Search
Pradžia

Pandemija, ekstremali situacija žmogui yra didelis stresas, nes tai naujas ir netikėtas pokytis, kuris riboja mūsų veiklas ir bendravimą, kankina nežinomybe, stipriai pažeidžia saugumo jausmą.

VšĮ Kėdainių PSPC Psichikos sveikatos skyriaus gydytoja psichiatrė Aušra Račkauskienė pastebi, kad atėjusieji į jos kabinetą pasidalina labai įvairiais jausmais. Specialistės patarimu, pirmiausia savęs reikėtų paklausti, kas kelia didžiausią nerimą bei ką mes patys galime šioje pandeminėje situacijoje padaryti, kaip sau padėti bei kada kreiptis į psichologą ar psichiatrą.

Kas dabartinėje situacijoje žmonėms kelia didžiausią nerimą?

Labiausiai neramu dėl savo bei artimųjų sveikatos, tolimesnio darbo ir pajamų šaltinio, nežinia, kokie ribojimai laukia, jei susirgčiau, kokia būtų ligos forma, ir, galų gale, visai neaišku, kiek visa tai tęsis. Tai ir kelia didžiulį stresą, į kurį žmonės reaguoja skirtingai. Psichologiniai gynybos mechanizmai priklauso nuo asmeninės patirties, aplinkos ir kiek grėsminga suvokiama situacija. Darbe dažno paciento klausiu, kaip jaučiasi šioje pandeminėje situacijoje. Žmonės pasidalina labai skirtingais jausmais, reakcijomis, elgesiu: vieni netiki, kad yra COVID-19 virusas, piktinasi dėl įvedamų griežtinimų, visa tai laiko pramanu ar tiesiog paprastu virusu, maištauja ir bando „apeiti“ taisykles. Kiti renkasi nieko nedaryti ir pasikliauja likimu –„bus, kaip lemta“. Treti labai stengiasi kontroliuoti šią situaciją, užsidaro namuose ir vengia bet kokio kontakto, kaupia maisto bei dezinfektantų atsargas.

Kaip galiu padėti sau?

Pirmiausia reikia atpažinti ir įsivardinti, kad „aš jaučiu nerimą“. Po to galima bandyti paklausti savęs, kas kelia nerimą. Kadangi nerimas kyla iš nežinomybės ir neaiškumo, labai svarbu remtis faktais ir pažvelgti į realybę. Svarbu suprasti, ką mes galime šioje situacijoje padaryti, kas nuo mūsų nepriklauso ir ko negalime kontroliuoti. Mes galime laikytis higienos, dėvėti apsaugines veido kaukes, laikytis fizinės distancijos, vengti nebūtinų kontaktų, vakcinuotis. Tai labai nemažai, ką mes galime padaryti. Tačiau yra ir tai, ko mes negalime kontroliuoti. Kad ir kaip norėtųsi, mes negalime surišti ir sunaikinti viruso ne tik visame pasaulyje, bet ir Lietuvoje.

Ir kuomet suvokiame, ką galime padaryti, ir tai darome, kai sutinkame, kad yra dalykų, kurių negalime kontroliuoti, nerimas gali sumažėti. Tačiau tikėtina, kad nerimas visiškai neišnyks, tuomet belieka su juo susitaikyti.

Galbūt labiausiai nerimaujantiems turite konkrečių patarimų?

  • Svarbu, kaip minėjau, atskirti, ką galiu padaryti ir kas ne mano valioje;
  • atsirinkti patikimus informacijos apie COVID-19 šaltinius;
  • laikytis rutinos, dienos ritmo;
  • laikytis darbo režimo. Manau, kad dirbant nuotoliniu būdu iš namų, didelė rizika, kad 8 darbo valandos virs visos dienos ar paros darbu. Labai svarbu atsikelti ir ,,eiti“ į darbą, net jei jis iš namų, laikytis darbo valandų, o baigus darbą – tiesiog išjungti kompiuterį;
  • svarbus poilsio ir miego režimas, miego higiena;
  • nepamirškite sveikai maitintis, užsiimti fizine veikla, skirti laiko poilsiui ir maloniai veiklai;
  • būtina palaikyti socialinius kontaktus – labiau nei kada nors svarbu bendrauti, palaikyti ryšius su artimaisiais, draugais, kalbėtis telefonu, išnaudoti informacines technologijas, o susitikus užtikrinti savo ir kitų saugumą. Svarbu pajausti, kad nesame vieniši, kad šalia yra žmonių, kurie mums rūpi ir kuriems rūpime mes;
  • pandemiją galima išnaudoti ir kaip galimybę daugiau laiko praleisti su artimaisiais, kalbėtis ir daugiau pažinti šeimos narius. O gal pavyks atrasti erdvę sau ir smalsiai pažvelgti į save, savo jausmus, reakcijas ir jas patyrinėti. Dėl pandemijos atsirado daug internetinėje erdvėje vykstančių kursų, paskaitų, užsiėmimų, kurie plečia galimybes atrasti bendraminčių, naujų pomėgių, tobulėti.

Kai patarimai nebepadeda, tikriausiai reikėtų kreiptis į specialistą?

Jei pastebite, kad nerimą sunku suvaldyti, jis vis stiprėja ir nepraeina, atsiranda panikos priepuoliai, užsitęsia nemiga, jei neapleidžia liūdna nuotaika, kyla suicidinių minčių, dingsta gyvenimo džiaugsmas ir kenčia gyvenimo kokybė, tuomet svarbu kreiptis į specialistą.

Kur pirmiausia reikėtų kreiptis? Į psichologą ar gydytoją psichiatrą?

Psichologas savo konsultacijų metu suteikia galimybę išsipasakoti, pasikalbėti apie savo sunkumus, rūpesčius, išgyvenimus. Jis padeda pačiam atrasti išeitį iš susidariusių situacijų, padeda pažinti, patyrinėti savo jausmus, emocijas, reakcijas, elgesį, atlieka psichologinius tyrimus. Psichologas nėra gydytojas, todėl į jį kreipiantis diagnozė nebus nustatyta ir ji gal nebūtinai turi būti nustatyta.

Gydytojo psichiatro konsultacijos apima ne tik pokalbį, bet ir diagnostiką, medikamentinio gydymo skyrimą ir tolimesnio gydymo plano sudarymą. Į psichiatrą kreipiamasi dėl įvairių priežasčių: užsitęsusio nerimo, perdėtai pakilios ar prislėgtos nuotaikos, miego, valgymo sutrikimų, esant baimės, panikos priepuoliams, kai girdima ar matoma tai, ko realybėje nėra, esant liguistoms mintims, priklausomybėms, kylant suicidinėms mintims.

Svarbu paminėti, kad psichiatrai ir psichologai bendradarbiauja. Kai kuriems žmonėms lyg ir drąsiau kreiptis į psichologą. Iš praktikos galiu pasakyti, kad jei psichologai konsultacijų metu mato, kad pacientui tikslinga psichiatro konsultacija, jie tikrai nukreips pas psichiatrą skubos ar planine tvarka pagal situaciją. Lygiai taip pat aš, konsultuodama pacientus, labai dažnai rekomenduoju kreiptis ir į psichologą, nes matau kompleksinės pagalbos prasmę, kuri duoda geriausią rezultatą.