Ką jaučia gimdamas žmogus? Deja, bet gimimo momento neprisimename nė vienas. O ką jaučia žmogus, kuris į pasaulį ateina gerokai per anksti, sverdamas mažiau nei kilogramą? „Tokie klausimai kyla ne tik tėvams, tačiau ir medicinos darbuotojams. Ir jie kyla visame pasaulyje“, – sako asociacijos „Padedu augti“ viena iš įkūrėjų Inga Laukytė-Budrienė. Neišnešiotukai. Taip vadinami tokie vaikai.
– Inga, gimimo fakto neprisimename nė vienas. Jūs sakote, kad, kalbant apie neišnešiotus kūdikius, kyla ir daugiau klausimų: ką jie jaučia pirmosiomis savo gyvenimo dienomis, savaitėmis.
– Taip, tokie klausimai kyla. Atliekami net tyrimai. Tarkime, tyrimais nustatyta, kad svarbu kuo mažiau dirginti neišnešiotą ligoninėje slaugomą kūdikį, kuo mažiau adatos dūrių. Mat neišnešiotiems naujagimiams kas kelias valandas turi būti giliai duriama į pėdutę – taip stebimas deguonies įsisavinimas. Dabar, norint sumažinti dūrių skaičių, jau yra speciali deguonies įsisavinimą padedanti stebėti transkutaninė kraujo dujų monitoravimo sistema. Vienas prietaisas turi būti prijungtas prie vieno naujagimio, t.y. stebėjimas vyksta nuolatos, todėl tik keletas itin sunkiai sergančių mažylių gauna šį prietaisą. Jo kaina – apie 10 tūkst. eurų.
Kai vaikas gimsta 22–23 nėštumo savaitę, medikams kyla dilema dėl gaivinimo. Ne tik Lietuvoje, tačiau ir visame pasaulyje.
Tyrimais įrodyta, kad šie ir kiti dirgikliai kenkia neišnešiotų naujagimių neurologijai. Neabejotinai jiems skauda, neabejotinai jie verkia, tik jų verkimas – labai silpnas. Jie jaučia, jie supranta.
Jie jaučia mamos priėjimą. Labai svarbu, kad intensyviosios terapijos skyriuje būtų tylu, šilta, tamsu. Kuo mažiau prisilietimų prie kūdikio. Tokių naujagimių negalima sūpuoti, negalima glostyti kaip laiku gimusiųjų. Prisilietimai turi būti patys švelniausi, tik uždedant ranką.
Kai tu susilauki neišnešioto vaikučio, sveriančio iki pusantro kilogramo, pirmomis dienomis ar savaitėmis, priklausomai nuo naujagimio būklės, negali jo priglausti prie savęs. Tai iš karto kelia stresą. Prie inkubatoriaus prieini kaip žiūrovas. Žiūri, negali apkabinti ir jautiesi bejėgis.
Taip yra dėl to, kad visi šie dirgikliai gali atsiliepti vėliau, vaikams augant. Jie gali kitaip reaguoti į situacijas, būti jautresni triukšmui. Aš ir iš savo vaikų tai pastebiu – esu ne tik asociacijos „Padedu augti“ vadovė, bet ir neišnešiotukų mama.
– Kokios pagalbos reikia šeimai, kai per anksti gimsta vaikelis?
– Labai įvairios. Pats svarbiausias dalykas – jei mums pavyksta suteikti pagalbą iki vaikui gimstant, jei pavyksta pradėti bendrauti dar iki priešlaikinio gimdymo – rezultatai būna geri. Tada mama gali pasiruošti gimdymui, patiria mažiau nerimo, mažiau streso, greičiau įsitraukia į naujagimio slaugą, o ir mirtingumas yra kur kas mažesnis.
Bet dažniausiai įvyksta taip, kad mes bendraujame su šeimomis po gimdymo, kai situacija – sudėtinga.
Bendradarbiaujame su Santarų ir Kauno klinikomis, nes šiose įstaigose gydomi patys mažiausi gimę vaikai – nuo 22 iki 34 nėštumo savaitės.
Prieš pandemiją moteris lankydavome ligoninėje. Svarbu viskas – pradedant pokalbiu. Mūsų asociacijai priklausančios mamos savanorės gali nuraminti per anksti vaikelio susilaukusias ar net jo netekusias mamas – jos pačios tai yra išgyvenusios. Šiuo metu bendraujame nuotoliniu būdu.
Mamoms dėmesio, palaikymo, pokalbio labai reikia. Nes juk visas dėmesys sukasi apie vaiką: jo sveikatą, poreikius, o mama, kadangi ji nėra pacientė, ji ne ligonis – lieka nuošalyje. Ne visada medicinos darbuotojai turi galimybę jos paklausti, kaip sekasi, kaip jaučiasi.
Medicinos personalas išmoko, kaip kilogramą sveriančiam vaikui pakeisti sauskelnes, kaip jį maitinti, kaip maudyti.
Dėl pandemijos užsivėrus ligoninių durims, sukūrėme Lietuvoje alternatyvų neturinčią internetinių konsultacijų platformą. Šeimoms šiuo metu konsultacijas teikia net 10 mamų savanorių, baigusių 8 savaičių trukmės mokymus. Taip pat šeimas kiekvieną antradienį neatlygintinai konsultuoja šeimos gydytojos. Paslauga veikia www.padeduaugti.lt svetainėje.
Teikiame ir kitokią pagalbą – turime „Paramos krepšelius“ neišnešiotukams. Šeimos dažniausiai nespėja pasiruošti vaikelio gimimui ir dar nebūna nusipirkusios rūbelių. Pagaliau niekas ir negalvoja, kad gali prireikti maždaug 44–50 centimetrų dydžio rūbelių.
Mes mamoms sakome, kad būdamos ligoninėje jos daro didžiulį darbą. Kas dvi valandas nutraukia savo pieną, o tai gyvybiškai svarbus dalykas neišnešiotam kūdikiui. Pieno mišinių dažniausiai jie netoleruoja.
Mama išmoksta atpažinti naujagimio kalbą, būdama ligoninėje ji išmoksta slaugyti vaikutį. Medicinos personalas išmoko, kaip kilogramą sveriančiam vaikui pakeisti sauskelnes, kaip jį maitinti, kaip maudyti. Tada lengviau būna prisitaikyti namuose, nes pirmaisiais metais gausu iššūkių, nerimo, svarstymų, kokia bus vaiko raida.
– Kokie jausmai, emocijos kyla, kai kūdikis į pasaulį ateina gerokai per anksti? Teko skaityti, kad viena iš patiriamų emocijų yra kaltės jausmas.
– Pirma emocija – kaltė arba pyktis. Emocijų yra ir daugiau. Mamos pyksta ant savęs, artimųjų, medikų, pyksta ant Dievo – priklausomai nuo situacijos. Tačiau ši emocija yra natūrali ir reikalinga.
Taip pat yra kaltės jausmas. Mama klausia savęs, ar ji buvo pavyzdinga nėščioji, ar laiku pasitikrino, ar pakankamai ilsėjosi, valgė, ar vengė streso.
Po visų pirminių emocijų ateina susitaikymas: jei mamos priima savo emocijas, jas iškalba, su jomis susitaiko, o tada paleidžia.
Tiesa, gali būti ir depresinių minčių, jei emocijos nepaleidžia keletą mėnesių, jei jos užsitęsia. Mamos emocinė savijauta priklauso ir nuo to, kokios būklės yra naujagimis. Jei jis sėkmingai sveiksta, auga, jei gydymas puikiai sekasi – mamos nuotaikos geresnės.
Labiausiai mamas įkvepia žinojimas, kad vaikutis gali išgyventi, augti sveikas, mat medicina gali padaryti tikrai daug. Taip, būna ir tokių atvejų, kad vaikutis neišgyvena. Situacijų išties yra labai įvairių.
Nerimas šeimas gali lydėti net iki mokyklinio amžiaus, kol tėvai pamato, kad vaikas geba mokytis, kad jis integruojasi ir kad viskas yra gerai. Tačiau jei šeimos gauna tinkamą pagalbą, mato geruosius pavyzdžius – to jausmo galima atsikratyti ir anksčiau.
Pamenu pati save. Pirmasis mėnuo man buvo vien tik stresas, nes vaikas – naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje, o tu vis ką nors naujo išgirsti. Pavyzdžiui, kad paskyrė antibiotikus, nes įtarė vieną ligą, paskui – kitą. Netrukus sužinojau, kad reikalinga operacija. Bet kaip ji vyks, kai vaikutis sveria tik 700 gramų? Ir daug įvairių dalykų, kurie sukelia baimę.
– Koks procentas gimsta neišnešiotų naujagimių?
– Lietuvoje situacija nesikeičia jau apie 10 metų – nuo visų gimdymų 5–6 procentai gimsta neišnešiotų. Kalbant apie skaičius, jie mažėja, tačiau dėl to, kad mažėja apskritai gimdymų skaičius.
Tačiau nerimą kelia tai, kad nemažėja pačių mažiausių naujagimių, kurie gimsta sverdami iki 1,5 kilogramo. Bendrai neišnešiotų mažėja, o pačių mažiausių, kuriems reikia didžiausios pagalbos, gydymo – ne.
Apie 97–98 proc. neišnešiotukų išgyvena. Dabartinės medicinos iššūkis – kokį gydymą taikyti, kad vaikai, gimę 22–23 nėštumo savaitę, augtų kuo sveikesni.
Kai vaikas gimsta 22–23 nėštumo savaitę, medikams kyla dilema dėl gaivinimo. Ne tik Lietuvoje, tačiau ir visame pasaulyje. Yra labai aiškios metodikos, kiek laiko toks vaikas gali būti gaivinamas. Taip anksti gimusiems vaikams yra didelė negalios tikimybė.
– Ar yra atsakymas, kodėl vaikai gimsta per anksti?
– Priežasčių yra įvairiausių. Tai lemia ir mamos ligos nėštumo metu, lėtinės ligos, žalingi įpročiai. Gyvename visuomenėje, kurioje nestinga streso, o jis laukiantis kūdikio taip pat yra didelis priešas. Priešlaikinį gimdymą lemia ir įvairios infekcijos, vaisiaus patologijos.
Mano pačios atveju – nežinau, atsakymo nėra. Nors po kiekvieno priešlaikinio gimdymo yra atliekamas tyrimas ir aiškinamasi dėl priežasčių, bet atsakymai ne visada gaunami.
– Prieš kelerius metus Kaune gimė 22 savaičių mergaitė, kuri svėrė 350 gramų. Kai matai skaičius, gal sunku suvokti, apie kokio dydžio žmogų mes kalbame – jis telpa į delną.
– Tai buvo išties išskirtinis atvejis. Ne dėl to, kad gimė tokio mažo svorio, bet todėl, kad 22 savaičių. Pasaulyje žiūrima būtent į savaites, o ne į svorį. Jos lemia didesnį, brandesnį išsivystymą. Kaune gimęs naujagimis buvo ir nedidelio svorio, ir tik 22 savaičių. Tokie mažyliai dažniausiai neišgyvena, tad šis atvejis tikrai išskirtinis.
Taip, girdėdamas apie savaites, svorį, tu negali įsivaizduoti. Kol pats neatsiduri tame skyriuje ir nepamatai, kokio tai trapumo ir gležnumo gyvybė. Kartu matai ir tokio vaikučio grožį: rankytes, kojytes, akis. Mažas gražus žmogus, paskubėjęs atkeliauti anksčiau laiko.
