Jolanta Šarpnickienė

Savaitgalį šurmuliavusi miesto šventė sutapo su Kėdainiuose prieš 60 metų įkurtos kino studijos „Mėgėjas“ jubiliejumi. Šia proga M. Daukšos viešosios bibliotekos vaikų ir jaunimo skyriaus erdvėje surengtas prisiminimų, padėkos ir atsiprašymų vakaras.

Atsiprašymų, nes, anot renginio kuratorės Genovaitės Gustytės, mėgėjų žmonos turėdavo be paliovos taikstytis su faktu, kad į kūrybinį procesą įsitraukę jų vyrai neretai dirbdavę iki paryčių… Tad po ilgų veiklos metų vyrai šia proga viešai dėkojo už svarbų palaikymą savo antrosioms pusėms.

Mėgėjas“ – viena pirmųjų mėgėjiško kino studijų sovietų Lietuvoje

Minėdami jubiliejų šventės kaltininkai surengė plakatų bei kitų to meto dvasią atspindinčių daiktų ekspoziciją. Pasakojimą šia tema pratęsė filmo „Vienminčiai“ bei kitų filmų peržiūra, taip pat suskambėję šventės kaltininkų – kino mėgėjų – prisiminimai.

Kino studijos „Mėgėjas“ filmų turinys išties unikalus. Filmuotuose kadruose – Smilgos ar J. Basanavičiaus gatvės vaizdai 1963 metais; taip pat epizodai, kaip jautriai kėdainiečiai sutinka iš Sibiro pargabentus tremtinių palaikus; arba pirmojo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio susirinkimo Kėdainiuose dalyviai.

Iškalbingas tas faktas, jog kino mėgėjų pastangomis įamžinta Kėdainių krašto istorija pripažinta reikšmingu meno kūriniu ir 61 filmas įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Šiuo metu atrenkami filmai, kurie pretenduoja patekti į pasaulinį kultūros paveldo archyvą.

Susipažinkime: stambiu planu – Vitolis Laumakys

Vitolis Laumakys.

Tad šia nekasdieniška proga kalbiname vieną iš kino studijos „Mėgėjas“ įkūrėjų, per 60 metų Kėdainiuose gyvenantį ir čia dirbusį gydytoją bei mėgėjiško kino kūrėją, devintą dešimtį perkopusį Kėdainių krašto Garbės pilietį Vitolį Laumakį.

Kaip jaučiatės pasitikdamas veiklos jubiliejų?

– Jaučiuosi atitinkamai amžiaus… Prašokau tuos pirmuosius dešimtmečius lengvai, gal net ne lengvai, bet turiningai. Mat visą gyvenimą aš nesigėdiju mokytis. Ir, ko gero,– iki galo neišmoksiu… Kadangi mano požiūris į pasaulį idealistinis, o ne komercinis, kaip ir visa mūsų studijos veikla, kuri buvo nekomercinė. ..

Ar tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios būdamas gydytoju-stomatologu pasukote į mėgėjišką kiną?

–Viena kitam netrukdo. Ir nepasukau, tiesiog dirbau paraleliai. Idėja imtis kino kūrybos kilo vos tik baigiau „Saulės“ gimnaziją Kaune. Kai turėjau nuspręsti, kur stosiu, iškilo dilema dėl pašaukimo. Man gerai sekėsi ir matematika, ir literatūra. Tačiau atmečiau žurnalistiką ir pedagogiką, kadangi sovietmečiu šios specialybės buvo nutolusios nuo tiesos, atmečiau ir mediciną dėl „kiauro“ kyšininkavimo. Atsidūriau kryžkelėje…

Tačiau… Tuo metu į Lietuvą atvyko komisija iš Maskvos padėti pamatus sąjunginei kinematografijai Lietuvoje. Ši galimybė pritraukė 15 kandidatų, kuriuos egzaminavo toji ekspertų komisija. Tad egzaminus išlaikiau ir atradau erdvę saviraiškai. Tačiau… iškilo aplinkybės, sutrukdžiusios išvykti į Maskvą.

Adolfas Morėnas rankoje laiko pirmąją kino studijos „Mėgėjas“ kamerą.

Dar besimokydamas gimnazijoje dalyvavau pogrindinėje organizacijoje: rašėm ir platinom informaciją, kurioje buvo pasisakoma prieš tuometinę sovietinę valdžią. Tada mus kažkas iš savųjų įskundė. Ir 1948 metais, baigus abitūrą, po ilgų tardymų Kaune ir Marijampolėje nuteisė dešimčiai metų kalėjimo. Tuo metu buvome nepilnamečiai. Taip du iš mūsų pateko į Vorkutą.

Tačiau viskas išėjo į gera: likau netgi patenkintas, kad neteko studijuoti, nes kalėdamas Vorkutoje sutikau žmonių, kurie atstojo man didžiausius universitetus. Žmonių, kurie savarankiškai mąstė ir drąsiai reiškė savo įsitikinimus.

Kiek laiko kalėjote ir kaip klostėsi jūsų gyvenimas sugrįžus į Lietuvą?

– Po septynerių su puse metų, praleistų Vorkutoj, grįžau į Lietuvą. Tiesa, susirgau vidurių šiltine. Tad tik po vienų metų, 1956-ais, nusprendžiau įgyti mediko specialybę. Tiesa, studijoms koją kišo kalinio reputacija. Laimei, gerų bičiulių dėka pavyko įstoti, o vėliau ir sėkmingai baigti medicinos mokslus ir tapti stomatologu.

Kada grįžo susidomėjimas kinu?

– Vos pradėjęs dirbti, sutikau kolegą, kuris, kaip ir aš anksčiau, norėjo studijuoti kinematografijos mokslus. Apsikeitėm idėjomis, tada nusprendėm įsigyti technikos ir pradėti veikti.

Ar turėjote autoritetų, į kuriuos stengėtės lygiuotis?

– Autoritetų neturėjom. Tuo laiku sovietinė kino produkcija įspūdžio nedarė. Tiesa, tik pradėję veiklą, ėmėme bendradarbiauti su besikuriančia Lietuvos kino mėgėjų draugija, netrukus peraugusia į sąjungą bei vienijusia per tūkstantį narių. Mes siekėm konkuruoti labiau tarp kolegų mėgėjų, atsisakydami iliuzijų pretenduoti į profesionalią išraišką.

Janina Laumakienė.

Taigi, mėgėjiško kino kūryboje dalyvaujate jau šešias dešimtis metų. Įgijote turtingą kūrybos bagažą, taip pat pelnėte ne vieną pripažinimą. Kokios mintys šiandien kyla apmąstant nueitą kelią?

– Į šią veiklą įsitraukė apie 77 kino mėgėjai, tarp jų buvo brandžių asmenybių: architekto ar inžinieriaus specialybę turintys mūsų krašto gyventojai, taip pat jauni kino kūrėjai. Džiaugiamės įvertinimais ir pelnytomis prizinėmis vietomis vietiniuose ir tarptautiniuose mėgėjiško kino festivaliuose. Tačiau nereikia turėti iliuzijų, nes viskas, kas ateina, kaip gimsta – taip ir miršta. Visgi esu įsitikinęs, kad gyvendami XXI amžiuje turėtume gerai žinoti, kas vyko praėjusiame – dvidešimtajame – šimtmetyje.

Kodėl svarbu prisiminti netolimą istorinę praeitį?

– Kad nekartotume kvailysčių, kurias darė tie žmonės. Juk XX amžius yra labai kontraversiškas. Atspindėdami tą laikotarpį kino kadruose mes stengdavomės įdėti tai, kas buvo nevisiškai legalu: pavyzdžiui, rodydavom kunigą ar bažnyčią, kuomet kategoriškai negalima buvo to daryti.

Tuo tarpu šiuo metu mūsų akivaizdoje vyksta didžiulis pasaulio kitimas. Mes tolstam nuo svarbių moralinių vertybių, pernelyg daug dėmesio skirdami daiktų pasauliui. Tada mes, kurdami kino pasakojimus, niekada negalvojome apie pinigus. Tai buvo neaktualu. Man pakakdavo kuklaus gydytojo atlyginimo. Nebuvo konflikto, kuris trukdytų mums dirbti. Vyravo visuotinis geranoriškas supratimas. To ir palinkėčiau šiandieniniams kūrėjams.

M. Daukšos viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo skyriaus erdvėje surengtas prisiminimų, padėkos ir atsiprašymų vakaras. ((A. Sajos nuotraukos)