Kovo 11-oji Lietuvoje žymi vieną svarbiausių modernios valstybės istorijos momentų – 1990 m. paskelbtą Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą.
Tačiau ši data neatsirado staiga. Ji buvo ilgo ir sudėtingo kelio rezultatas – dešimtmečius trukusio pasipriešinimo, laisvės troškimo ir visuomenės telkimosi.
Šio proceso atspindžių galima rasti spaudoje, dokumentuose, nuotraukose ir kituose istoriniuose šaltiniuose.
Pasak nacionalinės platformos „ekultūra“ turinio ekspertės dr. Jolantos Budriūnienės, net ir sovietinės okupacijos metais nepriklausomos valstybės idėja Lietuvoje nebuvo išnykusi.
Ji gyvavo pogrindyje, išeivijos spaudoje, kultūriniame gyvenime ir žmonių kasdienybėje.
„Apmąstydami Kovo 11-osios gimimą pirmiausia turime atsigręžti į 1918 m. Vasario 16-ąją. Būtent jos idėja buvo atkurta 1990 metų Kovo 11-osios Akte – paskelbta, kad Lietuvos valstybė yra atkuriama kaip teisinė ir politinė 1918 m. Respublikos tąsa“, – pasakoja „ekultūra“ turinio ekspertė.
Laisvės kibirkštys sovietmečio spaudoje
Vienas skaudžiausių sovietmečio įvykių, tapusių pasipriešinimo simboliu, buvo 1972 m. Kaune susideginęs Romas Kalanta.
Protestuodamas prieš sovietinę valdžią, jis paliko galingą žinią apie laisvės troškimą. Šis įvykis plačiai nuskambėjo ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje žiniasklaidoje.
Pavyzdžiui, 1972 m. gegužės 23 d. Čikagoje leisto laikraščio „Draugas“ numeryje rašyta, kad apie šį įvykį „jau rašė didžioji Amerikos spauda, dėjo dideles antraštes, o Chicago Sun-Times, 112 puslapių laikraštis, žinią vėl įdėjo pirmam puslapy“.
Straipsnyje taip pat pasakojama, kad „laidotuvės virto viešom demonstracijom, kai tūkstančiai jaunuolių gatvėse šaukė: „Laisvės, laisvės, laisvės!“ arba „Lietuvai laisvės!“ (kalba netaisyta, aut. past.).
„Tokie spaudos liudijimai rodo, kad net ir griežtos cenzūros sąlygomis laisvės idėja vis tiek prasiskverbdavo į laisvąjį Vakarų pasaulį.
Ypač svarbų vaidmenį čia atliko išeivijos spauda, kuri galėjo atvirai rašyti apie sovietinėje Lietuvoje vykstančius protestus ir žmogaus teisių pažeidimus“, – pasakoja dr. J. Budriūnienė.
Pogrindžio tekstai ir pasaulį pasiekusios žinios
Septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje pasipriešinimas sovietų valdžiai Lietuvoje stiprėjo.
Vienu svarbiausių jo simbolių tapo pogrindyje pradėta leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Joje buvo dokumentuojami tikinčiųjų persekiojimai, žmogaus teisių pažeidimai ir religijos laisvės ribojimai.
Archyvuose išlikę katalikų bažnyčios kronikos tekstai liudija kasdienius sovietinio režimo absurdiškumus.
Pavyzdžiui, 1972 m. pirmajame numeryje aprašyta situacija, kai Akmenės parapijos kunigas Petras Lygnugaris buvo nubaustas 50 rublių bauda už tai, kad ligoninėje aplankė sunkiai sergantį žmogų.
„Tokie dokumentai šiandien leidžia suprasti, kokio masto buvo kasdienis spaudimas visuomenei. Smulkiu šriftu rašyti tekstai apie kunigų persekiojimus ar tikėjimo ribojimus tapo svarbiais istoriniais liudijimais, kurie pasiekdavo ir Vakarus. Kronikos tekstai būdavo skelbiami Jungtinių Amerikos Valstijų valstybinės radijo stoties „Amerikos balsas“ lietuviškose laidose“, – sako dr. J. Budriūnienė.
Apie sovietinėje sistemoje gyvenusių žmonių siekį ištrūkti į laisvę liudija ir asmeninės istorijos. Viena jų – tarptautinį rezonansą sukėlusi jūreivio Simo Kudirkos istorija.
1970 m. per Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir Sovietų Sąjungos žvejybos organizacijų susitikimą jis perbėgo į JAV kranto apsaugos laivą ir paprašė politinio prieglobsčio. Vis dėlto į laivą įleisti sovietų pareigūnai jį sulaikė ir prievarta grąžino į SSRS laivą.
Šis incidentas sukėlė didžiulį atgarsį JAV spaudoje, televizijoje ir radijuje, o lietuvių išeivijos bendruomenės rengė protestus, reikalaudamos atkreipti dėmesį į sovietinio režimo represijas.
Istoriniuose archyvuose šiandien galima pamatyti ir S. Kudirkos susitikimų su lietuvių bendruomene Čikagoje nuotraukas – jos liudija, kokią simbolinę reikšmę šis įvykis turėjo išeivijai.
Visuomenės pabudimas
XX a. devintame dešimtmetyje vis daugiau visuomeninių ir kultūrinių judėjimų pradėjo telkti žmones bendrai idėjai. Istoriniuose archyvuose užfiksuoti ir vienu ryškiausių visuomenės laisvėjimo simbolių tapę, dar 1987 m. prasidėję „Roko maršai per Lietuvą“.
Šie koncertai suburdavo tūkstančius žmonių ir tapo ne tik muzikos, bet ir pilietinio pabudimo reiškiniu – jų metu vis drąsiau kalbėta apie tautinę tapatybę, laisvę ir Lietuvos ateitį.
„Devintojo dešimtmečio pabaigoje kultūra ir visuomeninis gyvenimas tapo svarbia laisvės išraiška.
Roko koncertai ir mitingai telkė žmones ir leido viešai kalbėti apie tai, kas anksčiau buvo nutylima“, – teigia „ekultūra“ turinio ekspertė dr. J. Budriūnienė.
1987 m. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo įvyko pirmasis nesankcionuotas mitingas, kuriame viešai pasmerktas 1939 m. Molotovo–Ribentropo paktas. O 1988 m. birželio 3 d. buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, po kurios visą šalį netrukus apėmė tūkstantiniai mitingai.
Vienu įspūdingiausių visuomenės susitelkimo simbolių tapo 1989 m. rugpjūčio 23 d. surengtas Baltijos kelias.
Manoma, kad gyva žmonių grandinė, nusidriekusi per Lietuvą, Latviją ir Estiją, subūrė apie du milijonus žmonių, iš jų – apie milijoną Lietuvos gyventojų.
Šiuo metu archyvuose galima pamatyti ne tik Baltijos kelio akimirkas, bet ir planavimą – kelio schemas.
Istorinė Kovo 11-osios akimirka
1990 m. vasario 24 d. Lietuvoje įvyko pirmieji per penkis dešimtmečius laisvi ir demokratiniai rinkimai į tuomet dar Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Nors šie rinkimai vyko dar okupuotoje valstybėje, jų tikslas buvo aiškus – atkurti šalies nepriklausomybę.
1990 metų kovo 11-osios vakarą į pirmąjį posėdį susirinkę deputatai paskelbė Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Istorinėse nuotraukose užfiksuotos akimirkos, kai nuo Aukščiausiosios Tarybos pastato nuimama sovietinė simbolika ir prasideda naujas valstybės istorijos etapas.
„Kovo 11-osios Lietuva – taip dažnai vadinamas naujausias mūsų valstybės laikotarpis – šiandien skaičiuoja jau daugiau nei tris dešimtmečius. Per tą laiką užaugo nauja nepriklausomoje šalyje gimusi piliečių karta, puoselėjanti senąsias ir kurianti naujas tradicijas, kurių pamatinė vertybė yra laisva, demokratiška Lietuva“, – sako dr. J. Budriūnienė.
Jau gegužę šiuos istorinius liudijimus bus dar paprasčiau atrasti vienoje vietoje – pradės veikti didžiausia Lietuvos skaitmeninio kultūros turinio platforma „ekultūra“, sujungsianti archyvus, spaudą, fotografijas ir kitus kultūros paveldo šaltinius.
Projektas finansuojamas Europos Sąjungos (NextGenerationEU) ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšomis.
