Turim jau ne tik koronaviruso krizę. Bręsta dar viena, gilesnė, krizė, tai yra – atsakomybės ir profesionalumo krizė. Ši gali būti baisesnė, nes jeigu pirmoji anksčiau ar vėliau pasibaigs, tai antroji, brendusi dar prieš karantiną, panašu, gali niekada nesibaigti ir smogti labai skaudžiai.
Praėjo daugiau nei mėnuo, kai trečdalis Lietuvos dėl karantino nedirba. Parengtų priemonių instrumentai vis dar styguojami. Nuo pat pirmos dienos sakome, kad greitis čia svarbiausias, nes situacija versle prastėja ir nuotaikos nėra geros. Bankai jau atvirai kalba, kad finansavimą pagal vyriausybės priemones galėtų teikti tik po 3-4 savaičių.
Kovo 16-ąją buvo paskelbtas kelių milijardų eurų paramos ekonomikai paketas. Verslas su sprendimų priėmėjais nuolat apie jį kalba, bet šlifavimas vis dar tęsiasi. Pasižiūrėjus, kaip tvarkosi mūsų kaimynai, kokiomis apimtimis ir tempu bando išsaugoti verslą ir tuo pačiu ekonomikas Vokietijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Estijoje ir kitur, man natūraliai kyla klausimas – kodėl mes vėl velkamės uodegoj? Priežasčių yra ne viena:
Pirma, jeigu mūsų ministerijų vadovai ir stengiasi spartinti procesus ir priimti sprendimus, tai vidurinioji ir šiuo metu buksuojanti viešojo administravimo grandis galvoja ne apie spartą, o apie tai, kaip sukalti kuoliukus, apsisaugojant nuo, neva, tik apgauti ir pasinaudoti situacija aštriadančio ir svetimų pinigų ištroškusio verslo. Tad koks gali būti efektyvus procesas, kuris nėra grįstas pasitikėjimu ir noru kartu išeiti iš krizės?
Pasižiūrėjus, kaip tvarkosi mūsų kaimynai, kokiomis apimtimis ir tempu bando išsaugoti verslą ir tuo pačiu ekonomikas Vokietijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Estijoje ir kitur, man natūraliai kyla klausimas – kodėl mes vėl velkamės uodegoj?
Antra, sprendimai ir sparta priklauso nuo žmonių, kurie niekada nebuvo versle, nežino, kaip veikia rinkos mechanizmai ir dėsniai, nesukūrė nei vienos darbo vietos. Todėl jų požiūris į verslą yra pilnas nepasitikėjimo ir visiškai nepamatuotos didaktikos, kad verslas, kuris neužsiaugino savu laiku lašinukų, dabar turės išmokti skaudžias pamokas.
Jeigu ir toliau vyraus požiūris, kad valstybė daro verslui malonę, atidarydama jam paskutinės pagalbos liniją, bet neateis suvokimas, kad ne dėl verslo kaltės, o dėl globalios pandemijos ir priimtų suvaržymų verslas šiandien yra ten, kur yra, tai mes neturėsime bendro sutarimo ir suvokimo. Suvokimo, kad visos priemonės turi būti nukreiptos išlaikyti mūsų verslo konkurencingumą, nes nuo verslo atsigavimo priklausys Lietuvos kelerių metų ekonominė trajektorija.
Trečia, mūsų viešojo sektoriaus veikimas yra susikoncentravęs į procesą, o ne į rezultato siekimą. Tai ką stebėjome visus tuos metus – ES pinigų įsisavinimą, o ne efektyvų jų panaudojimą ir konkretaus rezultato siekimą, dabar matome krizės paramos mechanizmuose. Vyksta procesai, nes viešojo sektoriaus atlygis nepriklauso nuo rezultato.
Ketvirta, mes neturime bendros IT platformos, ant kurios valstybė galėtų konstruoti savo paramos priemonių paketą. Keturių savaičių diskusijos su valstybės institucijomis akivaizdžiai parodė, kad nėra vieno langelio, kurio pagalba galėtume apsibrėžti vieningus kriterijus ir gauti duomenis apie įmones, priimant sprendimus dėl paramos mechanizmų. Valstybė per kelerius metus investavo milijonus į viešojo sektoriaus skaitmenizaciją, bet dabar turime tai ką turime – viešojo sektoriaus IT sistemos neparengtos veikti darbui su INVEGA ir kitais pagalbos mechanizmų segmentais.
Penkta, valstybė per 30 nepriklausomybės metų nesukūrė ekonomikos analitinio centro, kuris galėtų akumuliuoti informaciją ir rengti siūlymus svarbiausiais klausimais. Dabar akivaizdu, kad nėra jokios apibendrintos informacijos, kaip kasdien keičiasi ekonominė situacija, kiek žmonių netenka darbo, kaip lėtėja ekonomika, kaip traukiasi užsakymai, kaip mažėja eksportas. O tai būtina, nes kai turėsime pakankamai teisingą ir aktualią bazinę informaciją, galėsime daryti tam tikras įžvalgas, ką daryti ir kokios priemonės paveiktam verslui padės atsigauti. Kalbėti apie kažkokią strategiją ir ilgalaikį planą, kai neturime informacinės bazės kas vyksta, tiesiog neįmanoma.
Šešta, politikų noras dabartinę situaciją išnaudoti priešrinkiminių dividentų kaupimui. Jeigu net dabar politikai neatsisako pagundos ir toliau žaidžia gelbėtojus bei nesugebame sutarti, kad reikia visiems veikti kartu, užtikrinant darbo vietų išsaugojimą ir įmonių gyvybingumą, tai net ir geriausi Vyriausybės norai bei planai ir liks tik vizijos, o mes visi rudeniop kalbėsime apie pašalpas ir didėjančią bedarbių armiją, mažėjantį eksportą ir t.t.
Nuolat kalbėjome apie tai, kad pramonės produktyvumas, lyginant su ES vidurkiu, yra kartais mažesnis, bet jeigu turėtume rodiklius, kuriais galėtume matuoti viešojo sektoriaus produktyvumą, tai, manau, matytume panašų atsilikimą nuo ES vidurkio.
Jeigu ir toliau vyraus požiūris, kad valstybė daro verslui malonę, atidarydama jam paskutinės pagalbos liniją, bet neateis suvokimas, kad ne dėl verslo kaltės, o dėl globalios pandemijos ir priimtų suvaržymų verslas šiandien yra ten, kur yra, tai mes neturėsime bendro sutarimo ir suvokimo. Suvokimo, kad visos priemonės turi būti nukreiptos išlaikyti mūsų verslo konkurencingumą, nes nuo verslo atsigavimo priklausys Lietuvos kelerių metų ekonominė trajektorija.
Nuo pat pirmos dienos pabrėžiame, kad greitis svarbiausia, nes verslininkai jau praranda tikėjimą, kad šią krizę, kaip ir kitos Europos valstybės, verslas gebės įveikti su valstybės pagalba. Tikėjimo, kad valstybė veiks efektyviai kol kas yra mažai. Jau matome, kad verslas priima sprendimus nesitikėdamas reikšmingos valstybės pagalbos. Ko labiausiai reikia? Kad pasitikėjimas valstybe tarp verslo ir valdžios būtų betarpiškas.
Dabar, užuot ramiai kalbėję apie milijardus, pabandykime bent jau 1 milijardą kuo greičiau įlieti į ekonomiką. Tai padėtų, visų pirma, tiems žmonėms, kurių verslai yra visiškai uždaryti – sustabdyti Vyriausybės nutarimu, padėtų palaikyti apyvartines lėšas, visas garantijas suteiktų įmonėms, kurios galėtų efektyviai veikti su finansų tarpininkais, o ekonomika nesustotų.
Turime galvoti ir apie ilgalaikius žingsnius. Akivaizdu, kad atsigavimo laikotarpis užtruks žymiai ilgiau, negu planuojame, nes jau matosi metmenys, kaip kitos valstybės skaičiuoja savo ekonomikos praradimus ir per kokį laiką įsivaizduoja atsigavimus. Jeigu to nedarysime, tai neužtikrinsime savo verslo konkurencingumo, o tai reikš rinkų, į kurias eksportuojame produktus, praradimą, savo vartotojų praradimą.
O juk niekas nestovi vietoje – kitų valstybių įmonės užims tas vietas ir mūsų galimybės atsigauti mažės su kiekviena diena. Prisiminkime 2009 m. krizės pasekmes: Lietuvos BVP per metus 2009 metais sumažėjo 14.7 proc., nedarbas didžiausią lygį pasiekė 2010 metais – 17.8 proc., bendrasis vidutinis darbo užmokestis sumažėjo 12.4 proc., palyginti su aukščiausiuoju prieškriziniu tašku, privatus vartojimas krito 19 proc., visos investicijos ekonomikoje sumažėjo 45 proc. , o eksportas per metus susitraukė 40 proc. Nesitiki, kad nors vienas sveikai mąstantis žmogus norėtų pakartoti šį kritimą.
Jeigu situacija nesikeis, tai labai tikėtina, kad sulauksime dienos, kai bus pasakyta – priemonės buvo, bet verslas nesugebėjo ar nenorėjo jomis pasinaudoti. Bet pagalba, kurios reikia laukti mėnesį ar kelis verslo negali išgelbėti, nes nabašnikui net ir auksinis kompresas jau nepadės.
Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas
