Paminėta Gedulo ir vilties diena

Birželio 14-ąją lygiai vidurdienį kėdainiečiai rinkosi į Kauno gatvės kapines prie simbolinio Tremtinio kryžiaus, kad pagerbtų atminimą tų, kas negailėdamas savęs kovojo už Tėvynės laisvę.

Žuvusiems už Tėvynės laisvę atminti padėtos gėlės, uždegtos žvakutės.

1941-ieji Lietuvai buvo labai skausmingi. Prieš 74-erius metus birželio 14 dieną apie 3 val. nakties sovietinio aparato pareigūnai – enkavedistai, pradėjo masiškai areštuoti lietuvius. Trėmimo operacijai rengti ir vykdyti buvo sudaryti vadinamieji „trejetai“, į kuriuos buvo įtraukti NKVD ir VKGB apskričių viršininkai ir jų pavaduotojai.

Istorija primena, kad mažai pasaulyje yra tautų, patyrusių tokią ilgą ir žiaurią svetimųjų priespaudą, kaip lietuviai. Galingi kaimynai siekė juos užkariauti nustumti nuo žemės prie Baltijos ir Nemuno. Vieni norėjo juos suvokietinti, kiti – sulenkinti, treti surusinti, tačiau XX a. vidurio Lietuvos gyventojų deportacijos savo mastais ir žiaurumu pralenkė visus ankstesnius trėmimus juos drauge paėmus.

Atminties valandą tremtiniams ir kitiems Lietuvos gynėjams skambėjo pagarbos žodžiai.

Kėdainių krašto muziejininkė Jūratė Nekrašienė trumpai apžvelgė skaudulius, patirtus nuo sovietinių okupantų:

Tarp įvairių sovietinio totalitarinio režimo represijų prieš lietuvių tautą, svarbiausią vietą užima gyventojų trėmimai. 1940 m. jėga ir klasta aneksavusi Lietuvą, SSSR partijos ir valstybės vadovybė nepasitikėjo lietuvių tauta, pirmiausia – inteligentija, buvusiais politiniais veikėjais, karininkais, dvarininkais, verslininkais, ūkininkais. Maskva, ir Dekanozovo vadovaujama marionetinė valdžia, negalėjo remtis šiais gyventojų sluoksniais, todėl buvo nutarta paskelbti juos „liaudies priešais“ ir izoliuoti arba sunaikinti.

Mišių auka už Lietuvos laisvės kovotojus aukota prie simbolinio Tremtinio kryžiaus.

1940 m. rudenį Lietuvos TSR vidaus reikalų liaudies komisaras Aleksandras Guzevičius (saugumo majoras) gavo instrukciją dėl kriminalinių, socialiai pavojingų ir antisovietinių elementų operatyvinės apskaitos, kurioje smulkiai nurodyta kaip ir apie kokias žmonių kategorijas rinkti žinias, užvesti asmens bylas, sudaryti pavardžių sąrašus ir kartotekas. Lietuvos enkavedistams tai buvo naujas dalykas, todėl jiems padėti ir vadovauti atvyko tūkstančiai čekistų iš SSSR. Lietuvos žmonės, inteligentija – tautos ir vienybės pamatas, buvo padalinti į kategorijas (pagal pavojingumą komunistų valdžiai) – jų būta 14 ar 19.

Trėmimų išvakarėse jų užregistruota apie 22 000. Vėliau skaičius augo. Taip norėta palikti lietuvių tautą bevalę, be vadovaujančių kadrų, bejėgę, be galimybės organizuotai veikti ir priešintis. Lietuvių tautą norėta paversti paklusnią, kuriai dabar vadovausiąs tėvelis Stalinas ir motina – komunistų partija. 1941-ieji Lietuvai buvo labai skausmingi.

Kartu su kraštiečiais viltingai į ateitį žvelgė kunigas Artūras Stanevičius, savivaldybės administracijos direktorius Ovidijus Kačiulis ir vicemerė Olga Urbonienė.

Birželio 14 d. apie 3 val. nakties sovietinio aparato pareigūnai enkavedistai pradėjo masiškai areštuoti lietuvius. Jau 1941 m. birželio pradžioje operatyvinis štabas apskaičiavo kiek vagonų reikia žmonėms išvežti ir kaip juos paskirstyti geležinkelio stotims. Buvo numatyta tremtinius įsodinti 57 geležinkelio stotyse, tam reikėjo 1202 vagonų, viename vagone – po 25 žmones. Trėmimai buvo vykdomi keliais etapais: 1– 1941 birželio 14 d. – juodasis birželis 2 – pokario trėmimai 1945-47 m 3 – masinės deportacijos – 1948-52 m.

Žiauri, nelaukta ir niekieno neišprovokuota baudžiamoji akcija visame krašte sukėlė paniką ir skausmą. Tauta šią nelaimę pavadino „Juoduoju birželiu“. Tremtiniams buvo lemta patirti šėtoniškojo režimo baisumus – patyčias, pažeminimus, smurtą bei badą, ligas. Dauguma palikti Sibiro platybėse plikomis rankomis. Juos alinęs sunkus darbas amžino įšalo miškuose, kasyklose ar žvejyboje. Būdami toli nuo gimtos Lietuvos, tik mintimis galėjo būti su ja. Daugeliui ši kelionė buvo paskutinė. Jų kaulai išbarstyti prie Laptevų jūros, Altajaus priekalnėse, ant Obės kratų, Vorkutos kasyklose.

Atminties valandą pagarbą tremtiniams atidavė ir krašto šauliai.

Kiek gi žmonių buvo išvežta iš Lietuvos 1941 m. birželio mėn.? Nustatyta, kad 1941-ųjų birželio 15-22 d. iš Lietuvos išvyko 19 ešelonų, kuriuose buvo 971 geležinkelio vagonas su tremtiniais, vidutiniškai viename – 35 žmonės, maždaug 17 455 tautiečiai. Iš viso nuo sovietinio rėžimo nukentėjo per 300 tūkstančių Lietuvos piliečių.

Iš Kėdainių krašto 1941–1953 metais išvežta 2160 gyventojų. Kėdainiečiai daugiausia buvo ištremti į Krasnojarsko, Irkutsko, Tomsko, Altajaus kraštus, Buriatijos, Komijos ASSR, Kazachijos SSR. Kėdainių deportacijai 1945-1947 m. vadovavo K. Didžiulis.

Viena žinomiausių mūsų krašto tremtinių paskelbta į palaimintąsias, apdovanota Vyčio Kryžiaus ordinu, Sibiro lietuvaičių maldaknygės autorė, mokytoja Adelė Dirsytė. Netoli Šėtos ji gimė ūkininko šeimoje, baigė Kėdainių gimnaziją, Vilniaus universiteto teologijos-filologijos fakultetą, vadovavo „Carito“ ir ateitininkų organizacijoms. 1946 m. A. Dirsytė nuteista 10 metų lagerio. Ji mirė 1955-aisiais.

Tačiau ne veltui liejosi ašaros ir kraujas, nes aukų atminimas kiekvieno lietuvio širdyje išliks amžinai. Kaip ir kasmet, atgavus nepriklausomybę, birželio 14 d. Lietuva iškelia juodu kaspinu perrištas vėliavas, nes 1941 metais tą dieną Lietuvoje prasidėjo masiniai trėmimai. Tądien mes minime Gedulo ir vilties, okupacijos ir genocido dieną, pagerbiame tragiškas netektis ir pasipriešinimą.