Sandra Rimkuvienė – viena iš pirmųjų Kėdainių rajone pradėjusių kurti Slaugos paslaugų namuose tarnybą, daug metų aktyviai mokanti naująją slaugytojų padėjėjų kartą ir vadovaujanti slaugos specialistų organizacijai.
LR Sveikatos apsaugos ministerija garbingu apdovanojimu „Nusipelnęs Lietuvos slaugytojas“ įvertino VšĮ Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro bendrosios praktikos slaugytoją Sandrą Rimkuvienę. Šis įvertinimas skirtas už 40-tie metų atsidavimą, aukštą profesionalumą ir reikšmingą indėlį į Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą, taip pat už nuolatinį darbą, siekiant gerinti slaugos paslaugų kokybę ir prieinamumą. Apdovanojimas – ne tik asmeninis pasiekimas, bet ir visos slaugytojų bendruomenės bei jos darbo pripažinimas.
Apie pašaukimą slaugyti, profesijos iššūkius ir džiaugsmus bei šio garbingo įvertinimo reikšmę kalbamės su Sandra Rimkuviene.
– Kas paskatino pasirinkti šią profesiją?
– Iš pradžių svajojau tapti kirpėja. Lankiau kirpėjų kursus Kėdainių Žemaitės gatvėje, nes reikėjo rekomendacijų stojant į profesinę mokyklą. Jau turėjau visas rekomendacijas, tik dar laukiau siuntimo iš auklėtojos. Ir štai, paskutinę minutę sutikau pažįstamą, kuri paklausė: „Ar nenori stoti į Panevėžio medicinos mokyklą? Sako, kad ten priima be egzaminų, ypač jei geri pažymiai.“
Kadangi buvau baigusi mokyklą gerais pažymiais, spontaniškai nuvežiau dokumentus – ir taip tapau Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklos studente. Tuomet mano profesija vadinosi „medicinos sesuo“. Nuo tada ir prasidėjo mano kelias.
– Ar niekada, per 40 metų darbo slaugytoja, nesuabejojote savo pasirinkimu?
– Nė vienos minutės nesuabejojau, kad pasirinkau ne tą kelią. Viskas nuo pat pradžių buvo prie širdies ir tebėra iki šiol. Esu labai patenkinta, kad pasirinkau būtent šią specialybę. O kirpėjos darbas liko kaip hobis – kirpdavau plaukus savo vyrui ir sūnui.
– Kur buvo jūsų pirmasis darbas baigus mokslus?
– Pirmasis mano darbas buvo tuometiniame Tuberkuliozės dispanseryje – dabar ten įsikūrusi Užimtumo tarnyba. Net dabar ta pastato dalis, kurioje dirbau, tebėra nerenovuota – tai buvęs pulmonologijos skyrius.
Dirbti pradėjau 1983 metais, pulmonologijos skyriuje. Buvau priskirta dirbti kartu su gydytoja pulmonologe Anastazija Mikalauskiene ir gydytoju Petru Aukštikalniu. Tuo metu skyriui vadovavo gydytojas Vilimantas Satkus. Pacientai buvo daugiausia sergantys kvėpavimo takų ligomis. Šiame skyriuje išdirbau daugiau nei metus.
– Kur suko toliau jūsų profesinis kelias?
– Pasikeitė mano gyvenimo aplinkybės, ištekėjau. Vyras buvo iš Naujosios Akmenės ir man pasiūlė vykti kartu į jo gimtąjį miestą. Šiame mieste aš dirbau priėmimo skyriuje med. seserimi. Susilaukėm sūnaus, buvo motinystės atostogos, po jų į priėmimo skyrių nebegrįžau.
Vėlgi lėmė gyvenimo aplinkybės. Mama turėjo gauti kooperatinį butą, tačiau dėl nedidelės šeimos sudėties būtų tekęs mažos kvadratūros būstas, todėl su šeima nusprendėme grįžti į Kėdainius. Čia įsidarbinau Vaikų poliklinikoje su gyd. Sv. Šulina. Keitėsi laikai, kadangi jos vyras buvo lakūnas, ji su vyru išvyko į Archangelską, gavau pasiūlymą dirbti vaikų procedūriniame kabinete.
– Bet vis tiek troškote mokytis?
– Taip, troškau. Studijavau slaugą Kauno medicinos universiteto Slaugos fakultete. Po ketverių metų, baigusi studijas, maniau, kad jau galėsiu ramiai gyventi, bet netrukus pajutau, jog man trūksta veiklos – pasidarė liūdna, norėjosi kažko daugiau. Tada nusprendžiau Kaune lankyti masažo kursus. Po kelerių metų įstojau ir į magistrantūrą – toliau studijavau slaugą.
– Galėjote rinktis ir kitą kryptį?
– Dabar pagalvojus – taip, galėjau rinktis, pavyzdžiui, vadybą. Bet tuo metu nusprendžiau gilintis į tai, ką geriausiai išmanau ir kur save matau.
Apskritai, aš esu žmogus, kuriam viskas įdomu. Baigusi magistrantūrą dar lankiau pedagoginius–psichologinius kursus. Galvojau, gal šalia savo tiesioginio darbo galėsiu dar ir dėstyti, dalyvauti konferencijose, dalintis patirtimi.
– Ir tapote dėstytoja?
– Taip. Baigusi tuos kursus gavau pasiūlymą iš Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymosi centro (SJMC) – atėjau dėstyti.
Iš pradžių vedžiau būrelį, tai buvo neformaliojo švietimo užsiėmimas – masažas ir slaugos praktikumas.
Vėliau kartu su centro vedėja parengėme slaugytojo padėjėjo ir socialinio darbuotojo padėjėjo (dabar – individualios priežiūros darbuotojo) programas. Jos buvo patvirtintos, ir pradėjau dėstyti pagal jas.
Dabar ruošiami tik slaugytojo padėjėjai – tai tęstinės studijos tiems, kurie nori įgyti naują specialybę. Mokymai trunka pusę metų. Išlaikę egzaminus, studentai gauna IV pakopos diplomą, kuris galioja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Visuomet teoriją deriname su praktika – dažniausiai sudarome sutartis su VšĮ Kėdainių ligonine, kur studentai gali pritaikyti savo žinias praktikoje.
– Kas dažniausiai būna jūsų studentai?
– Daugiausia studentų siunčia Užimtumo tarnyba. Tik nedidelė dalis mokosi savo lėšomis.
Pradžioje, kai startavome su programa, turėjome vieną vyrą, kuris mokėsi socialinio darbuotojo padėjėjo profesijos, bet, kiek žinau, dabar šio darbo jis nebedirba.
Vis dėlto nemanau, kad tai vien moterų profesija. Tai – vyraujanti nuostata tarp pačių vyrų, kad ši sritis tarsi „moteriška“. Tačiau iš tikrųjų šiame darbe labai reikia ir vyriškos jėgos – juk tenka pakelti ar perkelti pacientą, padėti fiziškai.
– Kaip sekasi ruošti studentus?
– Jau šešti metai, kaip dirbu šioje mokykloje. Po penkerių metų darbo apsigyniau vyresniosios mokytojos kvalifikaciją. Per tą laiką paruošėme daugiau kaip šimtą individualios priežiūros darbuotojų.
Studentai būna įvairūs. Jei žmogus motyvuotas – jis tikrai taps geru specialistu. Bet, deja, pasitaiko ir tokių, kuriuos mokytis paskatino tik pasiūlymas iš Užimtumo tarnybos – tiesiog atėjo „dėl varnelės“.
Kai siunčiame studentus praktikai į ligoninę, ten visada džiaugiamasi: „Puiku – mes galime atsirinkti gerus darbuotojus“. Iš karto matyti, kaip žmogus dirba, koks jo požiūris į darbą, ar jis pritampa kolektyve.
Toks abipusis bendradarbiavimas – labai naudingas. Mes parengiame studentus, o jei kas pasirodo kaip geras darbuotojas, jis iš karto gauna darbo pasiūlymą. Daug kas taip ir pasilieka dirbti.
Labai džiaugiuosi, kad kai kurios mūsų buvusios studentės, jau pradėjusios dirbti ligoninėje ar pirminiame sveikatos priežiūros centre, sulaukė finansinės paramos mokslui. Keturioms iš jų pavyko įstoti į medicinos kolegiją ir dabar jos studijuoja slaugą.
Tikrai jomis didžiuojuosi. Jos atrado save, nusprendė toliau gilinti žinias šioje srityje. Tai ir jų asmeninė sėkmė, ir labai svarbus indėlis – juk taip sprendžiama slaugytojų trūkumo problema.
– Jūs buvote viena iš pirmųjų rajone, prieš penkiolika metų padėjusi pagrindus slaugos paslaugų namuose tarnybai Kėdainių PSPC?
– Taip, viskas prasidėjo, kai tuometinis sveikatos apsaugos ministras Algis Čaplikas pasirašė įsakymą, kad pirminiuose sveikatos priežiūros centruose turi būti pradėtos teikti slaugos paslaugos pacientų namuose.
Tuo metu kaip tik baigiau magistrantūros studijas. Tuometinė Kėdainių PSPC direktorė Audronė Rimkevičienė pasakė: „Kadangi mokaisi, pradėk dirbti tai, ką studijuoji“. Taip ir pradėjau.
Kai kuriuose miestuose tokios tarnybos jau veikė. Važiavome į Kauno Šilainių poliklinikos padalinį, konsultavomės, stebėjome jų darbo organizavimą. Ne viena, su kolegų pagalba, ėmėmės darbo: kūrėme dokumentaciją, derinome procesus – buvo labai daug kūrybos ir iniciatyvos. Pradžioje dirbau viena, vėliau prisijungė antra slaugytoja.
Šiandien mūsų komanda – gerokai išaugusi. Slaugos paslaugų namuose tarnyboje dirba 24 darbuotojai. Vien mieste šiuo metu dirba 7 slaugytojos, 4 slaugytojų padėjėjai, 3 kineziterapeutai, 2 ergoterapeutai. Dar dvi slaugytojos važinėja į atokesnius kaimus – ten, kur ambulatorijų slaugytojos neapsilanko.
– Didėja ne tik komanda, bet ir krūviai?
– Taip, augant komandai, didėja ir paslaugų poreikis. Nėra nė vienos dienos, kad negautume naujų pacientų. Nors vyksta natūrali rotacija – žmonės miršta, išvyksta gyventi kitur ar keičiasi jų sveikatos būklė, tačiau bendrai pacientų tik daugėja. Manau, tai susiję ir su visuomenės senėjimu.
– Kokius pacientus aptarnauja slaugos paslaugų namuose tarnyba?
– Mes aptarnaujame pacientus nepriklausomai nuo to, ar jų slaugos poreikiai dideli, ar mažesni – viskas priklauso nuo vertinimo pagal individualios pagalbos poreikio klausimyną. Pagal šį klausimyną nustatomas suaugusio žmogaus dalyvumo lygis: poreikiai gali būti maži, vidutiniai arba dideli. Tokiu būdu ir sprendžiama, kiek paslaugų pacientas gali gauti namuose per kalendorinius metus.
Jei poreikiai dideli, per kalendorinius metus skiriamos 365 paslaugos, vidutiniams – 156, o mažiems – 54 paslaugos. Bet viskas priklauso nuo žmogaus būklės – šiandien gali būti tik maži poreikiai, o po kelių mėnesių – jau dideli.
Per dieną viena slaugytoja aplanko iki 10 pacientų. Iš viso Slaugos paslaugų namuose gauna apie 1200 lankomų pacientų.
– Ar slaugytojos darbas jums pareiga, o gal pašaukimas?
– Save matau dviejose rolėse – kaip slaugytoją ir kaip pedagogę. Abu šie darbai labai skirtingi, bet man jie vienodai artimi ir prasmingi. Labai džiaugiuosi, kad galiu savo žinias taikyti praktikoje, bet kartu jomis ir dalintis. Tai – tikra dovana.
– Neretai viešoje erdvėje girdime kalbant apie slaugytojų trūkumą šalyje. Kodėl, jūsų nuomone, jų trūksta?
– Slaugytojų trūksta visur – tai matyti ir iš nuolat pasirodančių darbo skelbimų. Šiuo metu motyvaciją kelia siūlomi nemaži atlyginimai – tai svarbu, nes kiekvienas nori gyventi oriai. Aišku, jeigu žmogus eina dirbti iš pašaukimo, pinigai gal ir nėra pagrindinis motyvas, bet vis dėlto jie yra reikšmingi.
– Ar, jūsų nuomone, slaugytojo profesijos prestižas kyla?
– Taip, tikrai kyla. Daug kas keičiasi, tobulėja – slaugytojos auga, gilina žinias, žengia koja kojon su laiku. Kartu su tuo kyla ir profesijos prestižas. Galbūt ir dėl to, kad jų trūksta, į slaugytoją pradėta žiūrėti kitaip – labiau vertinama jos kompetencija, indėlis į paciento sveikatą.
– Jūs esate aktyvi Lietuvos slaugos specialistų organizacijos VšĮ Kėdainių PSPC skyriaus pirmininkė?
– Taip, šias pareigas einu nuo 1994 metų. Tiesa, vis pagalvoju, kad jau reikėtų perduoti jas jaunesnėms kolegėms. Bet kolektyvas vis iš naujo mane išrenka – pati savęs niekada nesiūlau.
Slaugos specialistų organizacijos darbas labai priklauso nuo įstaigos, nuo vadovybės, nuo pačios organizacijos stiprumo. Mūsų PSPC visi darbuotojai – šimtu procentų – priklauso organizacijai.
Kai organizacija stipri, tuomet daug lengviau atstovauti mūsų interesus ir nacionaliniu lygiu. Tokia vienybė padeda tiek sprendžiant darbo klausimus, tiek dalyvaujant trišalėse derybose. Todėl visada sakau – slaugytojos turi būti vieningos, nes mūsų – daug.
– Kokią įsivaizduojate slaugytojo profesijos ateitį? Ar ji dar ilgai bus reikalinga, o galbūt jūsų darbą pakeis robotai?
– Turbūt dar negreitai robotai taps slaugytojais. Su robotu gal ir gali pasišnekėti, bet neverbalinio bendravimo, kuris dažnai svarbesnis už žodžius, iš jo negausi. Robotas gali atlikti tam tikrus techninius darbus, bet tikras bendravimas, nuoširdus žvilgsnis, šiluma – to jis neatstos. O tai pacientui labai svarbu. Todėl tikiu, kad slaugytojo profesija neišnyks.
– Per darbo praktiką turbūt patyrėte įvairių istorijų – ir liūdnų, ir linksmų?
– Visko buvo. Yra tokių žmonių, kurie tave priima į savo gyvenimą tarsi šeimos narį. Su kai kuriais pacientais susidraugaujame dešimtmečiams – būna, kad žmogų lankai 10–15 metų. Tu su jais susigyveni, tampi jiems artimas.
Labai sunkus būna tas paskutinis etapas – išsiskyrimas. Bet džiaugiuosi, kad galiu būti reikalinga. Gali padėti ne tik ligoniui, bet ir jo artimiesiems – ne vien gydymo, bet ir psichologiniais klausimais. Tiek daug savęs tenka atiduoti, bet tai ir grąžina labai daug.
– Kas jus pačią labiausiai motyvuoja, įkvepia kasdieniniame darbe?
– Pastaraisiais metais mūsų slaugytojų organizacija kiekvieną gegužės 12-ąją – Tarptautinę slaugytojų dieną – važiuoja į pažintines keliones. Buvome Anykščiuose, Telšiuose, Jurbarke, Alytuje, Marijampolėje, Biržuose. Tai labai įkvepia, vienija ir leidžia atsitraukti nuo rutinos.
– Ką palinkėtumėte kolegėms slaugytojoms?
– Visų pirma – kantrybės. Šiame darbe jos labai reikia. Taip pat mokėti atskirti profesinį gyvenimą nuo asmeninio – nors tai ir labai sunku.
Pastebiu, kad daugelis mūsų darbą nešasi „į namus“, nes darbų tikrai daug – ne tik pacientų lankymas, bet ir dokumentacijos pildymas, kuris dažnai atliekamas jau po darbo valandų.
Linkiu stiprybės, sveikatos ir nepamiršti, kodėl pasirinkome šią profesiją – ji turi labai daug prasmės.
(Nuotraukos iš asmeninio archyvo ir A. Raicevičienės)
