Tęsiamas straipsnių ciklas apie seksualinį smurtą ir jo poveikį. Šįkart kviečiama geriau suprasti, kaip mūsų kūnas reaguoja į grėsmę. Kodėl vieni žmonės priešinasi, kiti bėga, sustingsta ar bando nuraminti smurtautoją? Dr. Zuzana Vasiliauskaitė paaiškina, kodėl visos šios reakcijos yra normalus nervų sistemos atsakas į nenormalią situaciją ir kodėl jos niekada negali būti laikomos sutikimu.
Dr. Zuzana Vasiliauskaitė, tarptautinė moterų žmogaus teisių ekspertė, asociacija Vilniaus Moterų namai
Seksualinis smurtas yra laikomas viena sudėtingiausių ir labiausiai traumuojančių patirčių žmogaus gyvenime. Statistika atskleidžia, kad su šia patirtimi neproporcingai dažniau susiduria moterys ir mergaitės – kas ketvirta Lietuvos moteris kažkada savo gyvenime yra patyrusi vyro, dažnai pažįstamo vyro, fizinį ir ar seksualinį smurtą, o seksualinio priekabiavimo patirtį įvardinti galėtų beveik kiekviena.
Seksualinis vyrų smurtas prieš moteris kaip kolektyvinė moterų trauma
Nors ne kiekviena moteris yra patyrusi išprievartavimą, tačiau visos moterys turi bent kelias strategijas kaip nuo jo apsisaugoti. Jei tai atrodo sunkiai įsivaizduojama, atlikite eksperimentą – paklauskite savo draugų, moterų ir vyrų, kokių strategijų jos ir jie imasi siekdami išvengti seksualinio smurto iš priešingos lyties atstovų? Pamatysite gana aiškų skirtumą – vyrai ims juokauti arba sakys, kad neturi jokių, o moterys išvardins ne vieną, iš kurių bent kelias taiko kas dieną.
Kokios tai strategijos? Dažnai jų taikymas prasideda dar neišėjus iš namų – kaip apsirengti, kad nesulauktum netinkamo dėmesio – ar ši suknelė ne per trumpa, ar ši palaidinė ne per daug atvira ir kita. Kokiu keliu eiti naktį – neiti tamsiu skersgatviu, grįžus namo parašyti draugei, kad saugiai grįžai, kišenėje turėti kokią nors savigynos priemonę. O ką jau kalbėti apie ėjimą į pasimatymus – pirmo pasimatymo metu nesėsti į jo automobilį, nesakyti kur gyveni, saugotis, kad neapsvaigintų ir kita? Ir tai tik keli pavyzdžiai.
Tokios kasdienės atsargumo strategijos atskleidžia moterų kolektyvinę traumą – iš kartos į kartą perduodamą žinojimą, kad moters kūnas gali tapti smurto objektu, o atsakomybė už saugumą dažnai perkeliama ant nukentėjusiosios pečių. Šią traumą pastiprina seksualinio smurto normalizavimas visuomenėje, aukų kaltinimas, abejojimas moterų pasakojimais ir netinkamas institucijų atsakas. Seksualinis smurtas riboja ne tik jį patyrusių moterų gyvenimus, bet ir visų moterų laisvę, saugumo jausmą bei galimybes visavertiškai dalyvauti viešajame gyvenime.
Psichologinė trauma ir kūno reakcijos į grėsmę
Trauma paprastai apibrėžiama kaip intensyvus psichologinis ir emocinis atsakas į įvykį, kurį žmogus patyrė kaip grėsmingą sau ar kitiems asmenims. Traumos gali būti vienkartinės, kaip pavyzdžiui, avarija ar išprievartavimas patirtas iš nepažįstamojo, arba pasikartojančios, kaip pavyzdžiui, smurtas artimoje aplinkoje. Dėl plačiai paplitusių žalingų stereotipų ir mitų, retas kas supranta kaip iš tikrųjų kūnas reaguoja į seksualinio ar kito smurto grėsmę.
Kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką kūno veiklą reguliuoja autonominė nervų sistema, kuri kontroliuoja gyvybiškai svarbias organizmo funkcijas. Autonominė nervų sistema palaiko organizmo pusiausvyrą (homeostazę) pasitelkdama dvi pagrindines, viena kitai priešingo veikimo dalis. Simpatinė nervų sistemos dalis suaktyvina kūną nukreipdama energiją veiksmui. Taip nutinka ne tik pajutus pavojų, bet ir sportuojant, skubant, laikant egzaminą ar kalbant prieš auditoriją. Parasimpatinė nervų sistemos dalis veikia ramybės būsenoje. Ji padeda kūnui nurimti, ilsėtis, virškinti maistą ir atkurti energijos atsargas.
Paprastai tariant, autonominė nervų sistema yra tarsi organizmo automatinio valdymo sistema,ji nuolat stebi kūno poreikius ir aplinką bei atitinkamai keičia organizmo veiklą. Ji padeda kūnui prisitaikyti prie aplinkos, prie to, ką tuo metu veikiame – miegame, valgome, sportuojame, ilsimės ar susiduriame su pavojumi. Autonominė nervų sistema pajutusi grėsmę mobilizuoja organizmą, kad išgyventume – pagreitina širdies plakimą ir kvėpavimą, įtempia raumenis bei sutelkia dėmesį į galimą pavojų. Šie pokyčiai parengia kūną reaguoti dar prieš žmogui spėjant sąmoningai įvertinti situaciją ir nuspręsti, kaip elgtis. Priklausomai nuo grėsmės pobūdžio ir galimybės jos išvengti, gali kilti skirtingos išgyvenimo strategijos – kova, bėgimas, sustingimas arba bandymas prisitaikyti prie grėsmę keliančio asmens ir jį nuraminti.
Kas vyksta patekus į kovoti, bėgti, sustingti ar prisitaikyti būseną?
Apžvelgsime kiek plačiau kaip kiekviena išgyvenimo strategija pasireiškia seksualinio smurto grėsmės akivaizdoje, ir kaip tai gali atsispindėti seksualinio smurto grėsmę ar seksualinį smurtą patiriančių moterų elgesyje.
Kovoti. Kovos reakcijos metu organizmas mobilizuojamas aktyviai gintis. Padažnėja širdies plakimas ir kvėpavimas, įsitempia raumenys, sustiprėja budrumas, o kūnas parengiamas greitam veiksmui. Seksualinio smurto grėsmę patirianti moteris gali imtis vieno iš ar visų šių veiksmų – prašyti vyrą sustoti, aiškiai pasakyti ne arba liepti liautis, ji gali šaukti, kviesti pagalbą, bandyti kalbėtis, gąsdinti, naudoti fizinę jėgą – spirti, smogti, kandžioti ar mėginti išsilaisvinti ir kita. Kovos reakcija nėra būtinai fizinis pasipriešinimas, tai labiau aktyvus bandymas apsisaugoti bei situaciją neutralizuoti. Jei moteris nesipriešino kovodama, tai nereiškia, kad tai įvyko su jos sutikimu – nervų sistema tikriausiai inicijuoja kitą atsaką į grėsmę.
Bėgti. Bėgimo reakcijos metu organizmo energija sutelkiama pabėgti nuo grėsmės. Sustiprėja impulsas judėti, ieškoti išėjimo ir didinti atstumą tarp savęs ir pavojų keliančio žmogaus.Seksualinio smurto grėsmę patirianti moteris gali bandyti bėgti, atsitraukti, pereiti į kitą gatvės pusę, ieškoti saugios vietos ar vietos, kurioje daugiau žmonių, kuri yra gerai apšviesta, ar vietos, kurioje galėtų užsirakinti ar pasislėpti. Bėgimo reakcija ne visada pasireiškia tiesioginiu bėgimu, ji gali būti tiesiog pasišalinimas iš nesaugios aplinkos ar atstumo padidinimas tarp savęs ir smurtautojo. Ypač tai būdinga kuomet smurtautojas yra pažįstamas, partneris ar autoritetą turintis asmuo. Jei išėjimas neįmanomas, moteris fiziškai sulaikoma arba mano, kad mėginimas bėgti padidins pavojų, ši reakcija gali būti pakeista į sustingimą ar smurtautojo raminimą.
Sustingimas. Sustingimo metu žmogus sustoja, nutyla ir sutelkia dėmesį į grėsmę. Tai gali padėti įvertinti, kas vyksta ir ar įmanoma pabėgti. Moteris gali pasijusti sutrikusi, negalėti iš karto sureaguoti, kalbėti ar patikėti, kad jos ribos buvo peržengtos. Esant itin stipriai ir, jos vertinimu, neišvengiamai grėsmei gali ir nevalingai sustingti negalėdama pajudėti ar kalbėti. Paprastai sąmonė išlieka budri, tačiau kūnas tarsi sunkus ar neklausantis. Dar moterys dažnai apibūdina buvimo tarsi šalia savęs jausmą, dar žinomą, kaip disociacija. Svarbu pabrėžti, kad sustingimas negali būti laikomas sutikimu, dėl to ir siekiama įstatyminės bazės atnaujinimo, nurodančio, kad sutikimas lytiniams santykiams yra grįstas tik entuziastingai išreikštu sutikimu, o ne tyla ar pasipriešinimo nebuvimu.
Prisitaikymas ir smurtautojo raminimas. Kiek rečiau išskiriamas reagavimo būdas, kuris nėra išskiriamas, kaip atskira autonominės nervų sistemos būsena, bet nemažiau svarbus, nes padeda geriau suprasti žmonių reakcijas traumos metu, yra bandymas prisitaikyti prie smurtautojo ar esamos situacijos. Seksualinio smurto grėsmę patirianti moteris gali iš pažiūros atrodyti draugiška, besistengianti nesupykdyti smurtautojo – kalbėti ramiai ar mandagiai, šypsotis, paklusti jo nurodymams, derėtis, prašyti elgtis švelniau ar bandyti siūlyti susitikti kitą kartą, kad galėtų saugiai pasišalinti dabar. Iš šalies toks elgesys gali atrodyti kaip draugiškumas, tačiau jo paskirtis yra viena – kiek įmanoma nuraminti smurtautoją, sumažinti pavojų, išsaugoti gyvybę ir, jei pavyks, sumažinti smurto žiaurumą.
Iš tiesų nė vienas iš mūsų negalime iš anksto žinoti, kaip reaguotume atsidūrę grėsmingoje situacijoje. Susidūrus su pavojumi, nervų sistema automatiškai reaguoja taip, kad kuo labiau sustiprinų mūsų šansą išgyventi. Be to, to paties įvykio metu skirtingos reakcijos gali keisti viena kitą – žmogus gali mėginti pasitraukti ar priešintis, vėliau sustingti, paklusti arba bandyti nuraminti smurtautoją. Nei sustingimas, nei paklusimas, nei bandymas sumažinti pavojų negali būti laikomi sutikimu. Tai – natūralios ir normalios žmogaus reakcijos į nenormalią situaciją.
Todėl, siekdami suprasti seksualinį smurtą patyrusias moteris, klauskime ne kodėl jos nesipriešino, nes tai nukreipia dėmesį nuo smurtautojo veiksmų į jį patyrusios moters elgesį, o atsižvelkime į tai, kaip jų kūnas mėgino padėti joms išgyventi. Siekdami pokyčių visuomenėje, atsakomybę turime priskirti tam, kuriam ji iš tiesų priklauso, – smurtautojui. Suprasdami traumines reakcijas ir pripažindami, kad nėra vieno teisingo būdo reaguoti į seksualinį smurtą, galime paneigti žalingus stereotipus, mažinti aukų kaltinimą visuomenėje ir visą atsakomybę sugrąžinti tam, kam ji priklauso – smurtauti pasirinkusiam asmeniui.
Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis, tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik organizatorės/iaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos (EK) požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei EK negali būti laikoma už juos atsakinga.
Užs. Nr. 647
