Nuo karo iki kūrybos: ukrainiečių menininkių darbų paroda Kėdainiuose

Kovo 7-ąją, Tarptautinės moters dienos išvakarėse, Kėdainių M. Daušos viešojoje bibliotekoje atidaryta dviejų Ukrainos menininkių, Olenos Mashkinos iš Charkivo ir Olgos Shypilovos iš Kramatorsko, tapybos darbų paroda „Akvarelinės fantazijos“.

Abi menininkės nuo karo pradžios apsistojo Kėdainiuose, čia įsikūrė, dirba, lanko lietuvių kalbos užsiėmimus ir, nepaisant sudėtingos situacijos, laisvalaikiu nenustoja kurti.

Olga pastaruoju metu tapo neįtikėtinai tikslius ir spalvingus šunų portretus.

Olena, savo ruožtu, atrado tapybą spiritiniu rašalu. Jos sukurtuose įspūdinguose paveiksluose skleidžiasi fantazija, svajonės ir viltis.

Abiejų moterų pasakojimai įkvepia ir įrodo, kokią galią turi kūryba.

Draugystė su karo pabėgėliais tęsiasi

Bibliotekininkė Irmina Pryvalova pasidalijo, kad biblioteka tęsia užsimezgusią draugystę su karo pabėgėliais iš Ukrainos bei su ukrainiečiais, gyvenančiais mūsų mieste ir rajone.

„Atidarome Olenos ir Olgos kūrybinių darbų parodą. Paroda labai įvairi, o darbus sieja akvarelės technika.

Vienuose darbuose matysite daug gyvūnų atvaizdų, tapytų akvarele, o kituose – naudojama liejimo spiritiniu rašalu technika.

Abi technikos yra puiki meno terapija. Prieš metus bibliotekoje vyko meno terapijos užsiėmimai, kuriuos vedė abi moterys.

Jos yra gerai pažįstamos tiek lietuvių bendruomenei – kėdainiečiams, tiek, žinoma, savo ukrainiečių bendruomenei. Tai jų antroji paroda.

Pirmąją parodą surengėme 2022 metų gruodį. Parodoje, pavadintoje „Puoselėju viltį“, buvo daug ašarų, o dabar ši paroda yra linksmesnė – atėjo pavasaris, nauja viltis.

Vis tik gyvenimas tęsiasi, gyventi reikia toliau. Moterys čia įsikūrė su vaikais, jos dirba sunkius fizinius darbus, tačiau nepaisant to, jos kuria.

Paprašytos surengti parodą, per du mėnesius sukūrė tiek daug nuostabių darbų“, – pagarsino Irmina Pryvalova.

Riedėjo ašaros

Ašarų buvo ir šį kartą. Negalėjai nesigraudinti žvelgiant į besišypsančias, atrodytų, laimingas kūrėjas, kurios pačios pravirko išgirdusios tiek gražių sveikinimo žodžių.

Nežinau, kas galėjo likti abejingas, kai jautriausias tavo sielos stygas palietė muzikančių Lilijos Labeckienės ir Zinos Geičienės akordeono bei smuiko melodijos.

„Mums labai patiko jūsų paroda – mes visi žavimės jūsų darbais ir daugiau nieko nereikia pridurti. Labai gerai, kad jūs mokotės lietuvių kalbos“, – teigė Lilija Labeckienė, kuri taip pat tapo paveikslus, kurios tėtis buvo ukrainietis. Ji užvedė ukrainietišką dainą, kuriai, graudindamiesi, pritarė parodos atidaryme dalyvavę ukrainiečiai.

Apie save – lietuviškai

Olga Shypilova apie save pasakojo netgi lietuviškai skaitydama tekstą:
„Mano akvarelės ir pastelės portretai skirti ištikimiausioms ir atsidavusioms planetos būtybėms – šunims.

Olenos Mashkinos akvarelės, pieštos spiritiniais dažais, tiesiog neleidžia sustabdyti fantazijos skrydžio, kai į jas žiūrite.

Kviečiame pasimėgauti mūsų darbais, pajusti šilumą ir meilę, kurią įdėjome į kiekvieną kūrinį. Dėkojame už jūsų dėmesį ir už tai, kad atėjote į mūsų parodą”.

Olga pasakojo, kad portretus piešė jausdama didžiulę meilę šunims, atsidėkodama jiems už suteiktas teigiamas emocijas.

Ji pati dirba šunų viešbutyje „Eufera“, kuris laikinai priima šunis, kai  šeimininkai negali jais pasirūpinti.

„Aš ir mano kolegė juos prižiūrime, maitiname ir auklėjame.

Visi šunys turi vardus, jie visi yra čipuoti, turi savo šeimininkus, yra gražūs, išpuoselėti, prižiūrėti ir mylimi.

Pirmieji šunų portretai gimė darbe, turint laisvą minutę.

Kai pasiūlė surengti parodą, supratau, kad, žinoma, ką kita galėčiau nutapyti, jei ne šunų portretus, nes šunys man yra labai artimi – jie man stovi prieš akis, juos laikau rankose“, – mintimis dalinosi kūrėja.

Pasak Olgos, piešdama šunis, ji studijavo šunų anatomiją ir stengėsi perteikti jų charakterį bei nuotaiką.

Piešti ji mokėsi Donecko srities Kramatorsko Dailės mokykloje, vėliau baigė technikumą. „Bet šiuose darbuose daugiau meilės nei profesionalumo“, – kuklindamasi pripažįsta ji.

Pirmame bibliotekos aukšte taip pat veikia ankstesnių Olgos Shypilovos darbų paroda – tapybos ant drobės ciklas „Ukrainietės“.

Išskirtinė haskių portretų serija

Parodoje pristatoma išskirtinė haskių portretų serija, piešta balta pasteline kreidele tamsiame fone.  

Šie šunys priklauso Olgos draugei, kuri juos atsivežė iš Ukrainos, iš Mariupolio šunų veislyno.

„Ji su jais gyvena Kėdainiuose, ruošiasi įkurti haskių šunų veislyną ir vežioja juos į šunų parodas. Ši moteris dirba su manimi kartu tame pačiame šunų viešbutyje. Žiūrėdama į juos, sugalvojau nutapyti šią haskių portretų seriją“, – teigė O. Shypilova.

Olga pasakojo, kad piešdama šunis ji atkreipia dėmesį į jų emocijas.

„Jeigu šuo neturi emocijų, man su juo sunku surasti bendrą kalbą, nors, žinoma, visada ir su visais surandame kontaktą.

Tačiau jeigu šuo emocingas – kaip retriveriai, mopsai, prancūzų buldogai, bigliai – tada tai kitas reikalas.

Atskiras personažas yra dogas, kuris pas mus gyvena visą žiemą. Aš tikriausiai, jei vyras leis, senatvėje įsigysiu nedidelį dogą, kuris taps mano ketvirtuoju vaiku“, – šypsojosi Olga.

Parodoje ant stalelio gulėjo pluoštas spalvotų šunų nuotraukų, pagal kurias Olga piešė šunų portretus.

Ji ragino parodos lankytojus tapti detektyvais ir pagal nuotraukas surasti, kur yra nutapytas šuns portretas.

Pristatė abstrakčią tapybą

Parodos bendraautorė Olena Mashkina prisipažino, kad lietuviškai kalbėti jai sekasi blogai, todėl atsiprašiusi kalbėjo rusiškai.

Olena pristatė abstrakčią tapybą, atliekamą spiritiniu rašalu.

„Tai gana jauna technika, ypatinga tuo, kad tai skysti, spirito pagrindu susidarantys dažai, o piešiama pasitelkiant feną.

Ši technika sudėtinga, nes sunku valdyti skystą pavidalą ir kurti aiškius vaizdinius.

Tačiau įdomu tai, kad ji tinka net tiems, kurie pirmą kartą bando tapyti, nes visada pavyks. Imi feną, popierių, lieji dažus – ir vis tiek gausis labai gražus darbas.

Kiekvienas žmogus gali sukurti šedevrą. Tapoma ant specialaus popieriaus, nepralaidaus vandeniui“, – pasakojo Olena.

Ji taip pat paminėjo, kad šia technika galima tapyti ant sintetinio popieriaus, plastiko, stiklo, glazūruotos keramikos ir metalo – svarbiausia, kad paviršius nesugertų vandens.

Medžiaga dengiama labai plonu sluoksniu, o darbai yra itin pažeidžiami mechaniniu būdu, todėl visi darbai yra po stiklu.

„Įprastos spalvos yra skaidrios, o aukso, sidabro, bronzos spalvos – neskaidrios, ir jos geriausiai matomos tamsiame fone“, – paaiškino Olena.

Tačiau ši technika yra sudėtinga, nes tapymo proceso kontroliuoti neįmanoma. Galite turėti idėją ar tikslą, tačiau galutinis rezultatas gali būti kitas.

Ši technika patinka savo originalumu – pakartoti tokio paties darbo neįmanoma. Sukuriama ir viskas – tai bus vienintelis toks egzempliorius.

Koks bus darbas, priklauso nuo nuotaikos.

Be to, Olena pristatė ir kitus savo darbus – skrebinimo technika pagamintas knygeles, kurias, kaip pati sakė, kuria „nuo nulio“. Šios knygelės gali tapti ir papuošalu ant kaklo.

Sveikinimai iš ukrainiečių ir kėdainiečių

Savo žemiečių atvyko pasveikinti ir Oleksandra Shvets, kuri ukrainietiškai perskaitė jautrias savo kūrybos eiles, įkvėptas Romeo ir Džiuljetos motyvo.

„Dar labiau mūsų gyvenimą papildo žmogiški ryšiai“, – pažymėjo Irmina Pryvalova, pristatydama atvykusius pasveikinti kūrėjų.

„Aš kalbėsiu Moterų krizių centro vardu, nes šis centras mus suvedė.

Džiaugiuosi, kad gyvenime nutiko taip, kad, nors aplinkybės ir nebuvo geros, kaip organizacijos vadovei teko pažinti tokias kūrybingas, šiltas, jautrias ir šaunias moteris.

Esu labai dėkinga už pamokas, kurias gavome dirbdami kartu.

Matydama jūsų darbus, labai aiškiai suprantu, kad tapyba ir dailė – tai vidinis resursas, padedantis išgyventi, kai sunku, padedantis būti ir išlikti.

Kurkite ir toliau, džiuginkite mus savo darbais, darykite parodas, o mes, lietuviai, gyvenantys Kėdainiuose, visada stengsimės jums padėti“, – šiltai pasveikino Moterų krizių centro vadovė Rita Stakniūnienė.

Su rožių puokšte pasveikinti savo darbuotojos Olgos Shypilovos atvyko šunų viešbučio UAB „Eufera“ savininkai Živilė ir Giedrius Liaugminai.

Živilė Liaugminienė negalėjo atsižavėti Olgos talentu ir pasakojo,ji ne kartą mačiusi, kaip Olga, paėmusi popieriaus lapą, su meile nutapydavo šuns portretą.

Jų šeima priėmė ne vieną ukrainiečių šeimą ir, kaip sakė ,,Eufera“ savininkai, „kiek galime, tiek padedame“.

Pasiilgo namų, bet…

„Mes pasiilgome namų, tačiau tuo pačiu norime padėkoti lietuvių bendruomenei, kad mus taip šiltai priima, suteikia sąlygas, kad galėtume realizuoti save kaip kūrybingus žmones.

Nes jei to nebūtų, mums būtų žymiai sunkiau. Galbūt net ir įkvėpimo trūktų, jei nesulauktume pagalbos ar paskatinimo daryti tai, ką mes labiausiai mokame“, – kalbėjo Olga, kurios žodžiams pritarė ir Olena.

(A. Raicevičienės nuotr.)