
„Vaikeli, man jau 82 metai – aš nieko nebebijau“, – juokiasi pasitempusi senjorė autobuse, paklausta, ar jai ramu keliauti su moterimi vairuotoja.
Ta moteris vairuotoja, įsitaisiusi prie vairo, – kėdainietė Irena Kisielienė. Kraštiečius po Kėdainių miestą ir rajoną keleivių pervežimo įmonės „Kėdbuso“ autobusais ji vežioja jau 12 metų.
Irena ilgą laiką buvo fenomenas tarp įmonės vairuotojų. Kol prieš pustrečių metų Kėdainių autobuso parko vairuotojų kolektyvą papildė Diana Valiauskienė.
Na o prieš mėnesį į miesto gatves išriedėjo ir trečioji dama – Sidona Galvydienė.
Iš griežtos kontrolierės – į keleivių numylėtą vairuotoją
– Irena, jūs – pirmoji istorijoje „Kėdbuso“ vairuotoja moteris. Kaip jūsų profesinis kelias prasidėjo prieš tuos 12 metų?

Irena: Mane su šia įmone sieja dar gilesnė istorija (šypteli).
Prieš sėdant prie autobuso vairo, čia dirbau valytoja, išbandžiau save ir keleivių kontrolierės amplua.
Vienu metu supratau, kad įmonėje ketinama atsisakyti kontrolierių.
Daugėjo žmonių su nuolatiniais bilietais ir tokių, kuriems priklauso nemokamos kelionės.
Vairuotojai tapo pajėgūs patys viską sužiūrėti.
Gresiant etatų mažinimui, pagalvojau: „Kodėl gi man pačiai nepradėjus vairuoti autobuso?“
Lyg ir skeptiškai kai kurie kolegos žiūrėjo, gal abejojo, kad pavairuosiu.
Tvirčiausias užnugaris buvo mano vyras Edvardas, taip pat autobuso vairuotojas.
Pradžioje dirbome vienu autobusu. Įsivaizduokit, pasodina jis mane ir sako: „Dabar tiesiog važiuok, su aparatu elgtis išmoksi vėliau. Svarbiausia praktika, važiavimas.“
Jis viską man parodė, apmokė.
– Sakykite, kaip keleiviai tuomet jus priėmė? Moteris prie vairo dar buvo naujiena.
Irena: Gal keleiviams pradžioje kažkiek ir buvo keista, bet nepamenu kažkokio nepasitenkinimo, kandžių komentarų. Priešingai: „šaunuolė“, – sakydavo žmonės. Pagirdavo, paskatindavo.
Atsimenu, įlipo tokios mergaitės į autobusą. Tiesiu ranką link vienos iš jų, delne bilietėlis. Ta ir sako: „Žiūrėkit, vyras lakuotais nagais!“ Draugė iš šono sudrausmino: „Taigi čia moteris.“
Dažnas keleivis, pasiėmęs bilietėlį, nueidavo gilyn į autobusą, o tada apsisukęs sugrįždavo įsitikinti, ar tikrai akys rodo gerai – ar iš tiesų prie vairo moteris sėdi (juokiasi).
– Kaip jums pavyko rasti kelią į keleivių širdis?
Irena: Jie patys kažkaip pamilo mane, specialiai nieko nedarant. Ypač – vyresnio amžiaus žmonės. Jau nuo pradžių ėmė lepinti saldainiais, šokoladu, obuoliais iš sodo, vynuogėmis.
Dabar gal kiek mažiau. Tačiau būdavo laikai, kai Kalėdoms saldumynų pirkti nereikėdavo, nes keleiviai tiek daug visko sunešdavo.
Į autobusus atvedė skirtingi keliai
– Kokiomis aplinkybėmis priėmėte sprendimą vairuoti autobusą judvi, Diana, Sidona?

Diana: Aš visą gyvenimą grožėjausi moterimis, kurios vairuoja didelius autobusus.
Pagalvodavau, kaip faina būtų pačiai jį vairuoti, žmones vežti į ekskursijas.
Mūsų kaimo mokyklai reikėjo autobusiuko su vairuotoju.
Mes su vyru tuo metu turėjom nuosavą mikroautobusiuką, tai toks transportas nebuvo naujiena.
Na bet D kategorijos vairuotojo pažymėjimo dar neturėjau.
Mokykloje taip ir neįsidarbinau, bet būtent tada mintis ir užsimezgė: „O kodėl gi nepabandžius?“
Mano vyras vairuoja autovežį – jis mane labai palaikė.
O štai žentas, pavyzdžiui, tik gerokai vėliau išsidavė, kad nelabai tikėjo, jog man pavyks (juokiasi).
Gal ir dar kas galvojo, kad ant senatvės išblūdau, bet tikrai daugiau palaikymo jutau negu abejonių.
Sidona: Kad aš sugalvojau vairuoti autobusą, tai niekam iš mano aplinkos nuostabos nebekėlė.
Priežastis – paprasta: apie 13 metų prieš tai vairavau sunkvežimį.
Vairavome kartu su vyru. Išvažiuodavome iš Lietuvos dviem mėnesiams.
Pavargom, pabodo buvimas toli nuo namų. Atėjo laikas sėslesniam darbui.
Šiaip tai sunkiojo transporto vairavimas visad mane labai traukė. Kadaise tai buvo tikrai vyriška veikla.
Na bet dabar netgi tarpmiestinio susisiekimo autobusų vairai – moterų rankose. Tas labai džiugina.
Profesionalios vairuotojos – jau nebe retenybė. Priešingai – keičiam vyrus visose sferose (šypteli).
Iš namų Raudondvario plente – prie autobuso vairo Kėdainiuose
– Sidona, jūs apskritai esate šviežiai iškepta kėdainietė. Tik prieš metus čia atsikraustėte iš Kauno. Kas lėmė tokį sprendimą? Ar šiltai Kėdainiai jus sutiko?

Sidona: Ieškojome pirkti namo, ir taip susiklostė, kad mums patikusį radome Kėdainiuose (šypteli).
Mums labai patinka šita ramybė.
Įdomiausia tai, kad dar kai svarstėme apie persikraustymą, pradėjau galvoti apie darbą „Kėdbuse“.
D kategorijos vairuotojo pažymėjimo tuo metu neturėjau.
Vis stebėjau „Kėdbusą“, mačiau, kad ieško vairuotojų.
Būsiu atvira: nerimavau, ar priims mane čia, ar prisitaikysiu prie naujos specifikos, ar susitvarkysiu.
Na, kol kas susitvarkau…
Pirmąją darbo dieną šiek tiek drebėjo ir rankos, ir kojos.
Bet tas jaudulys man padeda susikoncentruoti dar stipriau.
Juokauju, kad pirmą mano darbo dieną autobusui nereikėjo lempų – švietė iš jaudulio labai didelės mano akys (juokiasi).
Buvau sutikta tikrai šiltai.
Viena iš „etatinių“ keleivių, pamačiusi mane, kitus keleivius tuoj pamokė: „Nauja vairuotoja. Nesugadinkim.“
Čia išvis labai artimas vairuotojo ir keleivio ryšys, ypač – kai vakare iš didelio autobuso persėdi į mikriuką.
Tada visi šalia tavęs ir vienas kito, niekas neišlips nepalinkėjęs gero vakaro, „ačiū“ nepasakęs.
Na o darbas man labai patinka.
Žinau, kad dar tik mėnuo ir dar gal kiek ankstoka vertinti. Net mano vyras sako, kad aš vis dar euforijoje.
Per 8 darbo valandas man net valgyti nereikia (šypteli).
Keleiviams reikia ir šilumos, ir ribų
– Sidona, jus šio darbo ypatybių apmokė Irena. Kokį geriausią patarimą ji jums davė?
Irena: Sidona – mano studentė, kuria labai didžiuojuosi.
Sidona: Irutė – pati geriausia mokytoja, kokia tik begali būti. Ji moko viską daryti taip, kaip reikia… Vyrai gal į viską žiūri labiau atmestinai.
Ji davė labai daug gerų patarimų. Jeigu reikėtų išskirti vieną, tai, matyt, pirmiausia į galvą ateina patarimas: „Kaip pasiklosi, taip išmiegosi.“ Na, kitaip sakant, kaip išsiauklėsi keleivius, taip ir turėsi.
Irena: Esame išmokinę keleivius įvairių dalykų. Pavyzdžiui, norint nusipirkti bilietą, kurio kaina 60 centų, reikia duoti mums ne didesnį kaip 5 eurų banknotą, kitaip labai vargstame su grąža.
Turėjome tokį vieną veikėją, kuris šimtinėmis mėtėsi. Kartą atidaviau jam grąžą 5 ir 10 centų monetomis – kitaip tiesiog neturėjau. Po to jis visad turėdavo lygiai tiek, kiek reikia. Nes, na, kiek galima tyčiotis…
– Vežti jums tenka įvairaus plauko keleivius. Ar autobuso vairuotojui tenka būti ir pusiau psichologu?
Irena: Ko gero, kad gebėjimas prieiti prie skirtingų žmonių yra stiprioji gero vairuotojo pusė.
Juk žmonės ateina visokie. Kai kurie labai nori bendrauti, būti išklausyti. Jie pasakoja apie savo gyvenimus, džiaugsmus ir problemas, vaikus ir ligas, šiltnamius ir agurkus (šypteli).
Nors per vieną pamainą perveži 600–700 žmonių, bet vis tiek daug veidų su laiku kartojasi.

Su nemažu būriu žmonių artimiau susipažįsti, susibendrauji, žinai ne tik kurioje stotelėje įlips ir kur išlips, bet ir kas vyksta gyvenimuose.
Diana: Aš tai vos tik pradėjus dirbti šitą darbą supratau, kad būtina suprasti, įsigilinti į žmones. Tai – viena.
Antra, ne mažiau svarbu yra kuo dažniau į viską žiūrėti su humoru, nes kitaip darbas su žmonėmis gali stipriai išsekinti.
Iš nuotykių su keleiviais jau bent pusę knygos galima parašyti (juokiasi).
Stoviu čia žiemą vadinamojoje „galinėje stotelėje“ – kėdainiečiai gerai žino šitą vietą. Dar kelios minutės iki reiso pradžios. Vienas keleivis sėdi, durys atviros, kad suliptų kiti.
„Uždaryk duris“, – sako ir prideda rusišką keiksmažodį. Atėjo laikas važiuoti – uždarau duris. Sako: „Višta!“
Neatsisukdama klausiu, kam čia skirta. „Tau“, – atsako. Na, galvoju, tai ir nevažiuok su višta… Atidarau duris, pasiūlau išlipti. Jis atsistoja ir išlipa.
Visokių situacijų, net ir šypseną keliančių, pasitaiko.
Pavyzdžiui, leidžiamės nuo kalniuko – barkšt:vaikštynė iš autobuso galo pas mane atvažiuoja.
Sidona: Kai į autobusą lipa labai susierzinęs žmogus, jam tai ant kaktos parašyta.
Tu matai, kad tetrūksta smulkmenos, kad pratrūktų. Na ir įlipa būtent tokia keleivė. Nusišypsau plačiai, tiesiu ranką ir sakau: „Prašau – jums bilietėlis!“ Na ir ką gi – pyktis praeina.
Arba, pavyzdžiui, pastačiau autobusą tolėliau nuo šaligatvio. Pati matau, kad per toli, bet autobusas toks daiktas, kurio lengvai neperstatysi.
Įlipa moteris, kuriai ypač nepatinka, kai autobusas sustoja ne prie pat šaligatvio. Iškart užbėgdama už akių atsiprašiau. Nieko neatsakė.
O mano kolegas, kiek girdėjau, už tą pačią nuodėmę stipriai barė (juokiasi). Šiaip tai menkas malonumas, kai tave keleivis iškolioja…
Balsą tenka ir pakelti

– Jūsų keleivių įvairovė – didžiulė. Kurie keleiviai, jeigu galime išskirti, patys sudėtingiausi?
Irena: Yra kategorija keleivių, kurie grįžta į Kėdainius iš užsienio.
Tai – gana probleminiai vyrukai,sakyčiau, 38–45 metų, neretai ir atlikę bausmę įkalinimo įstaigoje.
Jie kažkodėl labai nori parodyti savo, pavadinkime, viršenybę: bando autobuse užsitraukti cigaretę, verčia sustabdyti autobusą, kur jiems „reikia“.
Tada kalbamės.
Sako: „Aš iš užsienio.“
„Lietuva irgi užsienis, – atsakau. – Tavo užsienyje – tavo taisyklės, čia – mūsų taisyklės.“
Tai va kažkaip taip ir tariesi.
Ir balsą kartais tenka pakelti, imituoti autobuso stabdymą netoli policijos komisariato ar tiesti ranką link telefono ruošiantis surinkti 112.
Praeityje yra tekę stabdyti autobusą ir išlaipinti keleivį.
Diana: Muštynių nėra buvę, bet kartais įtemptų situacijų autobuse pasitaiko.
Neseniai vaikinukas praeidamas užkliudė kitą tokį sėdintį poną.
Bet gerai, kad vienas veikėjas išlipo artimiausioje stotelėje, Vilainiuose, nes jau būtų reikėję stabdyti autobusą ir siūlyti jiems santykių aiškinimą pratęsti lauke.
– Aš pati augau Kėdainiuose ir pamenu, kokie problematiški būdavo paaugliai berniukai. Jie keikdavo vairuotojus, tyčiodavosi iš keleivių kontrolierių. Kaip jums sekasi susitvarkyti su jaunimu?
Irena: Aš puikiai atsimenu tuos laikus. Bet, žinokite, dabartinis jaunimas kitoks. Taip, būna visko, ir pasikeikia susėdę, ir saulėgrąžas paspjaudyti bando, bet tik tokios tos problemos.
Gal dabartinis jaunimas pasyvesnis, nes telefonuose sulindę iki ausų. Su tais telefonais tai, žinokite, tragedija.
Diana: Aš kaip tik esu pastebėjusi, kad moksleiviai – ypač mandagūs. Vienas po kito įlipdami „laba diena“, „laba diena“.
Sidona: Pritarčiau kolegėms, kad vaikai ir jaunimas dažniausiai nekelia jokių problemų ir yra labai mandagūs. Nors pasitaiko situacijų įvairių.
Ne piktybinių, žinoma. Na, sakykime, susėda jaunimas tiesiog pasivažinėti… Matau, kad pradeda antrą ratą sukti. Ir nebūtų problemos, jeigu autobusas būtų didesnis. O dabar – mikriukas. Tai pasikalbam, susitariam, kad išliptų ir užleistų vietą vyresniems, kuriems tikrai reikia kažkur nuvažiuoti.
Keleiviai stoja į vairuotojų pusę
– Ar išgėrę keleiviai didelė problema?
Irena: Seniau tikrai daug būdavo, bet šiais laikais – nebe. Gal tik šventinėmis dienomis vienas kitas pasitaiko. Didesnių problemų jie nekelia – gal tik tarpusavyje pasiginčija dėl politikos.

Diana: Aš tik norėčiau pastebėti, kad tie keleiviai, kurie labiausiai „kvepia“ alkoholiu ar bet kuo kitu, būtinai atsisėda iškart už vairuotojo.
Teko ne kartą važiuoti vos ne galvą pro langą iškišus (juokiasi).
Sidona: Jeigu žmogelis tylus, nebušavoja, tai tegu važiuoja. Na ėmė ir pabaliavojo – kam nepasitaiko.
Juk ir jam kažkaip reikia grįžti namo, ar ne?
– O kaip gi į išsišokėlius reaguoja kiti keleiviai?
Irena: Jie dažniausiai stoja į vairuotojo pusę.
Patys pirmi, dar prieš vairuotojui įsikišant, drausmina, ramina kitus.
Diana: Keleiviai – didžiulė vairuotojų palaikymo komanda.
Sakykime, jeigu kas nors pabando garsiau telefone muzikos paklausyti, tuoj kiti keleiviai pradeda tildyti ir primena, kad niekam jo muzikinis skonis neįdomus.
Sidona: Ko gero, jeigu kokia rimtesnė situacija, reikėtų ir policijos įsikišimo.
Nes vyrų iš esmės važiuoja mažiau. O iš tų vyrų dauguma gerokai vyresnio amžiaus žmonės.
Tvarką, matyt, dažniausiai palaiko moterys, močiutės, nes yra tokių šūstrų, kad nepaimtum (juokiasi).
Irena: Mums saugumo suteikia prieš kelerius metus autobusuose įrengtos vaizdą ir garsą įrašančios kameros.
Vyrai negaili gėlių, komplimentų, prašo feisbuko
– Ar keleiviai kada nors peržengia asmenines ribas?
Irena: Ir komplimentų, ir gėlių būna (juokiasi). Bet to nesureikšmini. Tiesiog dirbi savo darbą ir tiek.
Diana: Vienas vyrukas ypač dažnai man kartoja, kad vairuotoja – ne tik graži, bet ir gera. T. y. labai švelniai sustoju, švelniai pajudu iš vietos.
Šiaip vyrukai tikrai mėgsta pamerginti. Gerai, kad mano maršrutai daugiau driekiasi ne po miestą, bet po kaimus – ten vyrai rimtesni (juokiasi).
Sidona: O va geriau tų pagyrų ir nebūtų. Na, matai tą vairuotoją, kokia ji būtų – graži ar negraži – susimokėk ir eik toliau.
Yra vyrukų, kurie tikrai sunkiai susivaldo, prašo feisbuko profilio, telefono numerio, kavos kviečia…
Jeigu pasakau, kad telefono numerio dalinti neleidžia sutuoktinis, tada primena, kad „vyras yra ne siena – galima pastumti.“
– O ar daiktus pamiršta autobuse?
Irena: Ko tik nerandam: kuprinės, telefonai, piniginės, pinigai, pažymėjimai, striukės, kepurės ir pirštinės, skėčiai.
Dažniausiai kiti keleiviai patys iškart atneša pamirštus daiktus vairuotojui.
Dar labai senais laikais, dar kai dirbau valytoja, autobuse esam radę vainiką ir dvi žvakes. Ant vainiko buvo užrašyta „Mylimam tėveliui“. Jo niekas niekada neatsiėmė.
– Kas šiame darbe jums asmeniškai sunkiausia?
Irena: Ko gero, vairuoti žiemos metu, kai daug sniego ir slidu. Vežant keleivius jau ir taip turi būti labai atsargus, o žiema reikalauja dar didesnio atidumo.
Pradėjus dirbti ypač sunku buvo įprasti keltis taip anksti. Rytinei pamainai keliuosi 4 valandą ryto.
Pradžioje buvo sunku, bet bėgant laikui užaugau su tuo, įpratau.

Diana: Mane tai galbūt vargina keleivių negatyvas.
Neprivažiavai arčiau šaligatvio – nors ir ne kiekvienas autobusas fiziškai gali tai padaryti, nes durys atsidaro kitaip – pyksta.
Mieste – kamštis, vėluoji pora minučių – paskaita (šypteli).
Būsiu atvira: vieną kartą teko ir paverkti.
Neužsukau į vieną stotelę… Tai visą dieną keleiviai pyko, dispečeriams skambino, siūlė iš darbo išmesti.
Ir žinote, kas tądien širdį paglostė labiausiai? Ogi kiti keleiviai, kurie puolė guosti, užstojo mane.
Sidona: Man gal norėtųsi, kad autobusai būtų naujesni.
Sunkvežimiai išlepino: visada gaudavom naujus, patogius, su šylančiomis sėdynėmis ir kitais malonumais.
Dar patiktų, kad keleiviai vyrai būtų tokie pat kultūringi ir pagarbūs kaip moterys (šypteli).
Akistata su kitais eismo dalyviais
– Sakykite, autobusą daug sunkiau vairuoti negu lengvąjį automobilį?
Irena: Man asmeniškaiautobusą vairuoti lengviau. Aukštai sėdi, viską plačiai matai, visi tavęs bijo.
Diana: Na, aišku, pirmiausia skiriasi gabaritai.
Vairuojant autobusą negalima pamiršti, kiek už savęs velkiesi. Ypač – važiuojant didžiuoju autobusu, kur tu sėdi pirmiau ratų.
Visada turi daugiau „išsinešti“ į sankryžą, „pasiimti“ vietos, kad laisvai įsuktum.
Sidona: Na, autobusą vairuoti tikrai yra reikalų.
Didelis skirtumas – ir tai, kad veži daug žmonių. Turi vežti saugiai, kad neparvirstų, neužsigautų, durimis nesuspaustum.
– Kaip į jus reaguoja automobilių vairuotojai? Ar paiso KET ir duoda jums pirmenybę judant iš stotelės?
Irena: Nelabai. Iš karto praleidžia nebent taksi automobiliai.
Diana: Nemyli mūsų lengvieji.
Piko metu, jeigu susidaro kamštukas, tai, žiūrėk, tik koks dešimtas automobilis praleis.
Tuos didžiuosius autobusus gal dar kiek lengviau įleidžia, bet va mikriukus – sunkiai.
Visko būna ir su kitais eismo dalyviais.
Na, sakykime, važiuojant Dotnuvos kryptimi iš paskos lekia sunkvežimiai. Ir tiek ant galvos lipa, kad, atrodo, pagatavi tave pervažiuoti. Iš paskos jie tik pypt, pypt…
Kartais norisi ant autobuso galo užkabinti reklamą: „Aš važiuoju pagal grafiką“.
Na juk negaliu stotelėje stovėti pusvalandį visus praleidinėdama. Jau ir taip, kai tik turiu progą, praleidžiu į priekį.
Neseniai iš viso apakusi likau.
Sunkvežimis vežė kažkokius burokus. Pasitraukiu, praleidžiu, o jis nuvažiuodamas man dar pyyyyp.
Na ir mandagumas, galvoju (juokiasi).
Žmogiškumas, „stuburas“ ir atjauta
– Merginos, kaip manote, kas yra geresni autobusų vairuotojai – moterys ar vyrai?
Irena: Niekas nežino, kur ta nelaimė gali tykoti.
Tai sakyčiau, kad iš tikrųjų nuo paties žmogaus priklauso, kaip gerai ar blogai vairuoja.
O moterys gal kiek atsargesnės… Dažniau jos natūraliai šiltesnės, rūpestingesnės. Tai va gal tokie tie skirtumai.
Šiaip keleiviai dažnai padėkoja už meistriškumą.
Diana: Moterys tikrai atsargesnės. Na, nes vyrai iš prigimties šiek tiek nutrūktgalviai. Aš pagal savo sprendžiu, ne pagal svetimus (juokiasi).
Sidona: Mūsų keleiviai sako, kad moterys rūpestingesnės, atsargesnės. Dar pastebi, kad vyrai vairuotojai galėtų būti ir smagesni.
Diana: Man keleiviai kartais sako, kad norėtų, jog būtų daugiau vairuotojų moterų mieste.Kad ir visas Kėdainių autobusų parkas!
Kartais mėgsta keleiviai pabumbėti ant mūsų, vairuotojų: tas taip pasakė, anas anaip padarė… O aš visada jiems primenu, kad nėra šventi nei vairuotojai, nei keleiviai (šypteli).

– Jūsų įmonė ieško papildymo. Papasakokite besidomintiems šia profesija, kokių gi savybių reikia geram vairuotojui?
Irena: Pirmiausia – žmogiškumo. Kantrybės, atidumo.
Diana: Turi būti žmogiškas, tačiau reikia ir sugebėti pastovėti už save.
Sidona: Man atrodo, kad vairuotojui būtina turėti atjautos.
Na, o kai kuriuose maršrutuose, pavyzdžiui, 7-ajame, vairuotojui jos reikia dar daugiau. Nes ten dažniausiai nevažiuoja sveiki žmonės.
Na ir dar geras vairuotojas turėtų gebėti atsiriboti. Net jeigu tądien nuotaika prastesnė – aš ją palieku namuose. Nereikia savo problemų užmesti keleiviams.








