Naujose parodose išvysime ir Lietuvos veidą

Nuo sausio 14 d. Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija rajono gyventojus ir svečius kviečia į tris naujas tekstilės parodas. Deja, dėl nepalankios COVID-19 situacijos parodų atidarymas su autorių prisistatymu neįvyko. Tačiau muziejaus lankytojai laukiami Marijos Švažienės gobelenų parodoje „Planetos“, Nijolės Sitonytės tekstilės parodoje „Švelnios ribos. Linas. Šilkas“ ir Kauno kultūros centro tekstilės studijos „Gijų sodai“ projekto parodoje „Tapiserijos mozaika: Lietuva – mano veidas“. Projekto autorė – Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė. Parodos veiks iki vasario 26 d.

Po parodos vieną darbą padovanos muziejui

Marijos Švažienės kūryba, kurioje ji tikrąja to žodžio prasme gyvena, skaičiuoja septintą dešimtmetį. 1980 m. Lietuvos valstybine premija įvertintos dailininkės kūryba yra pažįstama ne tik Lietuvos, bet ir užsienio muziejų bei galerijų lankytojams: jos darbai eksponuoti Rusijoje, Kanadoje, Čekijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir daugelyje kitų šalių, personalinės parodos surengtos Italijoje, Vengrijoje ir Šveicarijoje. Be to, 8–10 dešimt­mečiais jos darbai buvo populiarūs ir interjeruose.

Pradėjusi nuo rištinių kilimų, M. Švažienė per daugiau kaip pusšimtį kūrybinės veiklos metų suformavo itin ryškų ir savitą plastinės kalbos stilių. Kaip pažymėjo menotyrininkė Dalia Karatajienė, 1970 m. dailininkės nuaustas gobelenas „Plaštakės“ buvo pirmasis erdvinis, trimatis šios rūšies kūrinys Lietuvoje. Tai taip pat yra ir simboliška nuoroda, bylojanti apie dailininkės trauką erdvėms.

Produktyvumu, savita gobelenų audimo technika garsėjančios menininkės vardas, jos daugiabriaunė kūryba neatsiejama nuo šiuolaikinės lietuvių dailiosios tekstilės raidos.

Parodoje „Planetos“ eksponuojamų gobelenų kosmosas – ne tik subtilių bei vaiskių spalvinių dermių charakteristikomis pasižymintys rutuliai, bet drauge ir vizualiniai dailininkės apmąstymai apie tūkstantmečių slinktį, apie universalių visatos statybinių elementų gyvybingumą.

„M. Švažienės gobelenų objektai – tarsi pradiniai mus supančios visatos kūnai. Ne sustingę, šalti, bet judantys, apvaldyti kunkuliuojančios gyvybės įkarščio. Šviesą sugerianti raštų tekstūra, vaiskios spalvos, tonų ritmika atskleidžia išskirtinį jos kūrybos vitališkumą, žadina vaizduotę,“ – taip autorės darbus apibūdina menotyrininkė D. Karatajienė.

M. Švažienės mokytojas buvo tekstilės pradininkas Juozas Balčikonis, jai dėstęs tekstilę. Įprasmindama naująjį tūkstantmetį menininkė nuaudė trijų gobelenų ciklą: ,,1999-ieji metai“, ,,2000-ieji metai“ ir ,,2001-ieji metai“. Šioje parodoje eksponuojami gobelenai sukurti per pastarąjį dešimtmetį.

J. Monkutės-Marks muziejaus-galerijos direktorė Dalia Minkevičienė-Jazdauskienė pasidžiaugė, kad po parodos M. Švažienė pažadėjo muziejui padovanoti gobeleną ,,2001-ieji metai“. ,,Būtent šie metai pažymi ir mūsų muziejaus įkūrimo metus. Tai puiki dovana muziejaus 20-mečio proga, papildanti muziejaus fondus“, – sakė galerijos direktorė.

Paskutinius 30 metų Marija Švažienė ėmėsi ir tapybos.

„Švelnios ribos atskiria ir sieja“

Kūrėja Nijolė Sitonytė baigė Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės instituto tekstilės specialybę, 2005 m. jai suteiktas kūrėjo statusas. Parodose dalyvauja nuo 1989 m. Rengė personalines parodas Lietuvoje, Maskvoje, Paryžiuje. Kūrybos sritis: audinių tapymas ir marginimas tekstilinėmis priemonėmis bei technikomis, tekstilės dizainas. Šiuo metu menininkė gyvena ir kuria Šiauliuose.

Tęstinis personalinių parodų ciklas „Švelnios ribos. Linas. Šilkas“ – tai tapybos darbų paroda ant šilko ir lino audinio tekstiliniais dažais. Tapymas teptuku derinamas su dažymu augaliniais dažais ir šibori technikomis. Pagrindinė tematinė linija – gamta, kaip pasaulio audinys, bei įvairių etno paveldo elementų (pavyzdžiui, žmogaus pėdsako) tematinis ir plastinis derinimas abstrakčiose tapybinėse kompozicijose. Darbai atlikti autorine technika tapant smulkiais brūkšneliais – lyg audžiant teptuku.

Lino ir šilko audinius skiria pluošto kilmė ir geografija, o sieja jų virtimas audiniu per kiekvienam savitą kančios kelią. Linas ir šilkas turi savas istorijas, apipintas legendomis, pasakojimais, jie taip pat buvo įvairių apeigų dalyviai (gimimas, vestuvės, laidotuvės ir kt.). Tai – vieni seniausių pluoštų žmonijos istorijoje. Šiame projekte jie jau kitame amplua: tai tarsi spalvų ir minčių talpyklos, bendraujančios su žiūrovu.

Taip pat keliamas klausimas: tai tapyba ar tekstilė ir kur yra ta riba? Pati kūrėja atsako, jog švelnios ribos atskiria, ir sieja.

„Tapiserijos mozaika: Lietuva – mano veidas“

Belaukiant Lietuvos valstybingumo šimtmečio, 2017 m. Kauno kultūros centro tekstilės studijoje „Gijų sodai“ pradėtas vykdyti projektas „Tapiserijos mozaika: Lietuva – mano veidas“. Vienas iš projekto tikslų buvo sukurti dovaną Lietuvai – didelio formato meno kūrinį, susidedantį iš mūsų visų kurtų mažų dalelių.

Tapiserija (iš prancūzų k.) – rankų darbo, austinis, sieninis kilimas. Šis darbas 2020 m. buvo eksponuotas Kauno kultūros centre, kur dirba šios idėjos autorė ir projekto vadovė Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė. 2021 metais – Seimo rūmuose.

Savo kūrinį idėjos autorė apibūdino taip: ,,Mažas daleles audėme kūrybinių dirbtuvių metu. Jų dalyvius supažindinome, kokia technika būdavo audžiamos senosios tapiserijos, kodėl jos mums žinomos gobelenų pavadinimu, kas juos ausdavo ir kodėl jie buvo tokie vertingi.

Dalyviai sužinojo, kad gobelenų užsakovai buvo tik karaliai, didikai ar kiti aukštuomenės atstovai, gobelenų piešinius ir kartonus kurdavo dailininkai, o ausdavo tik audėjai vyrai gobelenų audimo manufaktūrose. Šiame projekte prie didingo kūrybos proceso buvo kviečiami prisidėti visų šiandieninių „klasių“ atstovai lygiomis teisėmis – ir AUSTI dalelę audinio, ir KURTI piešinį tapiserijai, ir BŪTI jos užsakovu, dovanojančiu kūrinį Lietuvai“.

Kiekvienas dalyvis buvo kviečiamas savo jausmus ir mintis Lietuvai išsakyti spalvomis ir simboliais audžiant nedidelį 8x8cm dydžio kūrinėlį. Taip net 950 jų tapo vienos didelės mozaikos dalimi. Projekte dalyvavo apie 1000 įvairaus amžiaus, socialinių grupių atstovų.

2020 m. tekstilės studijos kūrybinė komanda, laukdama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio, visas daleles sujungė į vieną didelę mozaiką – 2×3 m tapiseriją – ir sukūrė… gyvybės medį Lietuvai.

Tekstilės projektas kviečia pažinti kūrinį-mozaiką „Lietuva – mano veidas“ ir per interpretaciją. Prie projekto prisidėjo grafikė Aurėja Jucevičiūtė, tapiserijos mozaiką transformuodama į grafines animacijas ir simbolinius paveikslus.

Kūrybinėse dirbtuvėse, veikusiose Muziejų nakties renginyje 2018 m. J. Monkutės- Marks muziejuje-galerijoje, buvo išausta keletas kūrinėlių, vėliau tapusių tapiserijos dalimi. Taip pat audžiama buvo Lietuvos valstybingumo 100-mečiui skirtoje Krakių miestelio šventėje, kurioje dalyvavo Krakių, Bartkūniškio, Dotnuvos ir Akademijos gyventojai ir moksleiviai.

Tapiserija kurta trejus metus, o ,,sujungta“ per tris mėnesius. Šioje mozaikoje yra ,,gabalėlių“, kuriuos audė 2–3 žmonės, o yra ir tokių, kurių vienas žmogus nuaudė keletą.

Šiuo metu menininkė kuria ,,Pievą“, skirtą 2022 metų projektui „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Tekstilės studijoje „Gijų sodai“ Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė lankytojus supažindina su skirtingomis technikomis – vėlimu, mezgimu, siuvinėjimu, audimu, marginimu.

Rašytojas Gintaras Radvila savaip apibūdina šią tapiseriją: ,,Agnietė, kurdama savo kilimą, kiekvieno, prisidėjusio prie jos gyvybės medžio, gyvenimą pavaizdavo kaip atskiros audinio spalvos fragmentą. Jos sukurtas gyvenimo medis stebina auksinių šviesių geltonų spalvų gausa, akivaizdžiai patvirtinančių giluminius tautos pasąmonės procesus esant kur kas šviesesnius, nei pastebime mes, išgyvendami kasdienį realų gyvenimą, agresyviai neigiantį bet kokią viltį. Gal šita gana netikėta spalvų neatitiktis ir yra skiriamoji ne tik konkretų kenčiantį žmogų, bet ir visą mažytę mūsų tautą paguodžianti ir palaikanti jos gyvybę meno savybė?“

A. Raicevičienės ir J. Monkutės-Marks muziejaus nuotraukos