„Kai siuvinėju – pailsi galva“, – sako truskavietė Jolanta Sakalauskienė, kurios darbais šiuo metu galima pasigrožėti Truskavos kultūros centre.
Siuvinėti ji pradėjo prieš penkiolika metų, o prieš trejus – nėrė pirmąjį žaislą.
Tokiems rankdarbiams reikia daug kruopštumo, kantrybės ir meilės – viso to Jolanta turi su kaupu, o kūrybos džiaugsmu ji dalijasi su artimaisiais ir vietos bendruomene. Apie savo hobį Jolanta pasakojo šiltai ir nuoširdžiai.
– Prieš kiek metų ėmėtės siuvinėjimo meno?
– Įvairius rankdarbius mačiau nuo mažens. Mano baba labai megzdavo, teta irgi užsiiminėjo rankdarbiais. Pirmiausia, kaip megzti ar nerti vąšeliu, parodydavo baba.
Kai mokiausi, rankdarbius buvau padėjusi į šalį, bet prieš penkiolika metų pradėjau siuvinėti. Internete pamačiau visai mažą siuvinėjimo rinkinuką, jį nusipirkau ir pabandžiau.
Kai nieko nežinai ir pirmą kartą bandai, tai kryželiai buvo – vienas į vieną pusę, kitas – į kitą. Paskui, aišku, pradėjau žiūrėti internete, kaip tai daroma, ir po truputį įsivažiavau.
Iš pradžių darbai buvo kuklesni, mažesni, o vėliau ėmiausi didesnių. Labai patiko.
Toks ramybės jausmas apima siuvinėjant – galva pailsi, mintys nurimsta.
– Kada dažniausiai siuvinėjate – kai turite laisvo laiko, ar surandate jo net tada, kai atrodo, jo nėra?
– Kai turiu laiko. Nes buities darbų namuose užtenka, o siuvinėjimas man kaip laisvalaikis. Na, aišku, kartais ir nakties sąskaita…
– Ar būna dienų, kai nesiuvinėjate?
– Būna. Kartais savaitę ar dvi nieko nesiuvinėju – tiesiog netraukia. Bet, kiek žinau, visoms siuvinėtojoms taip pasitaiko – būna pertraukėlių. Tada įsijungiu „YouTube“ kanalą, pasižiūriu, kaip kas nors siuvinėja, ir pagalvoju: „Kaip aš pasiilgau siuvinėjimo.“
– Tikriausiai retai kas dar siuvinėja su lankeliu, o kaip jūs?
– Aš turiu rėmą – toks pastatomas ant žemės, kuris vartosi. Vieną pirkau iš draugės – jos vyras buvo padaręs, o paskui mano vyras pats man tokį padarė. Su lankeliais man nepatinka, nes siuviniai būna labai sulankstyti, tarsi suvelti, matosi sulenkimo kraštai. Rėme siuvinėti darbai būna daug tvarkingesni.
– Jūsų darbai atrodo tarsi nutapyti paveikslai, o juodai balti – panašūs į nuotraukas. Atrodo taip išsiuvinėti net neįmanoma. Bet pasirodo, jums įmanoma?
– Kiekvieną darbą pradedi tarsi nuo balto popieriaus lapo, bet turi schemą, kaip siuvinėti. Būna ir spalvotos, ir juodai baltos schemos.
Dabar, kai viskas taip tobulėja, atsirado programėlė, kuri labai palengvina siuvinėjimo procesą. Ji parodo, kur kokia spalva ir kurioje vietoje ji turi būti.
Pavyzdžiui, pažymi tik juodos spalvos langelius, o kai tą spalvą išsiuvinėji – imiesi kitos.
Tačiau vis tiek, siuvinėti tenka rankomis. Iš tiesų, juodais ir baltais siūlais siuvinėtas paveikslas atrodo kaip nuotrauka.
– Kokiais siūlais siuvinėjate?
– Medvilniniais, siuvinėjimui skirtais siūlais. Šilkiniais dar neteko.
– Pagal ką renkatės, ką siuvinėsite?
– Renkuosi tai, kas man patinka. Patinka gėlės vazose, gamtos vaizdai, gyvūnai. Turiu namuose pasikabinusi paveikslą „Ganytojas“. Tai nėra religinis siužetas, bet jame yra gili prasmė – supranti, kad tai ganytojas.
Siuvinėjimo rinkinius perku internete – juose būna siuvinėjimo schema, medžiaga ir siūlai.
– Kaip vyksta pats siuvinėjimo procesas?
– Audinyje, kurį siuvinėju, kas dešimt langelių pasižymiu taškiuką. Susiformuoja kvadratukai, pagal juos orientuojuosi, kur esu. Yra specialūs markeriai, kurie paskui išnyksta.
– Kiek laiko trunka išsiuvinėti vieną paveikslą?
– Trumpiausiai – tris mėnesius.
Jeigu paveiksle daug spalvų, sunkiau.
Kartais reikia siuvinėti ne dviem, o net penkiais ar šešiais siūlais – tada jau tikrai yra ką veikti.
Turiu vieną paveikslą – „Elniukai miške“, kurį buvau pradėjusi ir palikau – tas darbas visai „nėjo“. Bet po kurio laiko vis tiek prie jo grįžau ir pabaigiau siuvinėti – jis man dabar toks gražus. Žiauriai gražus!
Šiaip, ilgai užsisėdėti negerai – nei kojoms, nei rankoms. Dabar stengiuosi ilgam neprisėsti.
– Ar vyras neprieštarauja jūsų pomėgiui?
– Ne, neprieštarauja, kaip tik – ramybė namuose būna, kai siuvinėju (juokiasi). Jis netgi rūpinasi, kad mano darbai būtų įrėminti. Pats ragina vežti rėminti.
Įrėmintus darbus dedame po stiklu, nes laikui bėgant, darbai apdulka. Naudojame gerus stiklus – jie labai ploni, brangesni, bet gražiai atrodo.
Man svarbu iki galo viską gražiai padaryti.
– Ar parduodate savo darbus?
– Neparduodu. Nes niekas nemokės tiek, kiek jie iš tikrųjų verti. Vien rėminimas su stiklu kainuoja apie 100 eurų. Siuvinėjimo rinkinys – apie 50 eurų. O kur dar darbas?
Kiti galvoja, kad šie darbai greitai pasidaro ir jų vertė yra menka.
Kartą buvau mugėje Kėdainių arenoje, už juodai baltą siuvinėtą paveikslą, dar kai buvo litai, man pasiūlė 100 litų. Iš tiesų, tai buvo labai maža suma.
– Ar Truskavos kultūros centre – jūsų darbų pirmoji paroda?
– Taip. Nors kažkada keli darbai buvo eksponuoti rankdarbių parduotuvėje Panevėžyje – bet tai buvo tik pradžia.
Čia – rimta paroda: eksponuojami 15 darbų.
Aštuoni siuvinėti darbai dar buvo susukti į rulonus ir gulėjo spintoje, kai mane pakvietė surengti parodą. Tada vyras paskatino – sakė, kad tuos darbus reikia būtinai įrėminti.
– Kur paroda keliaus paskui, juk jūsų siuvinėti paveikslai galėtų papuošti kitose seniūnijose esančius kultūros centrus, bibliotekas ar kitas erdves?
– Truskavos kultūros centre mano siuvinėtų darbų paroda veiks iki gegužės pradžios, o po to šie darbai greičiausiai keliaus į savo namus…
– Kada į jūsų gyvenimą atėjo nerti žaislai?
– Prieš kokius trejus metus. Internete pamačiau, kaip nerti – pabandžiau ir patiko. Juos nerti paprasčiau – gali bet kur atsisėsti su vąšeliu. O siuvinėjant – tik prie rėmo. Tai gimė zuikučiai, zuikutės, meškučiai.
– Ar daug jau esate nunėrusi?
– Esu padovanojusi ne vieną zuikį. Vieną esu ir pardavusi. Giminė didelė – tai vaikams gimtadienio proga padovanoju.
– Kokius siūlus naudojate žaislams?
– Pliušinius – kad būtų malonūs liesti. Nertus žaislus užpildau specialiu kamšalu. Kiekvienas žaislas, kad būtų gyvesnis, turi akis, nosį.
– Per kiek laiko nuneriate vieną žaislą?
– Greitai – siūlas storas, darbas greitai juda. Esu nunėrusi ir mažesnių, kad vaikas galėtų jį patogiai nešiotis su savimi ar net miegoti su juo.
Žaislams vardų nesugalvoju – palieku patiems vaikams juos pavadinti. Žaislų dalys neriasi atskirai, o paskui įneriamos prie kūnelio. Adatos beveik nenaudoju, tik vąšelį.
– Ką dar esate nunėrusi vąšeliu?
– Jau anksčiau mokėjau nerti – esu nusinėrusi lininę suknelę, nerdavau servetėles. Moku ir virbalais megzti – vyras nešioja mano megztą megztinį. Sūnus irgi nešiojo, kai mažesnis buvo, dabar jau ne.
– Atrandate laiko ir nertiems žaislams?
– Kai labai nori kažkuo užsiimti, kas tau miela, laiko visada atrandi. Bet tai labiau rudens ir žiemos užsiėmimas – kai ilgi vakarai. Vasarą kaime pakanka ir lauko darbų.
(A. Raicevičienės nuotraukos
