Odontologų dienai suburia odontologų bendruomenę

VšĮ Kėdainių PSPC dantų gydymo skyriaus vedėja, gydytoja odontologė Rūta Lavrukėnienė, skaičiuodama 46-uosius savo profesinio darbo metus, Odontologų dienos proga dalijasi mintimis apie savo pasirinkimą būti odontologe, skaudulius, kurie labiausiai neramina jos profesijos atstovus, ir gražią du dešimtmečius trunkančią tradiciją vasario 9-ąją – Šv. Apolinijos – Odontologų – dieną suburti odontologų bendruomenę bei paminėti jau Anapilin išėjusius kolegas.

Bet pirmiausia – apie vaikystės namus, kur buvusi visko pradžia…

– Esate kraštietė, dažnai su meile atsimenate gimtąsias vietas, savo vaikystės namus. Iš kur esate kilusi?

– Gimiau ir užaugau gražiame Kėdainių rajono Pašušvio kaime, kuris įsikūręs ant Šušvės kranto. Tad čia buvo mano gyvenimo kelio pradžia. Tas kelias į gimtuosius namus mane veda ir šiandien. Nors namai tušti – aš vis tiek juose jaučiuosi taip, tarsi tėvai mane sutinka ir išlydi… Visada labai laukiu pavasario, nes kartu su gamta atgimsta ir mano kaimas. Sugrįžta gandrai, atbunda pirmosios pavasario gėlės, sužydi sodai, akis ir širdį džiugina tėvų sodinti bijūnai, alyvos, jazminai…

– Ką Jums reiškia Jūsų šeimos šaknys, tėvų namai, į kuriuos, nors ir tuščius, dažnai sugrįžtate?

– Kai dar 2008 m. rajone ėjusio žurnalo ,,Provincija“ žurnalistė rengė interviu su 80-ties metų jubiliejų mininčia mano mama, 60 metų išgyvenusia Pašušvyje, 44 metus išdirbusia pradinių klasių mokytoja Janina Zinkiene, ji tuomet sakė, kad savęs neįsivaizduoja be tų namų, kuriuos statė jos vyras savo šeimai, kuriuose užaugino vaikus (mane ir mano brolį Egidijų), į kuriuos jie ir šiandien mielai grįžta kas savaitę. Ji dar tada žinojo, kad vaikams šie namai yra ta vieta, į kurią jie norės sugrįžti visą gyvenimą, todėl niekada niekam jų neparduos. Tai ar galėtume mes šiandien pasielgti kitaip…

Su meile kalbate apie savo vaikus…

Aš labai džiaugiuosi, kad mano abu vaikai niekada neaudė minties išvažiuoti mokytis ar dirbti į užsienį. Jiems Lietuva visą laiką buvo ta vieta, kur norisi gyventi, dirbti, sukurti savo šeimas, auginti vaikus. Kad mes būtume arčiau vienas kito tiek savo džiaugsmuose, tiek bėdose. Sūnus gyvena Kėdainiuose, jis greičiausiai pasiekiamas, o dukra – Vilniuje, bet visada su meile grįžta į Kėdainius, čia gyvena daug jos draugų, su jais susitinka, bendrauja.

Gyvenime vadovaujuosi labai gera kažkur perskaityta mintimi: ,,Motinos pareiga nėra nuo visko vaiką apsaugoti, greičiau jau stebėti jį, lekiantį visu greičiu, ir pakelti pargriuvusį…“

Didžiuojatės anūkais

Esu laiminga, kad vyriausiasis mano anūkas Matas studijuoja Lietuvoje, įstojo į LSMU, pasirinko farmacininko specialybę. Kaip močiutei, man gera, kad jis mokosi toje šventovėje, kurioje ir aš vaikščiojau prieš daug metų. Anūkė Danielė dar moksleivė, jai 14 metų. Mažasis Jokūbėlis, būsimasis pirmokas, labai džiaugėsi, galėdamas šokti tautinius šokius Vilniaus 700 metų jubiliejui skirtuose renginiuose. Jis supranta ir vertina tautiškumą.

Pažįstu ne vieną močiutę čia, Kėdainiuose, kuri su savo anūkais nesusikalba, nes svetur gyvenantys vaikaičiai nemoka lietuviškai. Vadinasi, meilės Lietuvai ir nėra.

Šiltai atsimenate ir savo mokyklą

Galvojant apie mediciną, reikėjo stengtis gerai mokytis, bet tai man tiesiog patiko. O kokie nuostabūs buvo Krakių vidurinės mokyklos (dabartinės Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos) mokytojai! Didelė dalis jų jau amžinybėje, bet mano atmintyje jie gyvi. Mokytojai matė kiekvieną tavo pastangą ir stengėsi padėti. Juk jokių korepetitorių tais laikais, bent kaimo vietovėje, nebuvo. Mokykla visada buvo ta vieta, kur jaunas žmogus buvo vedamas ne tik žinių, bet ir žmogaus, kaip asmenybės, formavimo keliu.

– Kas lėmė Jūsų profesijos pasirinkimą? Ar būti dantų gydytoja buvo Jūsų vaikystės svajonė?

– Tėvų namuose gimė ir svajonė studijuoti mediciną. Tam įtakos turėjo kaimo daktarytė – taip mes vadinome medicinos punkto felčerę. Būdavo, susergi, mama kviečia daktarytę ir ji greitai atskuba. Atskuba nešina lagaminu, vilkėdama baltą kaip sniegas chalatą, užrišamą raišteliais nugaroje. Mama jau būna paruošusi dubenį su vandeniu, nes tik įėjusi daktarytė pirmiausia plaudavosi rankas. O kai atidarydavo savo lagaminėlį, pasklisdavo toks specifinis vaistų kvapas, atrodė, vien nuo jo tuoj imsi sveikti…Tada ta balta spalva užbūrė ir paviliojo.

O iš tiesų, stojau į gydomąją mediciną, bet truputį pritrūko balų ir man pasiūlė pereiti į stomatologijos fakultetą. Aš, žinoma, sutikau ir niekada nesigailėjau, kad taip pasisuko mano gyvenimo kelias.

– Ne kiekvienas gydytojas galėtų būti odontologu. Kokių savybių labiausiai reikia odontologo darbe?

– Reikia mylėti žmogų, suprasti jį, stengtis jam padėti. Mokėti bendrauti su kiekvienu pacientu – ar tai būtų inteligentas, ar paprastas kaimo žmogus, ar vaikas. Priimti jį tokį, koks jis yra. Turi būti kruopštus, atidus. Daugelis mūsų darbą lygina su juvelyro darbu. O būna visko – ir sekasi, ir nesiseka, klaidų padarai, bet iš jų mokaisi.

– Baigusi studijas, grįžote į savo rajoną. Kokia buvo Jūsų darbo pradžia?

– Baigusi studijas tuometiniame Kauno medicinos institute, grįžau į savo rajoną, kuriame ir prabėgo visi mano profesinės veiklos metai. Vis tas noras – būti arčiau gimtų namų. Pirmoji mano darbovietė buvo Pelutavos ambulatorija, dabar tai būtų Pernaravos ambulatorija. Teko dirbti Lančiūnavos ambulatorijoje, mokyklose, ten, kur tuo metu labiausiai reikėjo. Anksčiau buvo vadinamas kilnojamas (dabar būtų mobilus) odontologo kabinetas – toks sunkvežimis ,,su būda“, kuriame ir būdavo visa reikalinga įranga. Važiuodavom prie karinio komisariato, į kaimus, tuometinius kolūkius. Pradžia, kaip ir daugeliui jaunųjų specialistų, nebuvo lengva, ypač kai šalia nėra nė vieno vyresnio kolegos, su kuriuo galėtum pasitarti, ko nors paklausti. Įgūdžiai ir gebėjimai atsirado su metais. Tam, aišku, reikėjo kruopštumo, atidumo ir didelės meilės savo darbui.

Šiandien jau skaičiuoju 46-uosius savo profesinio darbo metus.

– Kaip metams bėgant tobulėjo dantų gydymo technika, kaip keitėsi naudojamos medžiagos, priemonės?

– Per tą laiką visa odontologija labai pasikeitė – seną įrangą, kuri vertė mūsų pacientus krūpčioti ir kęsti skausmą, valant pažeistus danties audinius, pakeitė moderni, kurią naudojant, dantis nuolat aušinamas vandens srove ir pacientas nejaučia skausmo. O jei paciento akyse matome didelę baimę ir jei nesiliauja kelias dienas trunkantis skausmas, visada taikome vietinį nuskausminimą. Visai kitokios ir plombų medžiagos – beveik visos kietinamos šviesos šaltiniu. Koks bus plombos tarnavimo laikas, priklauso nuo daug faktorių: danties defekto dydžio, naudojamų medžiagų, paciento burnos higienos įgūdžių ir kt. Turime nuolatinę galimybę danties kanalų gydymą kontroliuoti ir vertinti rentgenu.

– Kodėl, Jūsų nuomone, dalis gyventojų renkasi tik privačius dantų gydymo kabinetus?

– Odontologinė įranga ir naudojamos medžiagos dabar vienodos tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje. Privačiuose dantų gydymo kabinetuose gydytojai gali daugiau laiko skirti vienam pacientui, kai kuriuose ir darbo laikas gerokai ilgesnis, pagaliau, ir laukiamieji estetiškiau atrodo. Mūsų dantų gydymo skyriaus koridoriai jau daugybę metų nesulaukia net nedidelio remonto. Tai čia toks nedidelis skauduliukas…

Bet užtat kainos mūsų skyriuje už suteiktas paslaugas – nedidelės. Prisirašiusieji mūsų įstaigoje moka tik už procedūrų metu sunaudotas medžiagas, vienkartines priemones.

– Dėl ko labiausiai išgyvenate, kalbėdama apie vaikų dantų būklę?

– Pats didžiausias mano ir mano kolegų skaudulys – labai ankstyvas ir išplitęs vaikų ir paauglių dantų ėduonis. Ir to priežastis – netaisyklingas, nereguliarus dantų valymas arba jie net visiškai nevalomi. Ir tikrovė yra tokia, kad daugelis 13–15 metų paauglių jau neturi sveikų krūminių dantų. Dantys būna taip stipriai pažeisti, kad būtinas jų kanalų gydymas, o dantų vainikai tiek suirę, kad jau reikia protezavimo. Deja, tokių atvejų daugėja.

– Ne kartą esate sakiusi, kad vaikus nuo mažų dienų burnos higienos turi išmokyti tėvai. Jūsų nuomone, kodėl jie to nedaro?

– Kai kurie tėvai skundžiasi, kad jiems sunku susikalbėti su savo vaikais, ypač paaugliais. Bet juk mokyti valyti dantis reikia nuo mažumės. Paauglių labai dažnai klausiu, kodėl jie tinkamai ir reguliariai nevalo dantų. O atsakymai būna tokie: ,,užmirštu“, ,,neturiu laiko“, ,,būnu pavargęs“. Yra buvęs ir toks atvejis, kai pirmokėlio paklausiau, kodėl jis nevalo dantų, šis atsakė, kad mama dantų šepetėlio nenuperka…

– Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria suaugę pacientai?

– Suaugusieji paprastai turi 32 nuolatinius dantis, kuriuos kasdien būtina ne mažiau kaip du kartus atidžiai valyti, nes kiekvienas dantis turi penkis paviršius. Bet esame įpratę labiau ,,dezodoruoti“ burną dantų pasta ir ją skalauti, o ne nuosekliai valyti kiekvieną dantį iš visų pusių, masažuoti dantenas ir valyti tarpdančius.

– Kas Jus, kaip didelę patirtį turinčią gydytoją odontologę, labiausiai neramina?

– Kitas skaudulys – ortodontinis gydymas, esant netaisyklingam sukandimui ar netaisyklingam dantų išsidėstymui lanke. Vien konsultacijų pas ortodontus bent Kauno ortodontinėje klinikoje reikia laukti 2–3 metus. Per tą laiką, vaikui augant, esamos problemos dar labiau išryškėja, o gydymo kaštai auga. Man, kaip gydytojai odontologei, tai atrodo tikrai nenormalu, bet LR sveikatos apsaugos ministerijos valdininkams tai yra norma.

– Kokius išskirtumėte didžiausius dantų priešus?

– Pirmiausia, nesubalansuota mityba ir nuolatiniai užkandžiavimai turi didelės reikšmės dantų būklei. Teko matyti, kad mokiniai eina per pertraukas į prekybos centrą ir perka bandelių, sausainių, bulvių traškučių, po to dar užgeria saldžiais gazuotais gėrimais, kurie smarkiai apvelia dantis. Po tokių valgių reikėtų burną nors vandeniu išsiskalauti.

– Gal jau užaugo bebaimių odontologams žmonių karta?

– Vis tiek žmonių baimė stovint prie odontologo kabineto išliko. Ypač tiems, kurie netvarko dantų, apsileidžia, kai sutinsta, kai reikia eiti traukti, aišku, būna baimės. Kai kurie dėl to sutinimo vos išsižioja. Anestetikai tada irgi ne taip veikia. O ištraukus tokį dantį, reikia skubėti atidaryti langą. Tai labiau būdinga asocialiems žmonėms, kurie visai neprižiūri savo dantų, o ateina pas odontologą, kai nebegali skausmo kęsti.

– Dantų gydymo skyriuje dirbančių gydytojų odontologų bei odontologų padėjėjų kaita nėra didelė?

– Skyriuje tie patys žmonės dirba jau daugelį metų. Daugiausia – didelę patirtį turinčios gydytojos odontologės ir jų padėjėjos. Atvažiuoja jaunų žmonių, kurie gal ir norėtų čia įsidarbinti, bet jų netenkina atlyginimas. Jauni žmonės iš karto nori daug uždirbti, jie daugiau žiūri į finansinę pusę, o mes, vyresniosios kartos atstovai, rinkomės tą darbą, kuris malonus širdžiai.

Praėjusių metų lapkritį mūsų kolektyvą papildė gydytoja odontologė, pabėgėlė iš Ukrainos, iš Mariupolio atvykusi Hanna Ishchenko. Ji puikiai įsiliejo į mūsų kolektyvą, tačiau labiausiai jai darbą sunkina kalbos barjeras. Nors mes stengiamės, kad pas ją daugiau ateitų ukrainiečiai. Sunkiausia jai perprasti medicininę dokumentaciją, rašyti siuntimus pas trečio lygio specialistą, juk viskas rašoma lietuvių kalba, dėl to jai reikia daug padėti. Ji labai atvira, nori bendrauti, bet, pažiūrėjus jai į akis, matosi, kokį skausmą jai teko išgyventi…

Grįžkime prie Jūsų hobio

Tai buvimas gamtoje, važiavimas dviračiu. Nuo mažumės iš Pašušvio į Krakes, išskyrus žiemą, važinėdavau dviračiu – iš viso 12 km. Ir kelias buvo žvyruotas, bet viskas buvo gerai. Iš čia ir atėjo pomėgis dviračiui. Skaityti knygas pamėgau nuo vaikystės, todėl ir šiandien nebūna, kad neskaityčiau kokios knygos. Knygai skiriu vakarus. Per LRT pasižiūriu ,,Panoramą“, o pramogines laidas iškeičiu į knygą. Labai mėgstu intelektualius žaidimus ir pasirenku kai kurias įdomias laidas.

Dar mėgstu kur nors nukeliauti. Labiau vertinu ne poilsines, bet pažintines keliones. Praėjusiais metais paskutinė šalis, kurią aplankiau, buvo Norvegija. Daug keliauju po Lietuvą, patinka važiuoti kartu su kolektyvu. Esame aplankę Šakių kraštą, Dzūkiją, Zarasus, Ignalinos rajoną, važiavome Panemunės keliu.

– Jūsų dėka ir iniciatyva jau 20 metų ne tik dantų gydymo skyrius, bet ir rajono odontologų bendruomenė išskirtinai mini Tarptautinę odontologų – Šv. Apolonijos dieną. Papasakokite apie tai.

– Tradiciškai vasario 9-ąją VšĮ Kėdainių PSPC dantų gydymo skyriaus odontologai mini Šv. Apolonijos, kuri laikoma dantų ir dantų gydytojų globėja, dieną. Noras minėti Šv. Apolonijos dieną kilo 2003 metais, kai netekome net dviejų kėdainiškių labai mylimų gydytojų odontologių – Onutės Navakauskienės ir Vidos Morkūnaitės. Viena iš jų – O. Navakauskienė – buvo palaidota būtent Šv. Apolonijos dieną. Tuomet ir kilo mintis, galbūt reikėtų kiekvienais metais, būtent šią odontologams skirtą dieną, prisiminti visus odontologus, jų padėjėjus, dantų technikus, dirbusius mūsų skyriuje, jau išėjusius Anapilin. Ši tradicija išliko iki šios dienos. Tik, deja, buvusių kolegų, kuriuos tenka prisiminti jų profesinę dieną, sąrašas vis ilgėja.

Kaip kasmet, taip ir šiemet – minint Odontologų dieną, Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčioje buvo aukojamos Šv. Mišios už mirusius dantų gydymo skyriaus gydytojus odontologus, jų padėjėjus ir dantų technikus, prašant sveikatos bei stiprybės ir gyviems šios profesijos atstovams. Į Šv. Mišias kviečiami atvykti ne tik dantų gydymo skyriaus darbuotojai, bet ir kiti šios profesijos specialistai, kurie yra rajono odontologų bendruomenės nariai.

Po Šv. Mišių tradiciškai aplankomi Anapilin išėjusių skyriaus odontologų kapai Kauno g., Dotnuvos g. bei Daškonių kapinėse, uždegamos atminimo žvakelės.

– Bet ta proga suburiate odontologus ir į prasmingą išvyką?

– Kasmet savo profesinės šventės proga ar nebūtinai ta proga susibūręs kolegių būrelis, su kuriuo aplankome daug spektaklių. Kauno muzikiniame teatre, galima teigti, kad visi spektakliai jau matyti, daug lankytasi Kauno dramos teatre, ir į Vilnių vykstame. Teatras suburia mus, suteikia peno dvasiai ir mes tai labai vertiname. Vasario 14 d. vyksime į Kauno muzikinį teatrą ir žiūrėsime teatro solistų koncertinę programą ,,Užburk mane meile“.

– Ko palinkėtumėt savo kolegoms profesinės šventės proga?

– Ypač jaunesniems kolegoms, kurie tik pradeda tą kelią, linkiu, kad jie nežiūrėtų į odontologiją kaip į kokią komercinę specialybę. Kad ši profesija būtų jų pašaukimas, bet ne verslas. Linkiu draugiškų santykių su pacientu. Gydytojas negali būti arogantiškas, neturi provokuoti konfliktų su pacientais. Nuo seno taip buvo, kad pas odontologą pacientas ateina su nerimu, o žengęs pirmą žingsnį į kabinetą turi pajusti, kad gydytojas jam nori nuoširdžiai padėti.

– O pacientams?

– Kad prižiūrėtų savo dantis, o tą dantų priežiūrą diegtų ir savo vaikams. Juk daugiausia konfliktinių situacijų mūsų darbe ir kyla dėl dantų nepriežiūros.

A. Raicevičienės ir asmeninio archyvo nuotraukos

Titulinė nuotrauka: VšĮ Kėdainių PSPC dantų gydymo skyriaus vedėja, gydytoja odontologė Rūta Lavrukėnienė skaičiuoja 46-erius profesinio darbo metus.