8 dvarai, apsupę Ukmergės rajono perimetrą, sudaro išskirtinį, vienintelį tokį Lietuvoje maršrutą „Dvarų žiedą“.
Maršruto ilgį sudaro apie 140 km, įveikti kilometrai atves į vienus gražiausių Lietuvoje esančių dvarų, kuriuos tikrai verta aplankyti: Prezidento Antano Smetonos, Vaitkuškio, Taujėnų, Krikštėnų, Sližių, Leonpolio ir Šventupės dvarai bei Siesikų pilis.
Prezidento Antano Smetonos dvaras
A. Smetonos dvaras dabar priklauso Užugirio krašto muziejiniam kompleksui, kurį sudaro A. Smetonos gimtojo namo pamatai, 1935 m. prezidento rūpesčiu statyta mokykla, senųjų amatų centras ir dvaras su žeme.
Prezidento A. Smetonos dvaras yra vaizdingoje pietinėje Lėno ežero pakrantėje. 1934 m., švenčiant Prezidento 60 – ies metų jubiliejų, buvo nutarta tėviškėje jam padovanoti žemės sklypą. 1937 m. vasarą, pastačius gyvenamuosius namus, A. Smetona su šeima pirmą kartą vasarojo savo ūkyje.
Užugirio muziejus įsikūręs gatviniame Užulėnio kaime. Lietuvos Prezidento Antano Smetonos rūpesčiu čia 1935 m. buvo įkurta viena moderniausių Lietuvos pradinių mokyklų. Šalia muziejaus įkurtas senųjų amatų centras, kuriame lankytojai dalyvauja etnografinio pobūdžio edukacijose, susipažįsta su šio krašto istorija, tradicijomis, papročiais, kulinariniu paveldu.
Siesikų dvaro pilis
Pilis stūkso pietiniame Siesikų ežero krante vos už poros kilometrų nuo to pačio pavadinimo miestelio. Pastatyta XVI a. pradžioje, ji iki šiol išlieka vienu ankstyviausių ir mistiškiausių renesansinių fortifikuotų gyvenamosios paskirties statinių Lietuvoje.
1992 m. Siesikų dvaro sodyba paskelbta nacionalinės reikšmės archeologiniu, istoriniu, inžineriniu, architektūriniu ir dailės kultūros paveldo objektu. Šiuo metu visiškai atkurtas pirmas dvaro aukštas, o antrajame aukšte nuo 2021 metų vasaros taip pat tęsiami restauracijos darbai.
Siesikų pilyje ekskursijos metu nuodugniai pristatoma paties dvaro ir jį valdžiusių giminių – Daumantų-Siesickių ir Daugėlų istorija, archeologų bei menotyrininkų įžvalgos dvaro puošybos temomis. Viešint verta pasivaikščioti po visą teritoriją. Čia tyvuliuoja ežeras, telkšo tvenkinys, stūkso dar trys statiniai – buvusi mokykla, bravoras, paukštidė.
Taujėnų dvaras
Savo istoriją pasakojantis Taujėnų dvaras – neabejotinai vienas įspūdingiausių atgimusių dvarų, kuris gyvavimo metus skaičiuoja jau nuo XVI a. pabaigos. Kadaise čia šeimininkavo Radvilos – XVIII a. pabaigoje Taujėnus valdė grafas Benediktas Marikonis, kuris 1785 m. vedė M. Radvilaitę ir gavo dvarą kaip žmonos kraitį. Jis pagal italų architekto Piero de Rosso projektą 1802 m. pastatė klasicistinio stiliaus rūmus. Naujo stiliaus pastatas įžymus tuo, kad buvo pripažintas ilgiausiu Lietuvos dvaro pastatu (150 m ilgio).
Taujėnų dvarą naujam gyvenimui prikėlė privatūs savininkai, sutvarkę rūmus ir parką, restauravę svirną. Mediniam trijų aukštų svirnui daugiau nei 200 metų. Taujėnų dvaras, kaip ir parkas, yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas.
Taujėnų dvare Jūsų laukia ekskursija po dvarą ir pasivaikščiojimas įspūdingame parke, kuriame susipažinsite su žvėrynėlio gyventojais, apžiūrėsite akmenų parką.
Vaitkuškio dvaras
Šis dvaras pradėtas buvo formuoti XVI a. ir priklausė įvairių giminių atstovams, galiausiai, 1794 m. Vaitkuškis tapo Kosakovskių šeimos lizdu. Rūmuose buvo gausu italų, lenkų, paties šeimininko paveikslų meno galerija, 12 tūkst. tomų biblioteka.
Rezidencija buvo neogotikinio stiliaus, suprojektuota pagal Miramare rūmų, esančių Šiaurės Italijoje, pavyzdį. Dvarą perėmus S. F. Kosakovskio sūnui S. K. Kosakovskiui, įkurta fotoateljė ir fotografijos laboratorija.
Šiandien apsilankę dvare Jūs turite galimybę apžiūrėti senųjų fotografijų ekspoziciją, atsigaivinti iš dvaro teritorijoje esančio 147 m. gręžinio išgaunamu vandeniu ir paragauti Vaitkuškio dvaro spurgų, kurios gaminamos pagal senovinį XIX a. Kosakovskių giminės receptą.
Vaitkuškio dvare pristatomi ir senieji kvepalai, pagaminti išlaikant senąsias formules – tarsi laiko sparnai nuneštų Tave į laikus, kai buvai visų mylimas ir svarbus.
Krikštėnų dvaras
Krikštėnų dvaras minimas nuo XVIII a. kaip kunigaikščio Ksavero Bogušo nuosavybė. Keitėsi ne vieni savininkai, bet senieji Krikštėnų gyventojai tikriausiai dar mena čia buvusio dvaro šeimininkus prancūziška pavarde Bondi. XIX a. viduryje dvaras įgavo baroko stilių.
Pokariu dvaro rūmai priklausė Krikštėnų tarybiniam ūkiui, juose ilgą laiką buvo įsikūrusi Krikštėnų kaimo raštinė ir biblioteka, vėliau jie apleisti. 1992 m. Krikštėnų dvaro sodybos rūmai paskelbti vietinės reikšmės architektūriniu kultūros paveldo objektu.
Dvaras įsikūręs ramioje ir nuošalioje vietoje, išsiskiriančioje nuostabiu erdvės ir vaizdingo kraštovaizdžio deriniu. Krikštėnų dvaro kompleksas – puiki vieta pasivaikščioti parke, organizuoti šventę elegancija dvelkiančiose banketų salėse ar pasilikti nakvynei.
Sližių dvaras
Už kelių kilometrų nuo Veprių miestelio, Kultuvėnuose, ant kalnelio, tarp tvenkinių ir išlikusių senų parko medžių, stovi Sližių dvaras. Nors dvaro anatomija byloja XIX a. statybas, tam tikros architektūros detalės rodo, kad tuo metu Sližių dvaras galėjo būti perstatytas. Pagrindinis dvaro rūmas yra medinis, iškilęs ant aukšto mūrinio puošnaus cokolio su rūsiais.
XIX a. pabaigoje dvaro sodybos savininkas buvo Belinskis, iš kurio tikėtina, dvarą įsigijo dvarininkai Rembowskai (Rambauskai). Tarpukario Dvaro parceliacijos žemėlapyje matyti didžiulis, dvarą supęs, sodas. Kelios senosios obelys čia stovi ir džiugina vaisiais ligi šiol, jas “saugo” šimtamečių ąžuolų eilė bei liepų alėja.
Šiandien Sližių dvare veikia lietuviškų gėrimų gamyklėlė. Gėrimai gaminami iš Lietuvoje augančių sėklų, žiedų ir šaknų – gilių, kiaulpienių šaknų, morkų, liepžiedžių, pušų pumpurų. Planuojant atvykti iš anksto, galima užsisakyti edukacinius – degustacinius užsiėmimus.
Leonpolio dvaro sodyba
Ankščiau minėta kaip Deltuva, yra įsikūrusi ant Šventosios upės kranto. Kalbama, kad VIII–XI amžiuje šia upe plaukiojo ir prekiavo vikingai bei kuršiai. 1435 metais nuo Leonpolio buvo galima stebėti kitoje Šventosios upės pusėje vykusį Pabaisko mūšį, kuris pakeitė LDK istoriją.
Pats Leonpolio pavadinimas pradėtas minėti tik nuo XVIII a. pirmosios pusės. Šis turtas, kuris buvo paveldėtas pagal Kleckių giminės liniją, anuomet priklausė kunigaikščiui Mykolui Antanui Radvilai. Mykolo Antano nuosavybėn jis perėjo kaip jo žmonos Marijonos Daumantaitės Siesickytės kraitis. Būtent M. Radvilienė, ant Šventosios upės kranto tarp miškų pastačiusi nedidelę medžiotojų pilaitę, skirtą sūnui kunigaikščiui Leonui Mykolui, šis vardas greičiausiai ir davė pradžią „Leono miestui“.
2015 metais Leonpolio dvaro ansamblį įsigijo UAB Ekomarket, kurie siekia ištirti bei išsaugoti Leonpolio dvaro istorinį atminimą, plėtoja ūkininkavimo tradicijas. Aplankius Leonpolio dvarą pasivaikščiokite po Liepų parką, užeikite į Ekomarket parduotuvę įsigyti vietinių daržovių.
Šventupės dvaras
Tai vienas seniausių medinių dvarų Ukmergės rajone datuojamas XVIII a., pastatytas ant Šventosios upės kranto. 1882 m. varžytinių būdu jį nusipirko turtingas daugelio dvarų savininkas Mykolas Komaras.
Šiandien yra išlikusios kelios autentiškos dvaro sodybos pastatų grupės: kumetyno sektorius prie tvenkinio, diendaržio tvarto fragmentas, dvaro rūmai, oficina, parke esantis rūsys.
Šventupės dvaras mūsų krašte ypatingas savo istorija ir tuo, kad juo rūpinasi ir turistus priima Šventupės bendruomenė. Šalia dvaro yra stebuklingu vadinamas vietos šaltinis „Šventerečius“, iš kurio kasdien įvairiomis talpomis žmonės veža šaltinio vandenį. Iš anksto susitarus, galima pasiklausyti ansamblio “Šventerečius” romansų programos, degustuoti Komaro dvaro kiaušinienę, dvaro troškinį ar dvaro bulvinius blynus.
Šaltinis ir nuotr.: ukmergeinfo.lt inf.
