Autorius: Lina Pranckevičiūtė
Šią savaitę Kėdainių Šv. Juozapo parapijoje buvo švenčiamos dvi svarbios iškilmės – tituliniai atlaidai ir Kauno arkivyskupijos įsteigimo 100-o metų jubiliejus.
Ta proga į Kėdainius dukart atvyko vyskupas Saulius Bužauskas, suvažiavo kunigai iš viso Kėdainių dekanato ir Druskininkų, o mišiose kartu su kėdainiečiais meldėsi ir kitų miestų tikintieji. Sekmadienį, po iškilmių bažnyčioje, surengtos vaišės ir koncertinė programa.
Iškilmės prasidėjo kovo 19-ąją, per Juozines, kuomet bažnyčioje susirinkę dvasininkai ir tikintieji pagerbė Šventosios Šeimos ir visos Katalikų Bažnyčios globėją šventąjį Juozapą. Sakydamas pamokslą vyskupas S. Bužauskas akcentavo šio šventojo išskirtinumą, kviesdamas visus pasikliauti jo užtarimu ir globa.
Taip pat skirtas dėmesys neeiliniam įvykiui – šių metų balandžio 4-ąją sukaks 100 metų, kai popiežiaus Pijaus XI apaštališkąja konstitucija LITUANORUM GENTE įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją, buvo įsteigta Kauno arkivyskupija. Projektą rengė ir popiežiui teikė tuometinis Šventojo Sosto pasiuntinys, apaštališkasis administratorius Lietuvai Jurgis Matulaitis, kuriam dabar yra suteiktas palaimintojo titulas.
Apie šį jubiliejų ir Kėdainiuose vykusius šv. Juozapo atlaidus kalbėjomės su Kauno vyskupu augziliaru Sauliumi Bužausku.
– Gerbiamas vyskupe, su kokiomis mintimis sutinkamas Kauno arkivyskupijos jubiliejus?
– Jubiliejai visada yra proga džiaugtis ir dėkoti. Ar švęstum žmogaus, parapijos, vyskupijos ar mūsų tėvynės Lietuvos jubiliejų, tai yra proga dėkoti už tai kas buvo, kas yra, ir pastebėti gražius, šviesius dalykus, pasidžiaugti tais žmonėmis, kurie įkūrė arkivyskupiją ir per tą 100-metį išlaikė ją gyvybingą. Tie žmonės – ne vien garbūs ganytojai, dvasininkai, bet ir paprasti tikintieji, kurie lankė bažnyčias, perdavė tikėjimo tradicijas ateinančioms kartoms. Džiaugiamės, kad tie žmonės buvo ištikimi Dievui per visus sunkius laikus ir išbandymus. Tų iššūkių ir negandų buvo ir tada, kai arkivyskupija kūrėsi, kai vyko reformos, ir dabar yra tų iššūkių – aplink karai grūmoja, žmonės jaučia nesaugumą, į širdis braunasi sekuliarumas, ir ekonominių suvaržymų yra, demografinė padėtis kelia tam tikrą nerimą, bet mes stengiamės nenusiminti ir išlaikyti viltį, kad Dievas veikia bet kokiomis aplinkybėmis ir neapleidžia žmonių.
– Kauno arkivyskupija apjungia 7 dekanatus. Kurie iš jų yra aktyviausi, kur labiausiai liepsnoja tikėjimo židinys?
– Yra sunku lyginti dekanatus, nes yra skirtingi žmonės, skirtingos tradicijos. Aišku, jei matuotume pagal tikinčiųjų skaičių, pagal renginius, visokias iniciatyvas, tai situacija yra nevienoda. Bet smagu, kad ir mažesnės bendruomenės yra veiklios, jų ištvermė ir atsidavimas išlaiko tą ryšį su Dievu. Dabar reikia džiaugtis kiekvienu žmogumi, kuris ateina į bažnyčią, kuris gilinasi į tikėjimo tiesas ir gyvena pagal Dievo valią.
Visų dekanatų užduotis yra skelbti tikėjimą, minėti tradicines religines šventes ir, aišku, ieškoti naujų formų, kurios pasiektų ir nuo tikėjimo atitolusius žmones.
Mes važiuojame į visus dekanatus, regis, tiek pat širdies ir dėmesio kiekvienam skiriame. Dalyvaujame šventėse, vykdome ir vizitacijas. Žodžiu, visais būdais stengiamės žadinti žmones, kad jie gręžtųsi į Dievą.
Šimtmečio jubiliejus – tai proga grįžti prie tikėjimo. Tai kvietimas prisiminti istoriją, dar labiau sutelkti tikinčiųjų bendruomenę ir taip pat atnaujinti savo asmeninį santykį su Dievu. Tai daryti ragina ir šio jubiliejaus šūkis: „Taisykite Viešpačiui kelią!“.
– Kėdainiuose minime ir šv. Juozapo iškilmę, titulinius atlaidus. Kaip pastebite, ar žmonės naudojasi atlaidų malone taip, kaip būdavo anksčiau?
– Anksčiau žmonės gal labiau brangino atlaidų malonę ir norėdavo tuos atlaidus pelnyti – entuziastingiau melsdavosi, prieidavo išpažinties, priimdavo Komuniją. Dabar, reikia pripažinti, yra nutolimas nuo to. Norėtųsi, kad žmonės labiau pasigilintų į atlaidų reikšmę ir nepraleistų progos susitaikyti su Dievu, pelnyti jo malonių ne tik sau, bet ir savo mirusiems artimiesiems, kad įvyktų išlaisvinimas iš nuodėmių pasekmių.
Melsdamiesi popiežiaus intencijomis, mes taip pat vienijamės su Šventuoju Tėvu. Tai yra proga mums augti šventume, kilti iš savo nuodėmių ir ydų.
– Mišių metu akcentavote, kad reikia būti visada pasiruošusiam susitikimui su Dievu, nes nei vienas nežinome, kada pas jį iškeliausime.
– Taip, iš tiesų, nežinome, ar gyvensime dar keliasdešimt metų, o gal jau ryt padėsime šaukštą. Kiek būna atvejų, kai ir visai jauni numiršta, todėl labai svarbu neatidėlioti susitaikymo su Dievu vėlesniam laikui. Būna, kad artimieji vis nesiryžta kviesti kunigo, kol galiausiai ligonis praranda sąmonę ir nebegali nei išpažinties atlikti, nei priimti Švč. Sakramento, taip ir iškeliauja žmonės pas Viešpatį, negavę jiems reikalingų patarnavimų. Dėl to ir raginame visus, ypač jei yra vyresnio amžiaus, stipriau suserga ar ruošiasi kokiai operacijai, priimti Ligonio sakramentą. Taip mes atsiduodame Dievo valiai ir išreiškiame pasitikėjimą juo. Beje, Ligonio sakramentą galima priimti reguliariai.
– Kartais žmonės sako mintyse išsakantys Dievui savo nuodėmes ir priimantys dvasinę Komuniją, žiūrėdami Mišias per televiziją. Ar to pakanka?
– Ne, nepakanka. Jei žmogus negali ateiti į bažnyčią atlikti išpažinties ir priimti Švč. Sakramentą, visada gali pasikviesti kunigą į namus ar ligoninę, kad dvasininkas suteiktų šiuos patarnavimus. Reikia suprasti, kad kunigas ne savo, bet Dievo vardu, suteikia atleidimą už padarytas nuodėmes. Per kunigo tariamus žodžius mes patiriame asmenišką Dievo rūpestį mumis ir mūsų išganymu.
Taip, Dievas yra visur, kartais galime priimti dvasinę Komuniją, bet tai tikrai ne tas pats, kaip priimti ją fiziškai. Viskas, kas vyksta bažnyčioje Mišių metu, yra nukreipta į Švč. Sakramente esantį Jėzų. Priimdami Komuniją, mes jį patį priimame į savo širdį. Per televiziją galime tik žiūrėti, kaip kiti žmonės dalyvauja Mišių aukoje, bet tai nebus mūsų asmeninis dalyvavimas.
Žinote, ankstesniais laikais tikintys žmonės net būdami lageriuose ir rizikuodami savo gyvybėmis troško gauti Švč. Sakramentą, o mes, turintys galimybę laisvai jį priimti, tuo naudojamės retai. Jei mes tai atstumiame dabar, kaip stosime Dievo akivaizdoje? Dabar Gavėnia, tad nepraleiskime progos atsiprašyti Dievo už savo klaidas, kad galėtume gyventi teisiojo gyvenimą ir turėti amžinąjį gyvenimą Viešpaties artumoje.
Šventė tęsėsi savaitgalį
Šeštadienį į Kėdainius atvykęs svečias iš Druskininkų kun. Vaidas Vaišvilas Šv. Juozapo bažnyčioje vedė susitaikymo pamaldas ir aukojo šventąsias Mišias, savo pamąstymais ir pamokslu žadinęs apsnūdusį žmonių tikėjimą ir ragindamas išsilaisvinti iš sustabarėjimo, augti savo tikėjime, kad tai netaptų pančiais, o keltų arčiau Dievo.
Tikintieji tądien adoravo Švč. Sakramentą, atliko išpažintį ir taip pasiruošė pagrindinei iškilmei, vykusiai sekmadienio vidurdienį.
Žmonių susirinko dar daugiau nei per Juozines, nes tądien buvo darbo diena.
Sekmadienį į Šv. Juozapo bažnyčią susirinkusiems žmonėms Kėdainių krašto istorikė Audronė Pečiulytė pristatė pranešimą apie šv. Juozapą, šv. Kazimierą ir Kauno arkivyskupijos šimtmetį.
Titulinių atlaidų iškilmei vadovavo dar kartą į Kėdainius atvykęs Kauno vyskupas Saulius Bužauskas. Po iškilmingų Mišių aplink bažnyčią buvo einama procesija, maldomis ir giesmėmis pagarbintas Švč. Sakramentas.
Agapė – su neeilinėmis vaišėmis
Po titulinių atlaidų visi iškilmių dalyviai pakviesti į vidinį kiemelį, kur meninę programą pristatė Kėdainių kultūros centro liaudiškų šokių kolektyvas „Lankesa“ ir KKC Vilainių skyriaus liaudiškų šokių kolektyvas „Volungė“. Po to vyskupas S. Bužauskas palaimino vaišes, kurias kėdainiečiams parūpino Dotnuvos, Šlapaberžės ir Paberžės klebonas, kun. Giedrius Maskolaitis. Jam paprašius, Dotnuvoje įsikūrusios įmonės „Miltuotos rankos“ savininkai Andrius ir Gina Balandžiai iškepė avinėlį, Dalė Draudvilienė iš Šlapaberžės pagamino du didelius tortus ir šakotį, o ūkininkas Petras Vaitelis susirinkusiuosius vaišino savo paties išvirta ypatinga sriuba.
„Kai kunigas aukoja mišias, sako žodžius: „Laimingi pakviesti į avinėlio puotą“. Tai šiandien ir yra avinėlio puota. Šventą dieną – šventa sriuba. Joje aviena su naminiais prieskoniais. Jokių E, tik bee, avytė ir tai, kas auga mūsų kieme. Tokią sriubą šventėms verdu labdarai. Bendrauju su Dotnuvos klebonu, jis paprašė, o aš prižadėjau ir išviriau. Puodas didelis, bus gal 500 porcijų, jei po samtelį semsi, tai čia visi sotūs bus“, – šypteli geraširdis ūkininkas Petras Vaitelis.
Tiek vaišes surengusiems Dotnuvos seniūnijos geradariams, tiek prie šventės organizavimo prisidėjusiems „Carito“ savanoriams, Šventojo Kazimiero ordino atstovams bei renginyje dalyvavusiems kolektyvams Kėdainių Šv. Juozapo parapijos klebonas Žydrūnas Paulauskas įteikė padėkas, tuo pačiu padėkojo parapijiečiams bei atvykusiems svečiams už tai, kad buvo šių svarbių iškilmių dalyviais.
