Visą šią savaitę Paberžėje palinkusios prie popieriaus lapų kantriai įvairius dirbinius karpė meistrės iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių. Daugiau kaip 20 karpinių meistrų susibūrė į karpinių meno meistrų ir mėgėjų plenerą „Paberžės vasara-2015“.
Po karpytojų prisilietimo senoji Paberžės klebonija ir Tėvo Stanislovo namai atgijo naujam gyvenimui.
„Mus tarsi kažkas pašaukė į Paberžę. Mes kasmet organizuojame tokius plenerus vis kitose Lietuvos vietose. Pernai aš buvau atvykusi į Paberžę ir sulaukiau jos prižiūrėtojos Reginos Galvanauskienės kvietimo vėl atvažiuoti. Tokį pasiūlymą perdaviau kolegėms ir gavau vienbalsį sutikimą. Mes karpome tai, kas artimiausia sielai, – užuolaidėles langams ir lentynėlėms, lempų gaubtams, papuošimus šventiesiems paveikslams, servėtėles duonai. Liepos 26-ąją, Šventos Onos dieną, 10 valandą 30 minučių mes kviečiame visus piligrimus atvykti į Paberžę ir ne tik pasigėrėti mūsų kūryba, bet ir pasibūti kartu, pasidalinti šviežia duona bei gavus lauktuvių po popierinį angeliuką namo grįžti šviesiomis nuotaikomis“, – sakė plenero iniciatorė kaunietė Eglė Vindašienė.
Svarbiausia įveikti baimę
Į Paberžę iš Vilniaus atvykusi Laimutė Fedosejeva sakė, kad kelią įveikia tik einantis: „Daugelis pamačiusiųjų mūsų karpinius iš karto pareiškia, kad jie taip nepadarytų ir nesugebėtų. Aš drįstu prieštarauti, juk meistrystė ir įgūdžiai ateina bedirbant. Svarbiausia nebijoti karpyti. Vaikai visada drąsiai ima žirkles į rankas ir iškarpo puikių darbelių, tad ir suaugusieji gali susidoroti su kiekviena užduotimi, tik reikia drįsti tai daryti. Aš vaikystėje matydavau, kaip karpo mano senelė, tačiau visai tuo nesidomėjau. Tik vėliau pajutau, kad karpiniai man įdomu. Dabar karpau viską, bet dažniausiai sustoju ties gyvybės medžiais, kuriuose sutelpa visas gyvenimas: laja simbolizuoja rojų ir savyje talpina uogas, žiedus, paukštelius, kamienas parodo dabartį, tai turi būti tvirtas, o šaknys reiškia požemius, tad juose gyvena žuvys ir žalčiai. Aš medžius karpau nuo apačios ir pamažu fantazuodama einu į viršų. Dabar jau nebenaudoju eskizų, nors pradžioje jų reikėjo.“
Mokosi skirtingų technologijų
Pasak plenero dalyvių, kiekvienas meistras turi savo karpymo stilių ir braižą. „Seniau juk žirklučių nebūdavo, bet lietuvės moterys sugebėdavo namus papuošti karpiniais. Jos tiesiog popierių išpjaustydavo ir turėdavo puikių kūrinių. Mes išbandome ir tuos kvadratėlių raštus ir vis kitokius. Paprastai susitikusios pasidalijame patirtimi ir viena iš kitos pasimokome. Gaila, kad Lietuvoje karpiniai nėra labai vertinami. Užsienyje jie labiau branginami. Tačiau mes nesigailime, kad esame saviti žmonės. Kai pasidaro liūdna, imame į rankas žirkles ir karpydamos panyrame į savotišką susikaupimo ir meditacijų pasaulį. Gautas rezultatas dažniausiai džiugina ir užburia, tačiau suprantame, kad tai – laikina ir trapu“, – savo nuomonę apie karpinius dėstė L. Fedosejeva.
Karpinių meistrė pasidžiaugė, kad šįmet Lietuvos nacionaliniame muziejuje bus surengta pasaulinė karpinių paroda ir į ją pakviesta net 30 mūsų šalies meistrų: „Bus labai džiugu parodyti savo tradicinius karpinius ir pamatyti kitų šalių atstovų darbus.“
Karpiniams pasitarnauja reklamos
Edita Meškonienė į plenerą atvyko kartu su dukra Lina. Šis duetas džiaugiasi, kad laisvalaikį leidžia kartu ir dar išmoksta naujų dalykų. „Dar jaunystėje susidraugavau su folkloru ir man pro akis ekspedicijose neprasprūsdavo senuose namuose matyti karpiniai. Pati juos išbandžiau, tačiau vėliau numečiau. Dabar su karpiniais draugauju maždaug šešerius metus. Man įdomu viskas. Karpau įvairiai ir įvairius darbus. Džiaugiuosi, kad tuo pačiu domisi ir dukra. Tad mes galime drauge leisti laiką, viena iš kitos pasimokyti, patarti. Tai nuostabus laiko leidimas“, – sakė E. Meškonienė.
Mamai antrinusi Eglė neslepia, kad jai smagu pasiekti grožį per paprastumą: „Kam parduotuvėje pirkti vienkartines servetėles, jei jas galima išsikarpyti pačiai. Be to, mes atradome puikią gamybinę medžiagą – reklaminius bukletus. Juos išnaudojame savo karpiniams ir sukuriame visai neblogų dalykų.“