos laimės, kurią gaudavo Rūta – likdavo be nieko. Vietoje dėmesio, kurį rodydavo tėvai jos sesei – Lotilija gaudavo nurodymus.

Kartą mama tvarkydama kambarį rado piešinį, kurį piešė Lotilija. Jame buvo pavaizduota šeima. Mama, tėtis, Rūta, o Lotilija atskirai. Virš nupieštos sesės buvo parašytas žodis – NEKENČIU! Dviejų mergaičių mama pamačiusi šį užrašą supyko. Pasikvietė Lotiliją, tėtį ir liepė jai pasiaiškinti:

– Kodėl tu tai parašei virš Rūtos? – supykusi griežtai klausė mama.

– Aš….

Mama pertraukė Lotiliją. Ji buvo tokia supykusi ir įniršusi, kad net neleido nei tėčiui, nei Lotilijai prabilti. Tik pati rėkė ir reikalavo atsakymų į užduodamus klausimus, tačiau ji pati į juos ir atsakydavo, tik savaip.

Mergaitė, būdama dešimties metų, planuodavo pabėgimą iš namų. Taupė pinigus, internete ieškodavo informacijos, kokių asmens dokumentų reikia norint išvykti į užsienį, ieškodavo bilietų kainų, domėjosi, ar gali nepilnametis vaikas keliauti be suaugusiųjų. Kas kartą planuodama pabėgimą svajodavo, kaip ji viena keliauja aplink pasaulį, dauguma žmonių ją pastebi, gerbia, myli.

Tačiau ji to negalėjo padaryti. Ją sulaikydavo labai geras jos draugas – Tomas. Mergaitė nemažai laiko praleisdavo lauke su juo. Būdama su Tomu ji jausdavosi mylima, atsipalaidavusi, reikalinga. Lotilijai Tomas pindavo apyrankes iš gumyčių. Jos būdavo be galo gražios, įvairiaspalvės, nuoširdžiai nupintos.

Kartą Tomas pakvietė Lotiliją į parką. Kartu vaikščiojo akmenimis grįstu takeliu. Abu kalbėjosi, juokėsi iš linksmų prisiminimų. Tik staiga Tomas surimtėjo ir tarė:

– Lotilija, turime pakalbėti. Tau turiu pranešti svarbią žinią.

Lotilija sukluso ir atsakė:

– Tomai, ar tai kažkas svarbaus? Juk tu niekad taip rimtai nekalbi.

Tomas nedelsdamas, bet skaudžia širdimi tarė:

– Brangioji mano Lotilija, man labai sunku tai pasakyti, bet privalau. Aš išvykstu. Mano tėvai suplanavo kelionę į užsienį ir turiu važiuoti su jais.

Lotilijai stipriai suspaudė širdį. O Tomas paėmęs ją už rankų pridūrė:

– Noriu, kad žinotum, jog esi ir būsi mano geriausia draugė bei nuostabiausias prisiminimas amžinai.

Penkiolikos metų mergaitei pradėjo akyse kauptis ašaros. Tomas ją stipriai apkabino ir pasakė:

– Tu visada liksi mano širdyje, o aš tavojoje.

Lotilija pradėjo verkti. Ir tuo metu iš dangaus pasipylė lietus. Išklausius Tomą, Lotilijai pro akis prabėgo trys laimingiausios akimirkos su juo.

Pirmoji, kai jie abu vaikščiojo pakrante, klausėsi žuvėdrų klyksmų, jūros bangų ošimo, kvėpavo medžių skleidžiamų sakų bei pušų aromatu. Valgė ledus.

Lotilija iki šiol prisiminė ledų skonį, kuriais buvo apvilgytas jos liežuvis. Ledų skonis buvo vanilės su skrudintais karameliniais riešutais.

Antras prisiminimas prabėgo dar greičiau pro minčių laviną. Vasarą pas Tomą buvo atvažiavusi pusseserė. Visi kartu pasitiesė pilką plėvelę. Atsisėdę ant jos žaidė ligoninę.

Trečiasis prisiminimas Lotilijai buvo pats svarbiausias. Tomas mokė ją pinti apyrankes. Iš pradžių buvo sunku, bet po truputį ji mokėsi. Kol Lotilija bandė pinti draugystės apyrankes, Tomas jai pirmai ir vienintelei nupynė žiedą. Žiedas buvo dviejų spalvų: violetinės ir juodos. Įteikė savo pirmą, naują bandymą Lotilijai. Ta diena jos gyvenime buvo pati laimingiausia ir įsimintiniausia.

Šie prisiminimai įstrigo penkiolikmetės mintyse.

– Aš tavęs niekada nepamiršiu, nes tu mane padarei laimingiausiu žmogumi pasaulyje, – pažiūrėjusi į Tomą ištarė ji.

Vienintelis žmogus, su kuriuo Lotilija jausdavosi naujai gimusi, ją paliko. Tomas, kaip ir sakė, su savo šeima išvyko.

Ji laukdavo kiekvieną minutę ir valandą jo grįžtančio ir svajodavo, kaip jis ateina, apkabina ją ir pasako, kad daugiau jos nepaliks. Bet taip neatsitiko…

Po Tomo išvykimo Lotilijai pasidarė labai sunku emociškai kabintis į gyvenimą. Penkiolikmetė nebematė prasmės, todėl pradėjo pjaustytis rankas ir kojas. Kiekvienas įpjovimas buvo paviršutiniškas.

Niekas nepastebėdavo žaizdų ant rankų, nes ji pradėjo nešioti drabužius ilgomis rankovėmis. Šalia naujų įpjovimų buvo matyti ir seni. Rankos priminė prisirpusias mėlynes. Iš pradžių jautė didelį skausmą. Ne vieną kartą galvodavo, ką pasakytų Tomas, jei pamatytų.

Tačiau po kiek laiko, pjaustydamasi vis dažniau, pradėjo nebejausti skausmo, nes kas kartą prisimindavo, kaip jos vienintelis žmogus išvažiuoja ir palieka ją. Pjaustydamasi pamatė, kad niekas nesikeičia: Tomas negrįžta, Rūta liko mylimiausia, tėvai iš jaunesniosios sesers daug daugiau tikėdavosi nei iš vyresniosios, Lotilijos sesuo buvo graži, mokėdavo visiems, kam tik norėdavo, įsiteikti ir palenkti į savo pusę, aplinkiniai ją girdavo.

Nei vienas nepajausdavo, kad taip elgiasi, išskyrus Lotilija. Nes ji būdavo kaip šuniukas, kurį šeimininkai bandydavo išdresuoti pagal savo taisykles, o jei nepavykdavo – bausdavo.

Nebegalėdama iškęsti viso spaudimo, nusprendė apsilankyti pas psichologę. Jai pasakodavo, kas ją slegia, sakydavo, kaip ir kodėl žalodavo save. Lotilija pasakojo, kad savąjį gyvenimą lygina su pragaru. Po truputį pradėjo pasitikėti psichologe, todėl dažnai užsimindavo jai mananti, jog yra įvaikinta. Psichologė kartą pasakė:

– Lotilija, aš manau, kad tu išsigalvoji, jog esi įvaikinta.

Lotilija supykusi atsakė:

– Aš neišsigalvoju, ką jūs čia kalbate?

– Pasakyk man, kodėl tu taip manai?

– Jei nebūčiau įvaikinta, tai kodėl patys artimiausi žmonės rodytų nepasitenkinimą manimi, apsimestų, kad manęs nėra?

– Lotilija, tu esi paauglė, o kiekvienas paauglys prisigalvoja arba susikuria vaizdinių, kuriais vėliau pradeda tikėti.

– Aš neprisikuriu ir neprisigalvoju. Jūs manęs nesuprantate! Ir bandote teisti.

– Mieloji Lotilija, ne taip mane supra….

Lotilija trenkė durimis ir daugiau nebegrįžo.

Praėjo dveji metai. Mergaitei suėjo septynioliką metų. Ji buvo įpratusi būti nepastebima, nereikalinga, nemylima. Vyresnioji sesuo eidavo į mokyklą kaip į šventę. Nes jos noras būdavo tik vienas – pasprukti kuo greičiau iš pragariškų namų.

Lotilija jausdavo spaudimą iš bendraamžių, o kartais net įvykdavo patyčių. Paauglei būdavo sunku visa tai išgyventi. Mokykloje patyčias, namuose tėvų priekaištus, kitų artimų žmonių rodomą nepasitenkinimą ja.

Vieną šiltą giedrą dieną ją pasiekė žinia. Mergaitei nespėjus pasidžiaugti ir susikurti tikro laimingo gyvenimo, atsirado nauja liga – maras. Išgirdusi šį pavadinimą Lotilija sunerimo.

Ligos pavadinimas jai pradėjo asocijuotis su mirtimi. O juk kas vakarą svajodavo, kaip nuvyksta pas savo geriausią draugą Tomą ir pamato subrendusį, gražų, tomis pačiomis melsvomis akimis, tais pačiais rudais, banguotais plaukais vaikiną. Tačiau paauglė net neįsivaizdavo, kaip ši liga gali pakeisti visą jos gyvenimą.

Po 19 dienų, kai Lotilijai ir jos šeimai buvo pranešta apie naują virusą, mergaitė mirė. Ligoninėje po skrodimo buvo aptiktas maro virusas… Artimieji gedėdami ir naršydami Lotilijos daiktus, rado knygutę, kurioje buvo parašyta:

,,Purpurine knygele, aš jaučiu, kad susirgau maro virusu. Jaučiu širdimi, kad man neliko daug gyvenimo laiko. Aš kaip ta bomba, kuri tiksi ir nežino, kada sprogs arba ar spės kas nors ją išjungti. Bet niekam to nesakysiu, nes juk vis tiek neturiu vilties ir noro gyventi.

Tėvams, seneliams, draugams – aš esu niekas. Tad juos išlaisvinsiu nuo savęs – naštos.

Nežinau, kada paskutinį kartą įkvėpsiu deguonies ir iškvėpsiu anglies dioksidą. Bet tikrai žinau, kad tai pajusiu ir iškvėpdama paskutinį atodūsį tikėsiu, kad mane kas nors prisimins geruoju, o tie kas mane skaudino, nors kažkiek jaus kaltės jausmą savyje. Nes juk tik tada, kai žmogus miršta, supranti jo svarbą ir vertę.

Jei jūs, tėveliai, skaitysite šį puslapį, žinokite ir prisiminkite, kad aš jus be galo mylėjau, myliu ir mylėsiu, vertinau, vertinu ir vertinsiu. Tačiau nebegalėsiu to pasakyti garsiai, nes tam nedavėte laiko praeityje ir nejausdami skaudinote. Tad prisiminkite Mažojo Princo žodžius: ,, – Įdomu,- tarė jis, – ar žvaigždės šviečia tam, kad kiekvienas kada nors galėtų susirasti savąją?“

Todėl, kai pamatysite žvaigždę danguje, prisiminkite mane, nes aš jus visus stebėsiu iš labai labai aukštai.“

Lotilija paliko šį gyvenimą neišpildžiusi savo svajonių, tikslų ir norų. Nors ji mirė, bet Lotilijos atšalusioje širdyje buvo, yra ir bus žaizdos, kurios neužgis, o jei pradės gyti, tai liks randai ir skaudūs prisiminimai.

Tėvams buvo be galo sunku susitaikyti su dukters mirtimi. Lotilijos purpurinės knygelės puslapį, vienintelį, kuris buvo užrašytas, įlaminavo ir pakabino kambaryje ant sienos, šalia mirusios dukters nuotraukos. Metinių dieną susėdę tėvai kalbėjosi ir tėtis prabilo:

– Mes pamiršome rūpintis savo pirmagime dukrele. Dievas dėl to mus nubaudė atimdamas Lotiliją iš mūsų.

Mama kūkčiodama šūktelėjo:

– Atleisk mums, dukrele!

Prabėgus vieneriems metams į gimtąją šalį studijuoti grįžo Tomas. Niekam nieko nesakęs, nes norėjo padaryti staigmeną Lotilijai.

Grįžęs tą pačią dieną atėjo prie namo, kuriame jie praleisdavo daug laiko, visko patyrė ir buvo laimingi. Jo atmintyje sugrįžo prisiminimai apie juos, paauglius, praleistą laiką drauge. Tomas pamatė iš laiptinės išeinančią Rūtą. Ją susistabdė ir tarė:

– Labas, Rūta.

Rūta sumikčiojo:

– Sveiki, ar mes pažįstami?

– Tu manęs neatpažinai? Čia aš – Tomas.

Mergina atsakė:

– Tomas? Kaip tu pasikeitei. Kodėl sugalvojai sugrįžti?

– Sugrįžau studijuoti. Ar gali pasakyti, kur Lotilija. Noriu jai padaryti staigmeną.

Rūta sutriko ir susijaudino:

– Eime, Tomai, į terasą, viską tau papasakosiu, nuo pat pradžių, kaip mūsų gyvenimas pasikeitė po tavo išvykimo.

Tomas negalėjo patikėti. Jo akys buvo jūra, iš kurios niekas niekaip neišsemtų vandens.

– Rūta, gal gali mane nuvesti prie jos kapo?

Viršelio nuotr.: autorė Paulina Šikšniūtė. (M. Daukšos viešosios bibliotekos nuotr.)