Neprarasti žmogiškųjų vertybių yra tikrasis grožis

Didžiulio visuomenės susidomėjimo bei palaikymo sulaukęs projektas „Misija Sibiras“ šiemet pranešė stabdantis savo veiklas. 15 metų gyvavusio projekto veiklos finalas vyks birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną, kuri bus pažymėta jau tradicija tapusia akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“, taip pat – Visuotine tylos minute.

Šiose akcijose, taip pat ir virtualiame susitikime su kėdainiečiais, šią dieną dalyvaus ir akademiškis Augustas Kišonas – projekto „Misija Sibiras 2019“ dalyvis, greitosios medicinos pagalbos vairuotojas – paramedikas, medicinos studentas.

– Kokią reikšmę Jums asmeniškai ir jaunimui, su kuriuo dalijotės ekspedicijos Kazachstane patirtimis, turi „Misija Sibiras“?

– Sužinojus, kad projektas stabdomas, nusivylimo neslėpė visa mūsų bendruomenė, tačiau viduje buvo labai gera, stebint, jog projektas tapo neatsiejama visuomenės dalimi. Kalbant apie asmeninius pokyčius, net neabejoju, kad juos patyrė kiekvienas iš projekto dalyvių. Sunku pačiam vertinti tuos dalykus, tačiau iš aplinkinių išgirdau, kad grįžęs tapau atviresnis, paprasčiau pradėjau žiūrėti į bendravimą su žmonėmis. Ekspedicijos metu gyveni porą savaičių su tais pačiais žmonėmis, be technologijų, todėl ryšio su išoriniu pasauliu nebelieka. Gyvenimas ekspedicijoje vyksta daug nuoširdžiau bei atviriau, todėl nenuostabu, kad komandos nariai žino visus tavo jausmus – dalinamasi ne tik džiugesiu, tačiau ir baimėmis, nuovargiu. Misijoje tavo šeima tampa komanda. Įdomiausia tai, kad būnant Kazachstane atrodė, jog niekas daugiau aplink neegzistuoja. Nebuvo nei draugų, nei atsakomybių, nei mokslų, nei ateities planų. Kasdienybė misijoje atrodė tokia natūrali, kad neliko sąsajų su gyvenimu už jos. Atrodo, jog esi ten, kur turi būti, ir darai tai, ką privalai daryti.

Pats projekto „Misija Sibiras“ konceptas yra labai gražus ir patrauklus jaunimui. Dažniausiai pilietiškumas pateikiamas per teoriją mokyklose, todėl dažnai nepajauti tokio artimo ryšio su istorija, o per „Misiją Sibiras“ viską patiri gyvai. Neturiu galvoje vien to jausmo, kurį sukelia pats kelionės faktas, žygiai, kuprinės, laužai, nakvynės palapinėse, – taip, visa tai jau savaime žavi, bet būtent susitikimai su tremtiniais, jų palikuonimis yra neįkainojama patirtis. Vienas dalykas yra skaityti vadovėliuose apie tremties siaubus bei represijas, kitas – susitikti su tuo žmogumi ir gyvai išgirsti jo patirtį. Užmezgant ryšį su tokiais žmonėmis istorija tampa gyva. Misija pilietiškumą ugdė per gyvą prizmę. Visi pasakojimai, emocijos bei atsiradęs ryšys su buvusiais tremtiniais bei politiniais kaliniais ne tik sužavėjo, atskleidė buvusią tų žmonių realybę, tačiau ir įkvėpė bei motyvavo. Išgyventi tokiomis sąlygomis bei neprarasti žmogiškųjų vertybių yra tikrasis grožis.

– Kaip pats susidomėjote šiuo projektu?

– Mano draugė Emilė Jasulevičiūtė dalyvavo ekspedicijoje 2017 metais, po to rengė pristatymą Šviesiojoje gimnazijoje, kurioje mokiausi. Pasižiūrėjau ir užsidegiau dalyvauti, todėl pabandžiau. Pildant anketą atrodė, kad esu tikrai labai motyvuotas ir tinkamas dalyvauti šiame projekte, tačiau tais metais nebuvau atrinktas į kitą etapą. Nusivyliau ir apgailestavau, nes noras buvo didžiulis, tačiau tai buvo gera pamoka judėti į priekį ir nepasiduoti. Praėjo metai ir aš vėl pildžiau anketą, kurios turinys bei klausimai buvo identiški praeitų metų anketai, todėl buvo nesunku suvokti skirtumus ją pildant. Praėję metai subrandino norą tapti projekto dalimi, sudėliojo mintis, ko aš noriu iš projekto ir ką galiu jam pats duoti, todėl jei kartais nepasiseka pasiekti savo tikslo, tai dar nereiškia, kad esi netinkamas ar per mažai to nori. Kartais tavo norams virsti realybe tereikia laiko.

– Tais metais Rusija neišdavė vizų ir vykote į Kazachstaną…

– Taip, tačiau pats projekto tikslas bei mūsų misija nuo to nepasikeitė. Lietuviai buvo tremiami bei kalinami ir Kazachstane (skirtingais duomenimis, Kazachstano lageriuose kalėjo nuo 20 iki 80 tūkst. lietuvių – aut. past.). „Misijos Sibiras“ svarbi ekspedicijos dalis – kelionė, kurios metu ieškodavome tautiečių kapų, juos radę sutvarkydavome bei dokumentuodavome. Dokumentacija buvo atliekama su tiksliomis koordinatėmis, kad buvę tremtinių giminaičiai galėtų nesunkiai surasti Kazachstane palaidotus artimuosius. Taip pat statėme kryžius bei koplytsulpius masinėse buvusių lagerių kapavietėse, kurios būdavo apleistos. Mūsų misijos darbai taip pat įsibėgėjo ir grįžus į Lietuvą. Po ekspedicijos vis dar stengiamės suorganizuoti kuo daugiau susitikimų su kuo daugiau žmonių, siekiant pasidalinti savo patirtimis bei istorijomis. Šis darbas yra itin svarbus, siekiant įgyvendinti projekto tikslus – ugdyti jaunimo pilietiškumą bei išsaugoti tremties istoriją.

– Ką jautėte, bendraudami su tremtiniais?

– Buvo skaudu klausytis tremtinių bei politinių kalinių istorijų. Tremtis bei represijos labiausiai palietė tą visuomenės sluoksnį, kuris prisidėjo prie Lietuvos klestėjimo bei vystymosi. Buvo tremiami žmonės, kurie užsiėmė visuomenine veikla, buvo mokytojai, gydytojai, politikai, ūkininkai – jie turėjo statyti ir stiprinti valstybę. Mane žavi toks žmonių atsidavimas savo valstybei, kurie dėl jos stengėsi ir turėjo patirti tiek sunkumų, skausmo, kančių. Jie pasirinko tokį kelią, o ne prisitaikymą.

– Ne kartą aplankėte ir Jadvygą Urbelienę, gyvenančią Gineitų kaime.

–  Prieš išvykstant į ekspediciją, privalėjome atlikti ir nemažai namų darbų – turėjome labiau įsigilinti į tremties istoriją bei pasiruošti ne tik pačiai kelionei, bet ir darbams grįžus į Lietuvą. Vienas iš tikslų prieš išvykstant – aplankyti kuo daugiau tremtinių bei politinių kalinių, siekiant labiau suprasti bei įsigilinti į tremties bei represijų realybę. Su Jadvyga susipažinome netikėtai, kai socialiniuose tinkluose paskelbiau, jog „Misija Sibiras“ dalyviai nori aplankyti tremtinius Kėdainių apylinkėse. Su manimi susisiekė Jadvygos dukra Vilma. Bendravimas su močiute man labai įstrigo dėl jos šviesaus požiūrio į pasaulį, pozityvumo bei nuoširdumo, todėl kalbėtis su ja yra visada malonu bei įdomu.  

– Papasakokite apie save, kaip viską spėjate – suderinti mokslus medicinoje, darbą ir visuomeninę veiklą?

– Mėgstu įsivelti į kuo daugiau veiklų (šypsosi). Šių veiklų tikrai nėra tiek daug, kad būtų neįmanoma suspėti. Kol esu jaunas, kai kurios veiklos vyksta miego sąskaita, tačiau manau, kad didžioji dalis jaunimo elgiasi lygiai taip pat, kaip ir aš. Suspėti, padaryti tai, ką užsibrėžiau, ir tuo pačiu gyventi – įmanoma, tačiau, mano nuomone, viskas priklauso nuo aplinkos, kuri tave supa. Mane palaiko grupiokai, be kurių tikriausiai jau seniai būčiau „išspirtas“ iš universiteto. Šeima ir draugai – ramsčiai, kurių nuolatinis palaikymas skatina veikti, eiti iki galo. Manau, kad svarbiausia atrasti sritį bei tam tikrą vietą, kuri tau be galo patiktų, – tada dalykai vyksta savaime. Taip jaučiuosi dirbdamas greitojoje. Budėjimuose būna daug įtampos, niekada negali žinoti, kokia diena tavęs laukia, tačiau adrenalinas yra mano „varikliukas“ (šypsos). Žinoma, emocijų būna visokių. Laimingų žmonių mūsų darbe mažai, atvažiavęs į iškvietimą matai skausmą, liūdesį, bet tavo tikslas yra pagelbėti, nuraminti bei patarti žmogui. Svarbiausia – padaryti viską, ką privalai ir kaip įmanoma geriau, o stebint teigiamą rezultatą – stengtis tobulėti.

Projekto „Misija Sibiras“ nuotraukos