Rugsėjo 27-ąją Lietuvos socialinių darbuotojų dienos proga Kėdainių kultūros centre surengtoje šventėje, skirtoje socialinių darbuotojų bendruomenei, bus įteikta 2021 metų socialinio darbuotojo premija.

Šventinės dienos išvakarėse pakalbinome vieną iš nominantų šiai premijai gauti – Kėdainių socialinės globos namų Miesto grupinio gyvenimo namų socialinę darbuotoją Iną Aleksandravičę. Moteris kuklinosi kalbėti apie save, todėl visas mūsų pokalbis sukosi apie jos dabartinę ,,šeimą“ – grupinio gyvenimo namų gyventojus, kurie, kaip ji sakė, dažnai prisipažįsta, kad ją labai myli, ir švelniai vadina ,,auklyte“. Besikalbėdamos grįžome ir prie jos ankstesnių darbų, kurie buvo paženklinti po visą Lietuvą plačiai nuskambėjusių tragedijų, palikusių žymę ir jos karjeroje. O šiandien, pasak Inos, reikėtų tik džiaugtis, kad socialinis darbuotojas visuomenės akyse įgauna kitą vertę nei buvo prieš gerą dešimtmetį.

Pedagogė tapo socialine darbuotoja

Nuo ko viskas prasidėjo?

– Mano pagrindinė profesija – pradinių klasių mokytoja. Dirbau tuometėje Kėdainių ,,Vilties“ (rusų) vidurinėje mokykloje, kai nebesurinko mokinių, turėjau mokytis kito amato. Buvusi mokyklos direktorė Danutė Vitauskienė pasiūlė man pasirinkti naują profesiją ir tapti socialine pedagoge. Kartu perėjome dirbti į Kėdainių J. Paukštelio pagrindinę mokyklą. Ji buvo direktorė, o aš studijavau ir baigiau socialinės pedagogikos mokslus, mokykloje socialine pedagoge dirbau nuo 2002 iki 2007 m. Po to mane pakvietė į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, kur išdirbau 10 metų, bet po Matuko tragedijos 2017 m. iš šios tarnybos išėjau. Kauno kolegijoje įgijau socialinio darbuotojo specialybę ir šiuo metu dirbu socialine darbuotoja.

Kur šiuo metu dirbate?

– Prasidėjus socialinės globos įstaigų deinstitucionalizacijai ir atsiradus galimybei asmenims, turintiems negalią, gyventi
bendruomenėje, Kėdainių socialinės globos namai vieni iš pirmųjų Lietuvoje įsteigė grupinio gyvenimo namus. Taip 2017 m. rudenį atidaryti grupinio gyvenimo namai Dotnuvoje, o 2018 m. vasarą įkurti ir antri grupinio gyvenimo namai Kėdainiuose, Saulės skg. 2. Čia gyvena 10 žmonių, dirba 4 padėjėjos, kurios keičiasi kas parą pagal pamainų grafiką, ir aš – socialinė darbuotoja. Visa ūkio dalis ir administracija yra Kėdainių socialinės globos namuose.

Grupinio gyvenimo namai primena namus

Kokie žmonės gyvena grupinio gyvenimo namuose?

– Tai yra vyrai ir moterys nuo 20 iki 70 metų, vieniši, negalią turintys žmonės, kuriems reikalinga nuolatinė specialistų pagalba kasdieniame jų gyvenime. Nors dažnas ir turi šeimos narių, bet šie negali jais pasirūpinti, nes patys yra ligoti arba senyvo amžiaus. Į Kėdainių grupinio gyvenimo namus persikėlė žmonės iš Šlapaberžėje esančių Kėdainių socialinės globos namų, kuriuose gyveno daug metų.

Ar juos gali lankyti artimieji?

– Gali, mūsų gyventojai jų labai laukia. Negalėjo tik per karantiną. Gyventojai nėra iš Kėdainių, bet iš Kauno miesto, Kaišiadorių bei Kaišiadorių rajono. Jie su artimaisiais nuolat bendrauja telefonu, o tiems, kurie nemoka juo naudotis, mes padedame susisiekti. Paskambina ir patys giminaičiai. Jeigu jie neskambina, mes patys ieškome, surandame, stengiamės palaikyti ryšį.

– Dviems mūsų gyventojoms suradome artimuosius. Iš pradžių tie artimieji noriai skambindavo joms, o dabar kiek nutolo. Kai gyventojai pamato, kad vienus aplanko, tada ir kiti nori, kad juos lankytų. Jie kaip vaikai klausinėja mūsų: ,,Kur mano mama, o kada mane aplankys?“ Tada iš karto imame telefoną ir skambiname. Matome, kokie jie būna laimingi, kai gali pasikalbėti ar pasimatyti, nes jiems tai yra labai svarbu.

Kėdainių grupinio gyvenimo namų komanda su ,,Camino Lituano“ žygeiviais šią vasarą.

Kokioje aplinkoje jie gyvena?

– Mūsų gyventojai gyvena kaip ir daugelis – savo namuose, savo didelėje šeimoje. Kiekvienas turi savo pomėgių, poreikių ir pareigų. Savarankiškesni patys ar su minimalia darbuotojo pagalba gaminasi valgį. Mūsų gyventojai moka nuskusti bulves, morkas, jas supjaustyti, susmulkinti svogūną. Gali tešlą paruošti varškėtukams, lietiniams blynams. Vienas vyras moka gaminti žemaičių blynus. Socialinės globos namuose jis gyvena nuo pat jaunystės, nuo to laiko, kai globos namai dar buvo įsikūrę Apytalaukyje. Patys susitvarko savo kambarius, namų aplinką. Turime įsirengę mini sporto salę, taip pat laisvalaikio kambarį. Poilsio kambaryje žiūri televizorių, skaito.

Grupinio gyvenimo namai įsikūrę Kėdainiuose, Saulės skg. 2.

Priprato prie kaimynų

O kaip gyventojai reaguoja, turėdami tokius kaimynus?

– Prieš įsikuriant grupinio gyvenimo namams, buvo parašytas skundas Socialinės apsaugos ministerijai, rajono savivaldybei, nes Saulės skersgatvio gyventojai baiminosi dėl kaimynystėje įsikursiančių psichinių ligonių. Dėl to, kad jausis nesaugūs, kris jų nekilnojamo turto kainos. Dėl priešiškumo, nepagarbos mūsų gyventojai vengė aplinkinių žmonių. Tačiau dabar apsiprato, jaučiasi savo namų šeimininkais. Mes patys prižiūrime namų aplinką, savo daržą, sodą, gėlynus, veją. Pasisodiname daržovių, patys ravime, pjauname žolę. Kieme turime pavėsinę.

Per tuos metus mes pripratome prie Kėdainių bendruomenės, manau, kad ir Saulės skersgatvio gyventojai priprato prie mūsų. Kaimynai mus vaišina obuoliais, vasarą atneša trešnių, agurkų, pomidorų.

Mūsų gyventojai labai gražiai su visais bendrauja, yra mandagūs.

Vienas mūsų gyventojas „serga“ už ,,Žalgirio“ komandą, jis kalba tik apie tai. Kai pamato paštininką, kuris atveža mums spaudą, vis klausia, ar ,,Žalgiris“ laimės, nes jam tai yra svarbu. Su juo pasišneka ir kiti kaimynai. Mūsų niekas nebijo, mes nerėkaujame ir per tvoras nešokinėjame.

Ar jūsų gyventojai išeina į miestą?

– Pamenu, kai liepos mėnesį apsigyvenome, netrukus buvo Miesto šventė. Mes nuėjome į Didžiosios Rinkos aikštę, jie su baime žiūrėjo į žmones, dairėsi, niekur nesitraukė nuo mūsų darbuotojų. Bet pamažu tapo savarankiški, įsiliejo į bendruomenę. Dabar išeina pasivaikščioti prie Ramybės skvero fontano, bet ne po vieną, grupelėmis, nes jiems taip saugiau. Kas nori, nueina ir į parduotuvę. Gegučių parkelyje sportuodavo su treniruokliais, bet dabar patys įsirengėme nedidelę sporto salytę. Kas turi problemų su stuburu, pasimankština su kamuoliais, kiti su treniruokliais. Lankomės renginiuose, koncertuose, parodose, bendruomenės vykdomose akcijose. Visur, kur tik norime ir galime nuvykti.

Grupinio gyvenimo namų gyventojai lysvėse vasarą augino įvairias daržoves.

Maitinasi kaip namuose

Kaip pasirūpinate savo gyventojų maitinimu?

– Visi susėdę sprendžiame, ką norėtume pasigaminti ateinančią savaitę, sudarome produktų sąrašą ir meniu. Tuomet važiuojame į parduotuves, nuperkame maisto produktų, o paskui pagal meniu maistą gamina gyventojai kartu su darbuotoju. Gyventojų pareiga sutvarkyti virtuvę, indus. Taip ugdome ir palaikome jų gyvenimo įgūdžius, savarankiškumą.

O ką mėgsta valgyti jūsų gyventojai?

– Meniu įvairus. Pusryčiams geriau sumuštiniai, nes jie nemėgsta košių. Kai pagyvenome šiuose namuose, kai kurios moterys pasidarė išrankios, be to, kai kurie gyventojai labai priaugo svorio. Per mažai judėjo, valgė daug duonos gaminių. Pradėjau kalbėti apie sveiką mitybą ir gyvenseną. Dabar gyvename sveikiau. Kasdien verdame sriubas, vartojame daug daržovių ir vaisių. Mes pasigaminame natūralių vitaminų – sumalame citriną, imbierą ir sumaišome su medumi. Taip stipriname sveikatą. Dar perkame žuvų taukus. Tačiau šokolado plytelė kartas nuo karto būtina.

Ar šie žmonės yra gyvenę įprastą gyvenimą?

– Keli pas mus yra atėję iš šeimų, jie matę šeimos gyvenimą. Bet mes suprantame, kad jų tėvai buvo girtaujantys, o šiems mirus, pateko į socialinės globos namus. Socialinių įgūdžių neturėjo, nemokėjo nei dantų valyti, nei šlepečių nešioti, nei naudotis stalo įrankiais – reikėjo visko mokyti. Per trejus metus yra pokyčių.

Šių metų liepą Kėdainių grupinio gyvenimo namų komanda su socialine darbuotoja I. Aleksandraviče (antra iš kairės) dalyvavo projekte ,,Mums pakeliui“.

Nori ir pramogų

Ar neatrodo, kad jie tik vartotojai, kurie prašo ir reikalauja?

– Ne, dabar taip nėra. Gal kartais ir pasirodo taip, bet dėl jų ligos. Mes puikiai juos suprantame, paaiškiname, pasikalbame. Labiausiai jie nori ramios aplinkos. Jiems nepatinka, kai kas nors garsiai kalba, triukšmauja. Kai kurie iš jų patys už savo pinigus eina į kirpyklą, perka šampūno plaukams, taisosi batus.

Ar jūsų gyventojams reikia pramogų?

– Reikia. Mes dalyvaujame Paraplegikų asociacijos projekte. Sportuojame su paraplegikais, šokame, dainuojame neįgaliųjų ansamblyje ir dar Vilainiuose pradėjome lankyti baseiną. Prieš baseiną jiems buvo baisu – kažkas pradėjo verkti, viena gyventoja pasakė, kad jai su sveikata nelabai gerai, bijo, kad dar labiau pablogės, nors jie niekada nėra buvę baseine. Juos raminome, kad būsime visada šalia, kad bus treneris, kad jie galės tik pastovėti vandenyje, atsipalaiduos raumenys, jausis tikrai geriau. Kai grįžome iš baseino, visi buvo laimingi. Pasirodo, viena moteris moka plaukti, kita – panerti. Per prievartą mes neverčiame maudytis baseine – tai jų pasirinkimas. Apsilankėme ir Arnetų namuose, mokėmės amatų: lipdyti iš molio, nerti, pinti iš vytelių, iš siūlų. Kas nori, daug ko išmoksta, kas nenori, jų neverčiame, jų ir neišmokysime. Stengiamės, kad jie surastų ką nors įdomaus, kad pajustų gyvenimo įvairovę.

Šių metų liepą jūs dalyvavote ir iniciatyvos ,,Draugystė veža“ vykdomame projekte ,,Mums pakeliui“, kur žmonės su negalia ėjo ,,Camino Lituano“ keliu.

Sužinojome, kad yra toks projektas ir nutarėme, kad dalyvausime nuo Kėdainių socialinės globos namų, kuriems mes priklausome. Nors mūsų yra dešimt, bet į kelią išėjome penkiese. Su visais startavome nuo Vilainių, perėjome Kėdainius, per senamiestį nuėjome iki miesto rodyk-
lės, išbandėme savo ištvermę, pavargome, bet gerai nusiteikę pietų grįžome į savo namus.

Jaučiasi mylima

Jūs su užsidegimu kalbate apie savo namų gyventojus. O kaip jūs pati jaučiatės tarp jų?

– Esu mylima ir vadinama ,,auklyte“. Mane dažnai apkabina ir klausia: ,,Ar tu mane myli?“ Kai pasakau, kad myliu, tada kitas, esantis šalia, irgi klausia, ar aš jį myliu. Ir visiems reikia apsikabinti. Aš juos suprantu, jiems reikia žmogiškos šilumos, meilės, rūpesčio.

Ar būna tokių situacijų, kai jūsų įdėtas darbas ar pastangos nueina veltui?

– Būna, bet tai atsitinka ne piktybiškai elgiantis, o dėl jų sveikatos problemų. Kartais staiga jie paprasčiausiai nežino, kur padėti samtį. Ir tada galvoji, kaip sunku jiems pagelbėti. Mes ir norime, kad jie sportuotų, daug su jais vaikštome, organizuojame ekskursijas po Kėdainių senamiestį, važiavome į Pažaislio vienuolyną. Gido vieni klausėsi, kiti nesiklausė, bet tai nesvarbu, jie turi gyventi įprastą žmonių gyvenimą ir mokėti valdyti savo emocijas. Kai viena gyventoja pradeda garsiai šaukti, kiti išsigandę išsilaksto po savo kambarius. Bet tada sėdame, kalbamės, aiškiname, kad visi turime emocijų ir kas būtų, jeigu visi pradėtume jas rodyti, šūkauti, daužytis, laužyti. Jie supranta, atsiprašo. Bet po kiek laiko vėl tas pats, nes tai yra jų negalia.

Džiugina maži pasiekimai

O kada būna dėkingos situacijos, kai matote savo darbo vaisius?

– Viena moteris buvo visai nekalbanti, nors ne kurčnebylė. Ji bendrauja garsais ir gestais. Pradžioje ji, lyginant su kitais gyventojais, atrodė labai nesavarankiška, galvojome, kaip čia jai seksis. Bet, gyvendama šiuose namuose Kėdainiuose, ji labai daug ko išmoko. Mes stebėjomės, kad ji pati ėmėsi iniciatyvos. Rankų gestais parodydavo, ką virtuvėje padariusi, ir klausdavo, ką dar reikėtų padėti, padaryti. Net kiti gyventojai pastebėjo, kaip ji gerai virtuvėje šeimininkauja. Nerišliai, bet bando ir kalbėti. Čia yra didžiausias džiaugsmas. Vienas iš vyrų išmoko skustis barzdą savarankiškai, kitas išmoko dantis valytis. Tai maži pasiekimai, bet mus labai džiugina.

Vaikus reikia ginti nuo tėvų

Grįžkime į jūsų ankstesnes darbovietes. Tai irgi buvo socialinis darbas, bet kitoks. Vaiko teisių apsaugos tarnyboje dėmesio centre buvo vaikas?

– Pakartosiu galbūt daugeliui žinomą tiesą, kad ir tada, kai dirbau Vaiko teisių apsaugos tarnyboje, ir dabar, labiausiai vaikus reikia ginti nuo jų tėvų. Man tekdavo lankytis šeimose, stebėti, kaip prižiūrimi vaikai. Gavus informaciją iš ugdymo įstaigų, kaimynų ar kitų bendruomenės narių, socialiniai darbuotojai, kurie teikia paslaugas šeimoms, lankydavo jas, o mes stebėdavome, kokie yra pokyčiai. Dažniausiai būdavome nelaukiami ,,svečiai“.

Tikriausiai įvairių vaizdų tekdavo išvysti?

– Teko matyti labai apleistų vaikų. Sunkiausia mano darbe – paimti iš šeimos vaikus, bet tai būdavo paskutinis žingsnis. Ryždavomės jam, kai tėvai smurtaudavo prieš vaikus arba būdavo girtaujantys.

Kokia darbo specifika buvo dirbant socialine pedagoge J. Paukštelio pagrindinėje mokykloje?

– Panašus į darbą Vaiko teisių apsaugos tarnyboje. Rūpinausi vaikais, kurie nelanko mokyklos, važiuodavau į šeimas, nes ne visus tėvus galėjai prisikviesti. Rūpinausi mokinių nemokamu maitinimu, taip pat turėjome aprūpinti juos pratybomis. Buvo šeimų, kurių vaikus aš stebėjau, apie juos gavusi nekokių atsiliepimų iš klasės auklėtojų, psichologo. Galbūt pasikeitė vaiko elgesys, į mokyklą jis ateina nevalyvas, tėvai nesirūpina jo sveikata ar vaikas pasiskundžia, kad per triukšmą namuose neišsimiega ir pan. Visada per vaiką turėjau sąlytį su jo šeima. Ir jeigu matydavau, kad jau nebegaliu padaryti jokio poveikio ar padėti tai šeimai, bendradarbiaudavau su Vaiko teisių apsaugos skyriumi arba su rajono policijos nepilnamečių inspektorėmis.

Požiūris į socialinį darbuotoją keičiasi

Ar keičiasi visuomenės požiūris į socialinį darbuotoją?

– Kai man pačiai teko dirbti socialinį darbą ir tiesiogiai bendrauti su šeimomis, tuomet mano specialybės žmonės buvo nevertinami, visuomenei socialinio darbuotojo darbas buvo nesuprantamas, šeimose socialiniai darbuotojai nebuvo laukiami, su jais nesiskaitoma, įžūliai bendraujama, jiems grasinama. Visko būdavo. Dabar manau ir matau, kad požiūris yra visiškai kitoks. Visuomenė pamatė socialinio darbo rezultatą – kiek suteikta pagalbos individualiai kiekvienam žmogui, šeimoms, vaikams, socialiai pažeidžiamoms žmonių grupėms ir t. t. Kitoks tapo vertinimas ir požiūris. Socialinio darbuotojo funkcijos labai išsiplėtė. Kėdainių bendruomenės socialinis centras teikia paslaugas namuose, kurios labai paklausios, nes vienišų, negalinčių savimi pasirūpinti žmonių nemažėja.

Ar socialinis darbuotojas gali šiandien jaustis oriau atlygio prasme?

– Iš savo patirties galiu pasakyti, kad mūsų atlyginimai yra padidėję, aišku, kai vyksta infliacija, kai brangsta maistas, paslaugos, tada vėl norisi, kad alga kiltų. Bet, palyginus su tuo, kas buvo ir kaip dabar mums mokama, aš manau, kad pokyčių tikrai yra.

Ar kiekvienas žmogus gali būti socialiniu darbuotoju?

– Ne, tikrai ne kiekvienas. Žmogus turi jausti empatiją, atjautą kitam žmogui. Jeigu būsi abejingas kitam, tu jo nesuprasi, negalėsi pajusti to, ką jis išgyvena. Aš nesakau, kad reikia priimti viską, ką jaučia kitas žmogus, bet reikia mokėti jį suprasti ir, aišku, būti nuoširdžiam, mokėti išklausyti, užjausti. Reikia norėti bendrauti, būti su kitu žmogumi, net jeigu jis yra visiškai kitoks. Reikia mokėti atsiriboti nuo tų žmonių gyvenimo, bet tai yra labai sunku.

Kaip pandemija paveikė jūsų bei grupinio gyvenimo namų kasdienybę?

– Mes niekur negalėjome išeiti už savo kiemo ribų. Labai gerai, kad mano gyventojai yra tokie ramūs, jie neturi poreikio būtinai kažkur eiti, dalyvauti. Karantino metu visų bendravimas buvo apribotas. Prasidėjus karantinui, mes paaiškinome apie ligos grėsmę, kad privalu dėvėti kaukes, plauti ir dezinfekuoti rankas. Tačiau jie visi ir dar kelios darbuotojos persirgo koronaviruso infekcija, laimei, lengva forma, ir po to visi pasiskiepijo. Aš pati išvengiau šios ligos. Šiandien visi turi galimybių pasus. Aš manu, kad juos ta situacija mažiau nuliūdino negu mus, darbuotojus. Labiau pajuto tie, kuriems buvo apribotas bendravimas su giminaičiais.

Ką norėtumėte palinkėti kolegoms Socialinio darbuotojo dienos proga?

– Savo kolegoms norėčiau palinkėti nenuleisti rankų. Nors darbo rezultato ir nematote, bet rankų nenuleiskite. Vis tiek anksčiau ar vėliau jūsų darbas duos vaisių. Ir dar linkiu ištvermės, geros fizinės ir psichinės sveikatos.

A. Raicevičienės nuotr.

Panašios naujienos

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.