Kėdainių krašto muziejaus Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje atidaryta šiuolaikinės menininkės Almyros Weigel (Lietuva –Vokietija) 30- ties metų kūrybos paroda: ,,Almyra Weigel: Ar esu, kas esu?“.
Parodos atidaryme dalyvavo iš Vokietijos atvykusi pati menininkė Almyra Weigel, parodos kuratorė prof. dr. Rasa Žukienė, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovė Rebeka Bruder bei nemažas būrys meno mylėtojų kėdainiečių.
Parodos atidarymo metu (iš kairės)
Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė, Almyra Weigel, Rasa Žukienė, Rebeka Bruder.
(A. Raicevičienės nuotr.)
Užbaigtas 100-mečio paminėjimas
,,Prieš metus, rugsėjo 21- ąją, šiame muziejuje, pristatę tarptautinę pluošto meno parodą, minėjome Janinos Monkutės-Marks 100-ąsias gimimo metines, o šiandien yra paskutinė to 100- čio diena.
Simboliška, kad šia paroda tarsi padedame tašką, nes rytoj (rugsėjo 21- ąją – aut. past.), minėsime Janinos Monkustės-Marks 101-ąjį gimtadienį“, – teigė Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė, Kėdainių krašto muziejaus Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos vadovė.
Kelia egzistencinį klausimą: „ar esu, kas esu“?
Parodos kuratorė prof. dr. Rasa Žukienė pažymėjo, kad Almyra Weigel (Bartkevičiūtė) – įvairiapusiška menininkė, šiuolaikinio meno kūrėja, dirbanti eksperimentinės tekstilės ir tarpdisciplininio meno srityse. Ji mokėsi Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, meninį išsilavinimą toliau gilino Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute, kur studijavo tekstilę, apie dešimt metų jame dėstė. Nuo 2001 metų gyvena Berlyne, o jos kūryba įvairiomis formomis skleidžiasi ir Vokietijoje, ir Lietuvoje.
Almyros Weigel kūryba apima platų temų spektrą: nuo informacijos, atminties, ekologijos klausimų iki atskiro žmogaus vidinio nerimo, kai tyloje savęs paklausiama: „ar esu, kas esu“?
Taip pat ir pačiai kūrėjai tai netuščia frazė. „Privalome šito savęs klausti, atrasti laiko mąstymui, kad šiandieninė informacijos gausa ir įvairovė nenublokštų į vidinę sumaištį. Esu menininkė, stebinti ir reflektuojanti aplinką, priimanti visas gyvenimo puses ir tikinti, kad šviesioji pusė yra stipresnė už tamsiąją“, – patikina pati kūrėja Almyra Weigel.
(A. Raicevičienės nuotr.)
Prijuostės kišenėje – mobilusis telefonas
Pasak R. Žukienės, tekstilė yra idėjos menas. Tekstilė jau seniai peržengė savo ,,medžiagišumo“ ribas, kai tekstilininkus vadinome tekstilės, kaip rūbų medžiagos ar baldų gobelenų kūrėjais. Parodoje visi paviršiai, visos medžiagos, kurias mes matome, yra sukurtos pačios dailininkės.
Ieškodama įvairesnio medžiaginio paviršiaus, Almyra Weigel tampa technologijų atradėja. Ji pirmiausia sukuria medžiagą, tekstilišką struktūrą, paskui suteikia jai pavidalą ir tai yra nauji originalūs erdviniai darbai, kuriais žiūrovas iš karto patiki. Erdvinės instaliacijos ,,Savaitėlė“, ,,Kasdieninė duona“, ,,24 valandos“ – tai ažūriniai objektai, suraizgyti iš tąsios klijų substancijos. Sukurta ne tik medžiaga, bet ir pasakojimas.
Menininkė sako, kad ,,Savaitėlė“ kalba apie moters vaidmenis šiuolaikiniame pasaulyje: ,,Šiandien ji – jau ne tik namų šeimininkė, bet ir aktyvi sociumo narė. Jos prijuostės kišenėje ne tik kvepiančios nosinaitės, bet ir mobilusis telefonas Ir moters vaidmuo šeimoje ir darbe kinta keliskart per dieną, todėl jai tenka norom ar nenorom dėvėti vis kitokią ,,prijuostę“.
Laikraštį paverčia siūlu
Kita dailininkės mėgstama medžiaga yra laikraštis. Iš laikraštinės materijos menininkė daro skulptūrinius dalykus, laikraštį paverčia siūlu, tam tikru koloritu, ir galiausiai, priverčia apmąstyti, kas yra popierius, laikraštis, kas yra žiniasklaida, kas yra šiuolaikinis pasaulis, užgriūvantis žmogų informaciniais srautais. Ir pagaliau, kur šiais laikais yra pats žmogus, kai jis yra puolamas tiek technologijų, tiek informacijos srautų.
Ji savitai žiūri į laikraštį, kurį mes perskaitę nežinom kur dėti, ji kalba apie informacijos griūtį, kaip slegia mus informacijos debesis. Ji sugeba apmąstyti tokius klausimus, kurie mus visus ir domina, ir slegia ir sugeba tai išreikšti meno kūriniu.
Išbandykite laikraštinę kėdę
Almyra nenutrūkstamai migruoja tarp Lietuvos ir Vokietijos. Spauda ją lydi nuolat, nes gyvenant svetur, visuomet trūksta žinių apie Kauną (ji iš ten kilusi) ir Lietuvą. Spauda lengvai prieinama kelionėse, juk lėktuvuose keleiviams siūlomi popieriniai leidiniai. Almyrai visa tai – ir informacijos, ir kūrybos šaltinis.
Cikle ,,Čia Lietuva“ po šviesiais siūlais sąmoningai paslėptas vieno didelio Lietuvos dienraščio turinys, kuriame, deja, pasak menininkės beveik negatyvios žinių srautas. Kokią prasmę tam teikia Almyra? Ji pasakoja, kad šiame kūrinyje apvyniojo lietuviško laikraščio puslapius baltais siūlais, linkėdama, kad jo turinys prašviesėtų.
Parodos lankytojams siūloma išbandyti laikraštinę kėdę – ji kieta, tik aptraukta laikraščiu, ant kurios atsisėdus savo noru, galva atsiduria po laikraštine kepure…
(A. Raicevičienės nuotr.)
Darbininko pirštinės iš… šokolado
Parodoje eksponuojami kūriniai, atspindi menininkės 30-ties metų kūrybinį kelią. Vienas seniausių kūrinių parodoje yra ,,Darbas pasaldina gyvenimą“. Tai siuvimo mašinos nuimta forma, vadinama ,,išnara“, ant kurios guli šokolado plytelėmis aplipintos darbininko pirštinės.
,,Mano širdis pilna džiaugsmo, mintys labai pozityvios ir aš noriu visiems dėkoti. Tai yra priešpaskutinė paroda – dalis parodos dar keliaus į Anykščius, o didžioji parodos dalis baigsis, po to gal atsiras galimybė ją rodyti Vokietijoje“, – teigė Almyra.
(A. Raicevičienės nuotr.)
Darbai kvepia duona
Parodos atidarymo metu menininkė eidama nuo vieno darbo prie kito, pasakojo jo atsiradimo istoriją, komentavo medžiagas, iš ko jie sukurti.
Erdvinėje instaliacijoje ,,Kasdieninė duona“– iš karštų klijų pagamintose prijuostėse įminti pėdsakai iš duonos trupinių.
Venas iš paskutinių Almyros Weigel darbų ,,Iš ir į“, sukurtas audinys iš sukarpytų eurų. Pasak menininkės, pinigai teka nepaliaujamai ir nekontroliuojamai. Jie visada yra šalia, visada mūsų mintyse ir visada mus supančiame pasaulyje. Dažnai jų trūksta, o kartais jie ateina netikėtai, bet paskui išnyksta lyg dulkės vėjyje.
,,Man pačiai mano darbai labai siejasi su lietuvių liaudies menu. Darbai, kuriuose panaudoti laikraščiai ir siūlai, atsirado iš minties, kai ieškodama idėjų savo darbui prisiminiau savo močiutę, kuri, gyvendama kaime, pradėdavo siūlų kamuoliukus vynioti ant sugniaužytos laikraščio skiautės. Ir kai po daugelio metų išvynioji siūlus, randi laikraščio skiautę ir randi informaciją apie tuometinį mūsų gyvenimą. Tuomet ir pradėjau vynioti siūlus ant mažų bei didesnių formatų, po kuriais slepiasi mūsų gyvenimo atspindys“, – teigia menininkė.
