Nepamirštamos Žolinės šventės

Rugpjūtį pradėję džiuginti vasariški orai dovanoja ir gausų vasariškų gėrybių derlių.  Apie tai primena ir viena seniausių lietuviškų švenčių – Žolinės. „Ši šventė – sena, menanti ikikrikščioniškus laikus, švęsta dar baltiškuoju laikotarpiu“,  –  sakė Regina Lukminienė, Kėdainių krašto muziejaus etnografė. 

Kėdainių krašto muziejaus etnografė R. Lukminienė pasakoja, kad Žolinės – sena lietuvių šventė, švęsta dar ikikrikščioniškuoju laikotarpiu.

Žolinių šventė neatsiejama nuo krikščioniškosios tradicijos, mat tądien yra švenčiama Mergelės Marijos Ėmimo Dangun diena. Visoje Lietuvoje Žolinės paskelbtos valstybine švente.
Kupina archajiškų papročių
Visas krikščioniškasis pasaulis šią šventę pamini šv. mišiomis, o Lietuvoje bažnyčiose tądien yra šventinami augalai bei naujasis derlius. Darbštūs lietuviai didžiąją dalį javų derliaus jau būdavo sunešę į aruodus, pasirinkę uogų, vaisių, prisivirę ir uogienių. Tad Žolinė – tarsi padėkos diena, pirmoji derliaus šventė po derliaus nuėmimo.
„Žolinių šventė mūsų šalyje išlaikė daug archajiškų papročių, gyvavusių dar ikikrikščioniškuoju laikotarpiu. Vienas charakteringiausių – žolynų, vaistažolių rinkimas. Vėliau moterys juos nešdavo į bažnyčią pašventinti“ – sakė R. Lukminienė. Tikėta, kad Žolinė – vienintelė diena per metus, kai visos gėlės lenkia galvas, kad būtų nuskintos ir pašventintos.
Šventė Baltų deivėms
Etnografę papildė ir Albina Mackevičienė, Arnetų namo kultūrinių renginių organizatorė, teigdama, kad baltai Žolinės – gamtos, gausos šventės – apeigas paskirdavo pagoniškosioms dievybėms Ladai, Žemynai. Joms patikėdavo subrendusio derliaus aukas.
Parsineštąsias pašventintas žolelių puokšteles saugodavo namuose – užkišdavo už šventųjų paveikslų. O ištikus bėdai iš tų žolelių virdavo arbatą ir ją duodavo gerti sergantiems, nusilpusiems šeimos nariams, tikėta, kad šis Žolinių simbolis apsaugoja nuo perkūno, gaisro, piktųjų dvasių… Todėl jomis būdavo smilkomi namai.
Būtina giminių sueiga

Dar viena neatsiejama Žolinių tradicija – giminių susibūrimai. Net patarlė yra: „Kas per Žolines neviešės, tas visą gyvenimą nieko neturės.“

„Kai kur šventintų žolynėlių įdėdavo ir į mirusiųjų pagalvėles“, – sakė etnografė. Pavasarį būdavęs paprotys prieš pirmą kartą išgenant gyvulius juos apsmilkyti šiomis žolelėmis. Į Žolinių puokštę stengdavosi įdėti ir javų varpų, kad kitų metų derlius būtų geras ir gausus.
„Mūsų krašte buvo gyvas tikėjimas, kad iki Žolinių besilaukiančios moterys nevalgytų nešventintų vaisių ar daržovių. Tikėta, kad šios gėrybės dar nėra subrendusios, tad moterims derėjo laukti ir vaišintis jomis tik po Žolinių“, – senąsias tradicijas pristatė pašnekovė.
Per Žolines, po mišių, susieidavo šeimos, giminės, kaimynai draugėn ir vaišindavosi naujojo derliaus vaisiais, uogomis, valgydavo daržovių patiekalus, pasikasdavo ir skanaudavo naujojo derliaus bulvių. Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos, padarydavo alaus, giros.
„Susieiti visai giminei kartu būdavo būtina – priešingu atveju visi ateinantys metai bus neturtingi, o kas neateis susitikti su gimine, visus metus liks vienas ir neparemtas savo bėdose. Dideli artimųjų susibūrimai, tikėta, garantavo turtingus ir gerus metus“, – kalbėjo R.  Lukminienė. Todėl etnologai tikina, kad giminių susitikimai yra labai sena Žolinių tradicija.
Tad ne veltui šiai šventei ir patarlė yra: „Kas per Žolines neviešės, tas visą gyvenimą nieko neturės.“
Sveikatos teikia kone visa augmenija

Neatsiejamas Žolinių simbolis – žolynų puokštelė, daroma iš darželiuose, pievose ir miškuose augančios augmenijos.

Istorinės aplinkybės nulėmė, kad senųjų papročių mūsų kartos žmonėms tenka mokytis iš naujo. Tad kyla klausimas – o kokias žoleles rinkti? Juodkaimio kaimo bendruomenės centro moterys Daiva ir Laima supažindino su populiariausiomis mūsų krašte auginamomis vaistažolėmis.
„Mūsų krašte nuo seno buvo auginama melisa, ramunėlės, mėtos, rinktos čiobrelių žolės. Mėgtos ir medetkos“, – sakė žolininkės. Moterys teigė, kad žolelių arbatą plikyti galima kaip tik norima – galima surinktas užplikyti karštu vandeniu, galima ir kiek pavirti vandenyje.
Taip pat lietuvės rinko ir rugiagėles, raudonuosius dobilus, aguonas, vėdrynus, rūtas, diemedžius, linelius, karkliukus, jurginus. Į puokštes dėtos ir lauko gėlės, javai, o Dzūkijoje – ir daržo gėrybės.
Tikėta, kad žmogui naudingiausios tos vaistažolės, kurios auga jo namo kiemo darželyje, kurias jis savo rankomis surenka, sudžiovina, verda iš jų arbatą. Lietuviai manė, kad sveikatos ir jėgų teikia kone visa gėlyno, pievos ar miško augmenija.
Beje, pagal Žolinės orus mūsų senoliai spėdavo rudens orus: gražios Žolinės – gražus ruduo (bent jau pirmoji rudens pusė). Tolimesnis ruduo buvo spėjamas per Gandrų išskridimo dieną.
Šventė Dotnuvoje
Neatsiejama Žolinių šventės dalis – dainos, skirtos padėkoti motinai Žemei už dosnumą, šokiai ir žaidimai. Mūsų dienomis Žolinės švenčiamos ne tik tikinčiųjų bendruomenėse, bet ir kaimuose, kur prisimenamas senasis folkloras, tradicijos, papročiai. Žolinių šventės švęstos daugelyje Kėdainių rajono vietovių. Šventė paminėta ir Dotnuvoje, miestelio parke.
„Dotnuviškiams Žolinių šventė visada buvo ir yra tradicinė bei svarbi šventė. Laikomės tradicinių papročių – verdame žolelių ir vaistažolių arbatas. Iš pačių užaugintų gėlių kuriame puokštes, į jas dedame ir džiovintų javų. Nepamirštame šių žolynėlių ir bažnyčioje pašventinti“, – kalbėjo Danguolė Špokienė, Akademijos kultūros centro Dotnuvos skyriaus vadovė. Ji įsitikinusi, kad tokios arbatos teikia gyvybės, sveikatos.
„Gal tai ir yra žolelių magija, gyvybės stebuklas“, – šyptelėjo pašnekovė.
Gamta – nuostabus dalykas
Šventėje rinkosi ne tik vyresnio amžiaus žmonės, bet buvo matyti ir jaunų šeimų, į šventę atsivedusių savo atžalų. Juk matydami vyresniųjų pavyzdį mažieji taip pat susipažįsta su senaisiais papročiais.
Dotnuviškė Veronika Gilienė džiaugėsi, kad tokių švenčių metu galima savo vaikams parodyti tradicinių švenčių papročių grožį.
„Juk auginame jaunąją kartą, todėl privalu su tradicijomis supažindinti savo vaikus. Štai, pavyzdžiui, mes su šeima šią dieną iš ryto geriame žolynėlių arbatą, kavos atsisakome. O surinktas žolynėlių puokšteles nešame į bažnyčią pašventinti. Gamta – nuostabus dalykas, dovanojantis mums visokeriopą džiaugsmą“, – kalbėjo moteris.
Labai gražiai apie Žolines yra pasakęs ir šviesaus atminimo Tėvas Stanislovas: „Žolinės yra Žemės Dievo šventė, kuomet žmogus pamato, kaip jo darbas atneša rezultatų, jo sodas subrandina vaisių, miškai atveria savo gėrybių kraites ir atsiranda gamtos, žemės ir žmonių santarvė.“