Su Vida Burbuliene, 33-ejus metus vadovavusia Kėdainių dailės mokyklai, susitikome mėnesiui nepraėjus nuo jos išleistuvių. ,,Nuo to momento, kai buvau laikinai paskirta vadovauti ką tik susikūrusiai Dailės mokyklai Kėdainiuose, tas ,,laikinumas“ truko 33-ejus metus. Šiandien pailsėjusi galėsiu užsiimti savo mėgstama veikla, vėl kurti,“ – sako Vida Burbulienė.

Šis interviu tiems, kam pažintis su Vida Burbuliene prasideda tik dabar arba kas pažinojo ją, bet nežino, iš kur ji kilusi, kas atviliojo į mūsų rajoną, kaip kūrėsi Dailės mokykla, kaip ji tapo pirmąja šios mokyklos direktore, kas tame darbe labiausiai džiugino, kas skaudino, ko ji šiandien linki pasiliekantiems – mokiniams ir mokytojams.

Iš direktorės ,,laikinai“ tapo pirmąja direktore

Taigi, iš kur ir koks buvo Jūsų kelias į Kėdainius?

– Esu kilusi iš Trakų rajono, iš Vievio. Vienų metukų grįžau į Kėdainius, kur pačiame mieste gyvenau iki ketverių. Dėl paskyrimų, susijusių su tėvų darbais, persikėlėme į Josvainius, kur baigiau Josvainių vidurinę mokyklą. Į Kėdainius sugrįžau 1989 metais, iš skelbimų sužinojusi, kad čia norima steigti Meno mokyklą. Tuo metu Kaune dirbau dailininke, todėl teko kasdien važinėti į Kauną, buvo jau pabodę, todėl pačiu laiku pakliuvo tas skelbimas iš tuometinio rajono laikraščio ,,Tarybinis kelias“.

2019 metų birželio 3 d. Dailės mokykloje vyko mokslo metų pabaigos šventė (direktorė Vida Burbulienė dešinėje).

Jūsų pasirinkimas buvo būti mokytoja?

– Atvykau į Kėdainių rajono Švietimo skyrių ir atvežiau prašymą, kad noriu dirbti mokytoja. Tuometis vedėjas Julius Lukoševičius man sakė, kad čia tik pradžia, skelbimas tik pasirodęs, o jūsų prašymas yra pirmasis. Kažkaip reikia steigti tą mokyklą, o mes nežinom, tai yra sudėtinga, specifiniai dalykai. Ir manęs jis paklausė: ,,Ar jūs nesiimtumėt šito darbo?“ Atsakiau iš karto, jog tikrai ne, vadovauti nenoriu, žinau, kad tai sudėtinga, buvau atėjusi iš kitos sferos, net neįsivaizdavau, kaip čia reikėtų vadovauti. Tuomet mane vasarai paliko paatostogauti ir liepė atvykti rugpjūčio mėnesį, gal iki to laiko atsiras norintis vadovauti šiai mokyklai. Atvykau rugpjūtį, bet vadovo kaip nėra, taip nėra. Tada vedėjas man ir sako: ,,Parašysim, kad einate laikinai direktoriaus pareigas, jeigu jau taip nenorite, o paskui gal atsiras tas žmogus, kuris norės“. Tas ,,laikinai“ buvo iki šių metų lapkričio 18 d., 33-ejus metus.

Dailės mokyklą lygino su Dailės institutu

Papasakokit, kaip kūrėsi Dailės mokykla?

– Labai sudėtinga buvo rasti patalpas Dailės mokyklai. Tuo metu mes turėjome 24 mokinius. O mokytojų pradžioje buvo tik keli. Tai buvo nuostabūs žmonės, kurie padėjo kurti šią mokyklą. Šios mokyklos įkūrimas tikrai nėra mano vienos nuopelnas, tai mūsų puikaus kolektyvo bendras darbas. Tai buvo Viačeslavas Čerenkovas, Virginija Ligeikienė, Arvydas Urbelis ir Bronius Rutkauskas. Dvi moterys ir trys vyrai – tiek tuomet tebuvo mūsų.

Visi buvo ištroškę šios mokyklos, turėjom įvairiausių idėjų, visi baigę Dailės akademiją (tuomet – institutas). Tada mes Dailės mokyklą lyginom su institutu, žinojom, kas ir kaip turi būti. Kad turi būti stojamieji, nes norinčių buvo labai daug, kad turi būti peržiūros, atsiskaitymai. Darėme labai rimtus egzaminus – buvo piešimas, kompozicija, tapyba. Kas išlaikė, tas išlaikė. Gaila, kad ne visi norintys galėjo patekti, nes mes turėjom labai mažas patalpas buvusiuose Pionierių namuose Josvainių gatvėje.

Ar viską turėjote, ko reikėjo tuometei mokyklai?

– Buvo labai sudėtingas laikotarpis – neturėjome net baldų, senus gabenome kas iš namų, kas iš palėpių ar radę kieno išmestus, kad vaikams galėtume pastatyti natiurmortus, kad vaikai galėtų piešti, tapyti. Visada mums padėjo įvairūs žmonės. Kadangi ant stalų piešti buvo labai sunku, kreipiausi į ,,Lifosą“, tuomet generalinis direktorius Jonas Dastikas leido, jog stalių dirbtuvėse mums padarytų molbertus, kažkas dar kažką padarė. Iš tikrųjų buvo daug labai geranoriškų žmonių. Prie Dailės mokyklos gerovės prisidėjo ir kitos įstaigos, fabrikai, be jų mes nieko nebūtume padarę. Aš jiems labai dėkinga.

2022 metų Dailės mokyklos mokytojų kūrybinių darbų parodos, skirtos Mokytojų dienai, atidarymas.

Dailės mokykla turėjo daug adresų

Jums teko ne tik vadovauti mokyklai?

– Turėjome labai mažai valandų, uždarbiai buvo labai juokingi, bet mūsų visų entuziazmas tryško per kraštus. Aš pati dėsčiau kompoziciją, turėjau dailės istorijos (vėliau tapo dailėtyra) pamokų, turėjau truputį tapybos. Ko trūkdavo, ten ir eidavau mokyti. Visą laiką dėsčiau tekstilę – vaikams ir vėliau suaugusiems.

Dailės mokykla keitė ne vieną adresą?

– Metams bėgant vaikų daugėjo, patalpų trūko. Dirbome per kelias vietas. Vienu metu dirbome Moksleivių namuose ir patalpose šalia optikos Didžiojoje g. Po to iš Moksleivių namų išsikėlėme į ,,Vaivorykštės“ darželį Skongalio g. Dėl nepatogumo iš ten persikraustėm virš buvusio Ūkio banko, kur įsikūrė mokyklos administracija ir kelios klasės. Restauravus sinagogą Senojoje Rinkoje, 2004 m. persikėlėm ten. Per miesto šventę, rugpjūčio mėnesį, buvo grandiozinis atidarymas. Tada iš visų kampelių atsikraustėme į tą istorinį pastatą, kuriame dirbame iki šiol. Nors bendrojo lavinimo mokyklose vaikų mažėja, Dailės mokykloje vaikų vis daugėja. Ir ten jau nebetilpom, dirbom dviem pamainomis, todėl šiais metais nuo sausio 1 d. gavome antrus rūmus ir jau vedėme pamokas kitoje sinagogoje, Smilgos g. Tai nuostabios patalpos.

Kiek šiandien mokinių lanko Dailės mokyklą?

– Lanko apie 500 – ir vaikų, ir suaugusiųjų.

Jausmai atėjus ir išeinant – skirtingi

Grįžkime dar į pradžią – ar pamenate pirmąją dieną mokykloje?

– Atsimenu, buvo labai didelis jaudulys. Vieno mokinio mamai sakiau, kad aš neatsimenu, ką kalbėjau. Pirmą kartą teko kalbėti prieš rajono valdžią, tėvus, vaikus. Ko gyvenime nebuvau dariusi.

Ar tą patį jausmą išgyvenote paskutiniąją darbo dieną?

– Nebesijaudinau, tai tiesiog, kad turėjau patirties. Aš jau prieš keletą metų norėjau palikti Dailės mokyklą. Iš tiesų pervargau. Iš vienos pusės gerai, kai vadovas yra ilgametis – žino tą tęstinumą, bet iš kitos pusės pačiam vadovui yra blogai todėl, kad jis išsenka. Tuo labiau, kad pastaruoju metu tapo sunku dirbti mokykloje, yra visokiausių perteklinių popierių, įvairiausių dokumentų ir kitų dalykų, kurie net nesusiję su ugdymo procesu, bet jį labai apsunkina. Tvarkas reikia vykdyti ir nebelieka laiko atlikti mielus darbus – surengti parodą ar kitą renginį, kažkur sudalyvauti. Galų gale, su vaikais pasikalbėti.

Matydama koridoriuose vaikus, aš visada juos pakalbindavau, paklausdavau, kaip jiems sekasi, kaip jie gyvena, kuo gyvena. Man tas buvo labai smagu. O dabar nuolat galvodavau, ar to nepadariau, ar to. Ir visą laiką šitaip. Kiek galima? Žmogus juk nesi robotas. Kažkada juk turi būti stabdis. Nors dabartinė Švietimo skyriaus vedėja manęs prašė, gal apsigalvosiu, dar 5 metams pasiliksiu. Bet atsakiau, kad tikrai ne…

Rajono gabių mokinių apdovanojimo šventėje (Vida Burbulienė kairėje).

Mokyklą palikote ramia širdimi?

– Labai ramia. Dėl to, kad mokykla labai graži, kolektyvas geras, vaikų daug, turime nuostabių, kūrybingų mokinių. Mokykla žinoma visoje respublikoje. Turime daug gerų, gražių darbų, rengiame daug įvairiausių parodų, renginių. Dalyvavom ir dalyvaujam visokiuose projektuose, turime daug mokinių, kurie pasirinko dailininko kelią. Neužtektų laikraštyje vietos visus išvardinti.

Jais galima didžiuotis

Bet vis dėlto paminėsite žymiausius?

– Yra įvairių sričių menininkų – turime skulptorių, ypač dizaino srityje labai daug, tekstilininkių, architektų, keramikų. Jie žinomi ne tik Lietuvos mastu, dalyvauja įvairiuose simpoziumuose. Galiu paminėti keletą tokių garsenybių – tai Mindaugas Junčys, labai žinomas skulptorius ne tik Lietuvoje, kur jo skulptūrų yra daugelyje miestų, bet ir Europoje. Vaida Kandratavičiūtė – garsi interjero dizainerė, ne kartą savo darbus pristatė LRT laidose, susijusiose su interjero dizainu. Turim daug žymių tekstilininkių ir kt.

Gal Dailės mokykloje dirba mokytojų, kurie yra baigę šią mokyklą?

– Yra 5 mokinės, kurios baigė Dailės mokyklą ir šiuo metu dirba mokytojomis. Puikiai dėsto ir aš labai jomis didžiuojuosi. Tai didžiulis džiaugsmas širdyje, kad yra nemažai išleista į pasaulį meno žmonių, ir labai smagu, kad tavo mokiniai sugrįžo į šią mokyklą dirbti. Pati pirmoji atėjo pas mus dirbti Giedrė Nagreckienė, vėliau Žaneta Vasilė, Eugenija Eimontaitė-Jermolajavienė, Evelina Knezevičienė, Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė.

Duoda ne tik žinių, bet ir supratimą

Ar nuo pirmųjų metų galite pajusti, kad iš to vaiko ,,kažkas bus“?

– Taip. Iš karto išryškėja įgimti talentai. Bet taip būna retai. Yra vaikų, kurie visai negabūs, bet mes juos vis tiek ugdome, nes to nori patys vaikai, jų tėvai. Mes jų neišskiriam. Gal jis dar būna nesubrendęs iki to meninio lygio, kurį gali pasiekti, gal dar per mažas, bet praeis kokie 5 metai ir jis pralenks tą, kuris dabar yra gabesnis. Gyvenime yra buvę daug tokių atvejų. Kai tikiesi, kad bus vau, būna atvirkščiai.

Ką Dailės mokykla dar duoda mokiniams?

– Dailės mokykla formuoja įvairiapusišką požiūrį į meną. Stengiamės vaikus ugdyti ne tik per pamokines veiklas, bet mokom, kaip pasiruošti ir rengti paro­das, dalyvauti konkursuose, kad darbą reikia atlikti tvarkingai, turint mintį, idėją ir t. t. Dailės yra visur, jos pilna aplink mus.

Esu ne kartą sakiusi savo mokiniams, kad, baigę Dailės mokyklą, jeigu ir netapsite garsiais menininkais, bet bent jau mokėsite gražiai susitvarkyti savo namus, atlikti gerą remontą, suderinti spalvas, turėti savo aprangos stilių ir t. t. Visa tai labai susiję.

Pripažinkite, vaikams, norintiems po pamokų dar kažkur tobulėti, tenka nemažas krūvis?

– Vidurinis išsilavinimas yra pagrindas, papildomai reikėtų pasirinkti kažkurį vieną iš neformaliojo ugdymo dalykų. Baigę dailę, mokiniai gali stoti į Muzikos mokyklą. Arba, baigę muziką, gali stoti į Dailės mokyklą. Dabar yra daug atvejų, kai tas pats vaikas lanko dailę, muziką ir dar šokių būrelį ar sportą. Kaip tas vaikas nepavargs, kokią galvą reikia turėti, kad visur suspėtų ir viską atliktų. Aišku, dauguma tėvų vežioja vaikus iš vienos mokyklos į kitą, bet vis tiek mokytis visur reikia. O dar namų darbai. Mūsų mokykloje namų darbų neužduodama.

Neretai Dailės mokyklą geriau lanko tie vaikai, kuriems reikia atvažiuoti iš kaimų, o kėdainietis vaikas, žiūrėk, į pamokas ir neateina. Labai gerai atsimenu vieną berniuką, tai buvo Linas Šilkaitis, jis važinėjo iš Truskavos ir nebuvo praleidęs nė vienos pamokos. Būdavo, lyja, pusto, sninga, o Linukas mokykloje. Jis dar lankė futbolą, todėl ir buvo drausmingas kaip sportininkas. Jo niekas nevežiojo, jis atvažiuodavo autobusu. Tokių vaikų – vienetai.

Sprendžia ir socialines problemas

Esate anksčiau minėjusi, kad Dailės mokykla ne tik užsiima įvairių meno sričių pažinimu, bet sprendžia ir socialines problemas?

– Ne visi vaikai, gal tiksliau, tėvai, gali sumokėti už mokslą, dar supirkti visas reikalingas dailei priemones. Anksčiau buvo galima vaikus atleisti nuo mokesčio, nors jis nebuvo didelis. Dabar mokėti tenka kiek daugiau. Kiekvienas mokytojas neturinčiam jokių priemonių mokiniui duos baltą popieriaus lapą, teptuką. Anksčiau mes turėjome daug vaikų iš globos namų ,,Saulutė“, dabar tokių neturime. Reikėdavo juos pagloboti ir mes tai darėme. Rengdavom akcijas, kurių metu tiems vaikams kai ką surinkdavom, sudėdavom, padovanodavom. Mokytojas ir arbatos tarp pamokų pasiūlydavo. Aš pati ne vienai mokinei esu sumokėjusi už dailės pamokas. Kai matai, kad vaikas gabus, o tėvai neišgali sumokėti…

Dabar antrus mokslo metus turime karo pabėgėlių iš Ukrainos vaikų. Praėjusių metų pavasarį viskas jiems buvo nemokama. Dalis tų mokinių nuo rugsėjo grįžo, kiti yra išvykę, dar kiti – atėjo naujai. Dabar jiems už dailės pamokas reikia mokėti. Bet tai nėra daug. Įkainiai tokie, jog paskaičiavus mokytojo valanda nesiekia vieno euro.

Ar per tuos metus keitėsi vaikų požiūris į dailę?

– Labai. Kai paimi ankstesnių laidų mokinių darbus – jie prilygsta studentų darbams. Dabar jie truputį kitokie. Turime daug gabių vaikų, kurie laimi konkursuose.

Šalia kiekvieno vaiko yra mokytojas, o jo įdirbis yra didžiulis – jis visada padeda užvesti vaiką ant kelio, pakoreguoja spalvinius niuansus, padeda suvokti, suprasti techninius dalykus. Nežinau, kas būtų, jeigu vaikus paliktume visai vienus be mokytojų. Pastebiu, kad mokiniai ne itin mėgsta mokytis dailės teorinių dalykų.

Mokosi ir suaugusieji

Dailės mokyklą lanko ne tik vaikai, bet ir suaugusieji?

– Į suaugusiųjų dailės studiją ateina tie, kurie su menu nieko bendra nėra turėję. Gal kas mokykloje piešė gražiai, bet tobulinti tai nebuvo laiko. Yra vienas kitas vyras, jie renkasi arba keramiką, arba tapybą. Būdavo žmonių, kurie rinkdavosi po du dalykus, kiti po keletą metų renkasi tą pačią meno sritį.

Mes turime daug gydytojų, farmacininkų, inžinierių, su menais neturinčių nieko bendro. Bet kai su jais pasišneku, ne vienas prisipažino, kad laisvalaikiu ką nors kuria: tapo, piešia, dar kažką daro.

Laukia ramių Šv. Kalėdų

Ko, palikdama Dailės mokyklą, linkėjote kolektyvui, mokiniams?

– Kolektyvui visada linkiu, kad ta mokykla klestėtų, kad ji gyvuotų dar 100 metų, turėtų daug gerų mokinių, puikių tėvų. Kad visada būtų kūrybinė ugnelė, kibirkštėlė, vadinamas varikliukas, kuris užveda daryti kažką gero, gražaus, puikaus. Gražių parodų, darbų. Labai noriu, kad mokytojai nepamirštų savo kūrybos, nes kiekvienas mokytojas yra savo srities menininkas. Ne veltui prieš 10 metų buvau sugalvojusi kasmet surengti pačių mokytojų darbų parodas. Iš pradžių visi labai bijojo viešai pasirodyti. Bet norėdamas vaikui ką nors duoti, turi pats kurti, vaikams būti pavyzdžiu, todėl kūryba būtina.

Linkiu visiems, svarbiausia, būti sveikiems. Noriu padėkoti visiems tėvams, kurių vaikai renkasi Dailės mokyklą. Jeigu ne tėvai, mes neturėtume mokinių ir nebūtų mokyklų. Dėkui sakau visiems rajono įstaigų, įmonių, galerijų, muziejų vadovams ir darbuotojams, visiems kolegoms, partneriams, su kuriais teko man bendrauti. Ačiū mano pavaduotojai Jovitai Buinevičienei, kuri dabar laikinai eina Dailės mokyklos direktorės pareigas ir atlieka nelengvą darbą. Sakau ačiū visiems, kurie su manimi keliavo visus 33-ejus metus. Ačiū už tą kelią.

Kaip dabar leidžiate dienas, kai nebereikia važiuoti į darbą?

– Džiaugiuosi ramybe, pirmą kartą gyvenime laukiu ramių Šv. Kalėdų. O po Naujųjų metų gal kažką pradėsiu kurti ir pati. Kurdavau ir anksčiau, bet tik pribėgdama, tai kokia čia kūryba? Kad žmogus kurtų, jo galva turi būti laisva, o ne apsunkusi nuo kasdienių darbų. Turi būti atsipalaidavęs, nenuvargęs, kūrybai turi skirti daug laiko. Nes kūryba – sudėtingas procesas.

A. Raicevičienės ir Dailės mokyklos archyvo nuotraukos

Titulinė nuotrauka: Buvusi Dailės mokyklos direktorė Vida Burbulienė sako, jog šiandien džiaugiasi ramybe ir pirmą kartą gyvenime laukia ramių Šv. Kalėdų.

Panašios naujienos