Kėdainių rajone – „Pasivaikščiojimas su ūkininku“ Isos slėnyje

Ar teko matyti, kaip ganosi laimingos karvės? Tokia galimybė atsivėrė apsilankiusiems Šetenių bei Gineitų kaime, Kėdainių rajone, vykusiame renginyje „Pasivaikščiojimas su ūkininku“. Jo metu dalyviai susitiko su šio krašto ūkininkais Vilma ir Valdu Živatkauskais, kuriems ūkis Isos slėnyje – tai ne masinės produkcijos gavyba, o atsakomybė už pievų atkūrimą, mus supančią aplinką, žemę ir ateinančias kartas.

Ūkininkai karves augina natūraliose pievose, aprašytose Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo romane ,,Isos slėnis“.

Ūkininkavimas santarvėje su gamta

Įmonė „Baltijos aplinkos forumas“ tęsia iniciatyvą „Pasivaikščiojimai su ūkininku“. Šįkart renginys vyko Isos slėnyje, Kėdainių rajone, ir buvo skirtas tiems, kurie domisi tvariu ūkininkavimu, gamtos išsaugojimu bei darniu žmogaus ir aplinkos santykiu.

Dalyviai iš arti susipažino su ekologiško ūkio kasdienybe. Jie sužinojo, kaip laisvai besiganantys prancūziškų veislių mėsiniai galvijai padeda išsaugoti pievų ekosistemas ir biologinę įvairovę, kodėl sėjomaina bei natūralus tręšimas išlaiko dirvožemio gyvybingumą, ir kokių priemonių imasi ūkininkai mažindami klimato kaitos poveikį. Taip pat pristatyta, kokie reti augalai, paukščiai ir vabzdžiai grįžta į Nevėžio slėnį, kai žemė dirbama atsakingai.

Svečius pasitiko Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorė Vilma Živatkauskienė su vyru Valdu. Ji taip pat doktorantūroje Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centre tyrinėja pievų bioįvairovę bei gyvulių šėrimo įtaką mėsos kokybei.

Organizatorių teigimu, pasivaikščiojimai pirmiausia skirti miestiečiams – kad jie iš arčiau pamatytų, kaip auginamas maistas, ir geriau suprastų savo pasirinkimų pasekmes. Živatkauskų ūkis – pavyzdys, jog įmanoma ūkininkauti santarvėje su gamta.

Renginys užbaigtas Gineitų bendruomenės namuose, kur svečiai ragavo tradicinių Kėdainių blynų su vietoje užaugintų mėsinių galvijų mėsa, o varškė buvo pagaminta iš karvutės Pienės pieno.

Dėkojo už apsilankymą

Ūkininkė Vilma Živatkauskienė dėkojo susirinkusiems, kad domisi gamtai palankiu ūkininkavimu. Ji priminė, jog daugeliui Kėdainių rajonas siejasi su lygiais laukais, pavasarį nusidažančiais geltonai nuo rapsų. „Mūsų ūkis – kitoks. Esame Nevėžio slėnyje, kuris yra kraštovaizdžio draustinis. Čia tvarkome ir prižiūrime natūralias bei užsėtines pievas. Slėnis gyvas, nuolat kintantis, todėl jis niekada neatrodo vienodas“, – sakė ūkininkė.

Pasak jos, šiose vietose galvijai ganomi nuo seno. Apie tai rašė ir Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas romane „Isos slėnis“, kur apibūdinta Buktos įlanka ir Buktos pievos, kuriose buvo ganomi gatvinio Gineitų kaimo galvijai. Vilma prisimena, kai jai tėvai pasakojo, kad apie 1960-uosius metus čia dar buvo ariama ir sėjami javai, tačiau pievos visada išliko svarbi Nevėžio slėnio dalis.

V. ir V. Živatkauskai ūkininkauti pradėjo nuo kelių galvijų savo šeimai. Vėliau ūkis plėtėsi. „Kai pradėjau dirbti Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyboje, vietoj planuotos pirtelės pasistatėme tvartą, atitinkantį gyvulių gerovės reikalavimus. Bandos vis augo, teko pereiti prie laisvo laikymo. Tai buvo tikras iššūkis, bet dabar nebeįsivaizduojame kito kelio“, – pasakojo ūkininkė.

Šiuo metu Živatkauskų ūkyje su prieaugliu 65 galvijai – trys galvijų bandos, jos ganosi apie 60 hektarų pievoje. Nuo 2006-ųjų ūkis yra pripažintas ekologišku.

Pasivaikščiojimas Isos slėnyje

Ūkininkė Vilma Živatkauskienė dėkinga savo disertacijos vadovui, botanikui Vaclovui Stukoniui iš Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro. „Jis juokauja, kad dar negali išeiti į pensiją, kol aš nebaigsiu disertacijos, kuri tęsiasi nuo 2018-ųjų. Džiaugiamės, kad turime tokį mokslininką šalia“, – sakė ji.

Ūkininkė ir jos vyras, nors dirba ir kituose darbuose, džiaugiasi žaliuojančiomis pievomis. ,,Kartais, kai draugai važiuoja į Palangą, pagalvoji, kad būtų galima gyventi paprasčiau, bet vis tiek liekame prie savo pasirinkimo“, – pasakojo V. Živatkauskienė.

Pasivaikščiojimo dalyviai leidosi į Isos slėnį senuoju keliu, kuris kadaise jungė Kauną ir Rygą. Ši atkarpa išliko unikali ir driekiasi piligrimų keliu Camino Lituano. Pirmiausia žingsniai vedė į pievas, kur ganosi didžioji gyvulių banda. Galvijai formuoja medžius ir krūmus, suteikdami jiems savotiškų bonsų formų. Ilgą laiką šių pievų net neleista deklaruoti, tačiau dabar jos prižiūrimos ir leidžia patirti gyvą gamtą.

Toliau kelias vinguriavo pro įsėtas ganyklas ir laukines pievas. Dalyviai ėjo apie 2 km per pievas, kirto „šlapynę“, lipdami per nuvirtusį medį, ir pakilo į kalną, iš kur atsivėrė plačios Nevėžio slėnio panoramos. Kiekvienas žingsnis leido pajusti slėnio gyvybingumą – nuo žaliuojančių pievų iki retų augalų ir gyvūnijos įvairovės.

Piemenų tradicijos ir bandos gyvenimas

Vilma Živatkauskienė pademonstravo piemenų tarškynę, tradicinį prietaisą, kuriuo Lietuvoje anksčiau ganydavo gyvulius. „Su šiuo prietaisu mūsų bandos ,,nevairuosime”, bet smagu parodyti, kaip tai veikė“, – sakė ūkininkė.

Ūkyje gyvena ir mažiausio aviganio – korgio mišrūnas. Nors išlikę instinktai, bet jis paprastai bando gyvulius atginti pas mus, ne nuo mūsų. Bandos branduolį sudaro prancūziškos aubrakų veislės karvės. Jų tėvynėje šių karvių varpeliai itin svarbūs: pieninėse bandose, ypač kalnuotose vietovėse, rūkas apsunkina matomumą, todėl pagal varpelių garsą karvės orientuojasi ir eina ten, kur veda vedlė.

Kad būtų galima perlipti per tvorą ir netrukdytų elektrinis piemuo, Vilma nešėsi lazdą. Krepšyje turėjo obuolių, kuriais galėjome privilioti karves.

Renginio dalyviams linkėjimus perdavė Jolanta Donskienė, Leonido Donskio našlė. Pasak jos, glostant galvijus ir bendraujant su jais galima įveikti slogią nuotaiką po vyro netekties, kai nesinori bendrauti su žmonėmis.

Natūralios pievos – didžiausia paslauga gamtai

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto Žolių selekcijos skyriaus mokslininkas dr. Vaclovas Stukonis ragino susirinkusiuosius atkreipti dėmesį į natūralias pievas ir išsėtines pievas bei į tai, kuo jos skiriasi.

„Kaip visada sakau – kas turi natūralias pievas ir jas išlaiko, daro didžiausią paslaugą Lietuvos gamtai.

Palyginkit rapsų laukus. Ar nuvažiuosit į Vokietiją, Angliją ar Italiją – viskas tas pats: nupjauta, nulyginta, nieko išskirtinio.

Todėl išlaikomos natūralios pievos turi ypatingą vertę“, – sakė dr. V. Stukonis.

Pasak jo, net rudenį galima įvertinti pievų įvairovę ir struktūrą, pamatyti lapelių išsidėstymą. „Šiose pievose su sumedėjusiais augalais galima priskaičiuoti apie 100 augalų rūšių, nors čia jų nuodugniai netyrinėjau. Natūralios pievos labai skirtingos. Pavyzdžiui, lendrūną jaunas gyvulys ėda, peraugusio jau ne. Valdininkai dažnai sako, kad pievos netvarkingos, nes palikti medžiai. Tačiau iš gyvulių gerovės pusės medžiai būtini: čia galima pasislėpti nuo saulės, pasikasyti ar apsisaugoti nuo vabzdžių. Kartais reikalavimai prasilenkia su logika“, – aiškino mokslininkas.

Jis taip pat pažymėjo, kad rapsų laukų grožėjimasis nėra tas pats, kas ekologinių augalų vertinimas: „Kuris grožisi rapsų laikais, tam, mano nuomone, ekologinių augalų nereikia. Vienodas geltonas fonas – kaip balta paklodė senose fotografijose, nuobodu ir vienoda“.

Bandos gyvenimas ir karvių hierarchija

Ūkyje visos karvės turi vardus. Vardai paprastai skiriami pagal klasikinį metodą: ,,dukroms” – pagal mamos vardą, ,,berniukams” – pagal tėvo vardo pirmąją raidę. Įprastai intensyviuose pieniniuose ūkiuose karvės gyvena vidutiniškai apie 4 metus, tačiau šiame ūkyje kai kurios gali gyventi iki 30 metų. Senosios, įvežtos karvės, yra 11 metų.

Telyčaitės ir buliukai ganosi kartu iki rudens. Pieną karvės duoda tik savo vaikams. Pirmomis savaitėmis žmonėms ir šunims geriausia prie jų neiti – karvės saugo savo jauniklius. Įdomu, kad jei pirmavedės nepriima savo vaiko, visa banda taip pat jo nepriima. Tokiu atveju ūkininkai „įvaikina“ jauniklį – parsiveža į tvartą ir globoja.

Valdas Živatkaukas pasakoja, kad žiemą karvės gali glaustis po stogu, ar laisvai judėti šalia pusės hektaro žemės plote. Gyvuliai dar esant palankioms oro sąlygoms iki lapkričio būna lauke, tik prasidėjus šlapdribai, renkasi po stogu.

,,Tvartas ir aplink tvartą teritorija aptverta- kada nori išeina, kada nori įeina. Kai oras neblogas, pagrinde lauke būna, kai lyja, sninga, būna dargana, šlapia, tada eina į tvartą”, – dėstė ūkininkas.

Vilma pastebi, kad gyvuliai, esantys hierarchijoje žemiau, laikosi atokiau bandos. Išvedinamos beragių veislės arba jie nuraginami dėl paties gyvulių saugumo. Jei karvė jaučiasi silpnesnė ar baikštesnė, kai kurios bandos narės gali būti nedraugiškos jos atžvilgiu, pavyzdžiui, braukti ragais per šonus. Viename ūkyje pasitaikė atvejis, kai dėl to gyvulys neteko daug kraujo.

Jauniausia banda turi 3 mėnesių jauniklius, kiti – 5–6 mėnesių. Pagrindinė veislė – albrakai, grynaveisliai – Tirolio pilkoji, o mišrūnai – anguso, albrako, limuzino ir pieninių karvių.

„Netyčiukas“ – Madeira

Ūkininkė Vilma Živatkauskienė pasakojo apie bandoje tarp albrakų veislės galvijų esančią augintinę, vardu Madeira. „Išvažiavome į Madeirą pailsėti, nes tris metus niekur nebuvome išvykę, o sesė liko prižiūrėti ūkį. Priešpaskutinę atostogų dieną skambina iš kaimo: pabėgo bulius. Panika, o vienas mišrūnas bulius kažkaip iššoko pas mūsų kilmingą albrakę telyčaitę ir ją sukergė. Taip atsirado Madeira – ją pavadinome nuo mūsų atostogų Madeiroje“, – šypsojosi ūkininkė.

Ji pabrėžė, kad bandoje aiškiai skiriasi grynaveislės karvės ir Madeira, kuri tapo „nekilminga“.

,,Gali būti, kad ją valgysime. Aišku, prisirišu prie gyvulio, bet stengiuosi labai neprisirišti. Kai karvę išveža, stengiuosi net nežiūrėti. Prie buliukų taip pat stengiuosi neprisirišti – jie nebūna labai jaukūs“, – atvirauja Vilma Živatkauskienė.

Bandos gyvenimą komentavo ir Valdas: „Vasarą karvės pačios ganosi, reikia tik aptverti pievą ir atvežti vandens. Žiemą tenka valyti mėšlus ir tiekti šieną – darbas intensyvesnis”.

Ar galima sakyti, kad karvės laimingos? „Taip”, – atsako jis.

O aš matau, kad laimingi ir šeimininkai.

Pievos ir gyvūnijos įvairovė

Dr. Vaclovas Stukonis, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto Žolių selekcijos skyriaus mokslininkas, aiškino, kaip skiriasi natūralios ir išsėtinės pievos bei jų įtaka gyvūnijai.

„Dirvoje gali būti pelinių graužikų, pievoje – kitų rūšių. Po kurio laiko atsiranda vabzdžių, pavyzdžiui, drugelių. Jei pievą pjauni per anksti, augalai nespėja žydėti, todėl drugeliams nebėra nektaro – o tai jiems gyvybiškai svarbu“, – sakė V. Stukonis.

Jis pažymėjo, kad išsėtinė pieva gamtiniu požiūriu yra daug mažiau vertinga nei natūrali, ypač gyvūnijos įvairove. „Net jei žydi dobilai, drugeliai atskrenda ne iš tos pievos, o iš pakraščių ar kiemų. Natūralioje pievoje jie gyvena nuolat. Be to, natūraliose pievose augalai žydi ilgą laiką. Išsėtinių pievų žydėjimas sutrumpėja – vienu momentu žydi visi augalai, o po dviejų savaičių beveik niekas nebežydi“, – paaiškino mokslininkas.

Pasak V. Stukonio, natūraliose pievose anksti pavasarį žydi raktažolės, perluotis, esparcetas. „Jeigu kultūrinės pievos neari, ji palaipsniui pereina į pusiau natūralią, o po 25 metų gali tapti beveik natūralia. Jei norite, kad pieva taptų natūrali, nereikia sėti mėlynžiedės liucernos, nes ji vėliau išstumia kitas rūšis. Galima sėti eraičinsvidres arba daugiametes svidres“, – aiškino mokslininkas.

Jis taip pat atkreipė dėmesį į nitrofilinius aukštuosius žolynus – dilgėles, rūgštynes, garšvas, kurie natūraliuose pievynuose didina biologinę įvairovę.

Kėdainiečių atsiliepimai su prisiminimais

Renginio dalyvių buvo daugiau iš kitų rajonų – Kauno, Vilniaus, Marijampolės, nors buvo keletas ir iš mūsų rajono.  

Kėdainietė Laima Šablevičienė, paklausta, kas ją suviliojo čia atvykti, pasakojo:
„Šalia Živatkauskų sodybos yra mano senelių žemė, dabar jau apaugusi žolėmis. Ją su mama ir vyru dabar ir aplankėme. Senelių tėvai pastatė namą ir gyveno čia. Mano močiutė buvo Urbšytė. Kadangi senelio tėvai turėjo čia žemės, jie su močiute turėjo slapstytis, išvažiavo į miestą, kad į Sibirą neišvežtų – taip atsidūrė Kėdainiuose. Sodyba vis dar stovi, gailimės jos parduoti. Jos mama, Zita Vozgirdienė, pridūrė:
„Namus statė mano tėvas – beveik visas namas jo rankomis pastatytas. Dėdė buvo Juozas Urbšys, tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras. Kai prasidėjo trėmimai, visi Urbšiai išvažiavo. Aš likau viena šių žemių paveldėtoja“.

Renginyje dalyvavusi kėdainietė Ona Olesikienė su atostogauti atvykusiu broliu taip pat su nostalgija pasakojo apie savo tėvų žemes:
„Mūsų tėvų žemės buvo Šilutės rajone, kur atrodo užkampių užkampis, Pagėgių savivaldybėje, prie pat Nemuno. Ten buvo mano tėvų namai, o ten gamta – nuostabi. Kiekvienas kampelis buvo pažįstamas, kai augome. Mažojoje Lietuvoje mūsų šeima buvo viena iš pirmųjų ūkininkų. Mano senelis buvo ištremtas į Sibirą ir sušaudytas. Tėvas vertėsi pienine galvijininkyste. Tėvai buvo labai darbštūs, užaugino penkis vaikus. Su broliu, atvykusiu iš Anglijos važiuosim apžiūrėti mūsų vaikystės žemių prie Nemuno, ten, kur daug ežeriukų. Kur laukuose kvepia ir žydi didelės valerijonų kekės. Kažkodėl pajūryje augalai kitokie, nei čia“.

Jos brolis, Artūras Puodžiūnas, dirba Jungtinėje Karalystėje įmonėje Torch Farm & Equine Vets veterinarijos gydytoju. Živatkauskų mėsinių galvijų bandą jis vertino profesionalo akimis. ,,Matosi, kad prižiūrėti gyvuliai ir problemų tikrai neturi. Tai ne industrinis ūkis, o ekologinis. Nemačiau šlubuojančių ar liesų karvių, kurios jaustų skausmą – tokias problemas kartais matau Anglijoje. Šios karvės sveikos, gerai įmitusios, jų kailis blizga. Infekcinių ligų joms niekas neperneša – ūkyje viskas uždara“, – pastebi A. Puodžiūnas.

Veterinaro teigimu, čia ganosi laimingos karvės. Skiriasi tik ūkio dydis: Lietuvoje mažai gyvulių, laukai turėtų būto pilni besiganančių galvijų. Tuo tarpu Anglijoje pieno ūkiai gali turėti net 1200–1500 melžiamų karvių, mėsinių galvijų ūkiai mažesni – apie 120 galvijų. Šios prancūziškos veislės karvės yra nereiklios, gerai auga natūraliose pievose ir duoda kokybišką mėsą.

(A. Raicevičienės nuotr.)