Lina Pranckevičiūtė

Džiugi žinia Kėdainiams. Nacionalinė J. Basanavičiaus premija šiemet skirta iš Kėdainių kilusiam ir glaudžiai su mūsų kraštu susijusiam muziejininkui, etninės kultūros tyrinėtojui dr. Eligijui Juvencijui Morkūnui.

2021 metais šiam garbingam apdovanojimui gauti buvo pasiūlyti 6 etninės kultūros puoselėtojai. Komisija, įvertinusi visų pretendentų nuopelnus etninės kultūros srityje, laureatu išrinko Lietuvos liaudies buities muziejaus pasiūlytą kandidatą.

Mūsų tautos patriarcho J. Basanavičiaus vardo premija humanitarinių mokslų daktarui E. J. Morkūnui paskirta už reikšmingą indėlį į Lietuvos tradicinės architektūros ir amatų tyrimus, išsaugojimą, populiarinimą ir kūrybingą muziejinę veiklą puoselėjant etninės kultūros gyvybingumą.

Prasmingų darbų kraitis

Rumšiškėse įkurtam Lietuvos liaudies buities muziejui daugiau nei penkis dešimtmečius paskyręs buvęs ilgametis direktoriaus pavaduotojas informacijai ir muziejininkystei dr. E. J. Morkūnas, šiuo metu einantis vyriausiojo muziejininko pareigas, daug nuveikė įvairiose muziejinio darbo, formuojančio tautinę savimonę ir reprezentuojančio krašto istoriją, etninę kultūrą ir paveldą, srityse. Tai tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi.

Mūsų kraštietis dr. E. J. Morkūnas kartu su bendraminčiais dalyvavo daugybėje etnografinių ekspedicijų, fiksavo, žymėjo tradicinės architektūros pastatus, rinko medžiagą apie įvairius amatus, liaudies techniką (kalves, malūnus, aliejines ir pan.), įgijo apie 30 tūkst. eksponatų, atspindinčių regionų etninę kultūrą, rengė ar kuravo daugiau nei 30 muziejaus ekspozicijų ir parodų. Jis taip pat kuravo muziejinių rinkinių tyrimus, prisidėjo formuojant muziejaus ekspozicijas, parenkant tradicinius pastatus, vadovavo jų perkėlimui į Lietuvos liaudies buities muziejaus teritoriją, prižiūrėjo atstatymo procesą ir tolesnį pritaikymą, taip pat rengė kitus projektus, susijusius su muziejininkyste ir etnokultūros sklaida.

Šiųmetis Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas yra apgynęs humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos vėjo malūnai XIX a.–XX a. pr.“. Jis yra dešimčių mokslinių publikacijų autorius, knygų „Lietuvos miestelių atspindys: muziejaus miestelis“, „Lietuvos technikos paminklai. Vėjo malūnai“, „Senieji amatai“, „Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai“, „Vandens malūnai Rytų Lietuvoje“, Lietuvos liaudies buities muziejaus vadovų „Žemaitija“, „Suvalkija“, „Dzūkija“, „Aukštaitija“ sudarytojas, autorius ar bendraautoris.

Vienas įsimintiniausių E. J. Morkūno darbų – nakčia įamžintas dievdirbio V. Svirskio atminimas. (Kėdainių TVIC nuotrauka)

Nakčia įamžintas dievdirbio atminimas

E. J. Morkūno rūpesčiu buvo surasta ar išsaugota ne viena kultūros vertybė, tarp jų ir mūsų kraštą garsinusio dievdirbio Vinco Svirskio kapas.

„Kartą, vykdamas, berods, į Paberžę, sutikau žoleles renkančią moterį. Paklausęs, gal ji žino, kur yra palaidotas V. Svirskis, išgirdau teigiamą atsakymą. Kitą kartą tą moterį iš Burvelių kaimo atsivežėm į Surviliškio kapines ir ji pirštu parodė, kur palaidotas mano ieškotas šviesuolis. Paaiškėjo, kad V. Svirskis amžinojo poilsio atgulė Mataičių šeimos kape. Matote, 1916 metais, kai stipriausi vyrai buvo paimti į karą, nebuvo kam iškirsti kapo duobę įšalusioje žemėje, todėl nuspęsta dievdirbį palaidoti svetimame kape, šalia kito neseniai palaidoto žmogaus.

Sužinoję šią istoriją, nutarėme įamžinti dievdirbio atminimą. Tais laikais negalėjau užsakyti paminklo savo lėšomis, todėl teko pasielgti kitaip. Nerakintoje koplytėlėje, kurioje buvo laikomi su parapija susiję daiktai, suradome du paties V. Svirskio išdrožtus kryžius. Vieną jų paėmę, pritvirtinome lentelę, kurioje užrašėme dievdirbio pasakytą frazę „…tegu ir man paminklas bus“ ir tai, kad šioje vietoje ilsisi lietuvių tautos menininkas V. Svirskis.

Pamenu, kaip kartu su broliu nešėme tą sunkų ąžuolinį kryžių į kapines ir statėme jį nakčia, kitaip nebūtume galėję. Apie šį mūsų su broliu, sese ir žmona atliktą darbą aplinkiniai sužinojo tik šaliai atgavus Nepriklausomybę. Anais laikais to negalėjome viešinti.

Mūsų statytas kryžius dabar yra Krašto muziejuje, o ant V. Svirskio kapo pastatyta jo kopija. Štai tokia istorija“, – viską, lyg būtų nutikę vakar, atsimena E. J. Morkūnas.

Rūpestis paveldo objektais

„Sužinojusi apie Eligijui Juvencijui Morkūnui paskirtą Nacionalinę J. Basanavičiaus premiją nuoširdžiai apsidžiaugiau, nes tai yra žmogus – istorija. Jo rūpesčiu buvo išsaugoti bent keli vertingi mūsų krašto pastatai: į Rumšiškes išvežti ir atnaujinti labai unikalūs Aristavėlės dvaro rūmai su išlikusia sienine tapyba, Kėdainiuose, prie Didžiosios Rinkos aikštės stovėjęs linų pirklio namas, didžiulė Josvainių karčema, senoji stačiatikių cerkvelė (pastaroji dar laukia atnaujinimo). Dabar visi šie pastatai reprezentuoja Kėdainių kraštą Lietuvos liaudies buities muziejuje, kuriame lankosi šimtai tūkstančių žmonių iš viso pasaulio.

E. J. Morkūno šeimos rūpesčiu atnaujintas 17 a. menantis namas, atstatytas nugriautas frontonas. (L. Pranckevičiūtės nuotrauka)

Negaliu nepaminėti ir kitų prasmingų gerbiamo Morkūno darbų. Jis su šeima atnaujino Kėdainiuose, Radvilų gatvėje esantį jo giminės maždaug 100 metų valdomą, 17-ąjį amžių menantį namą, atstatė nugriautą frontoną. Name įrengė tarpukario odontologijos ekspoziciją, kurią, kaip ir po namu esantį rūsį, kur kadaise, manoma, buvo kepykla, gali apžiūrėti visi iš anksto užsiregistravę lankytojai.

Svarbu tai, kad E. J. Morkūnas stengiasi ne tik išsaugoti senąsias vertybes, bet ir padaryti jas prieinamas žmonėms. Toks nesavanaudiškas požiūris labai džiugina. Šis žmogus tikrai vertas aukščiausių apdovanojimų“, – įsitikinusi istorikė, Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė.

Apdovanojimo nesureikšmina

„Žinia, kad tapau Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatu, man buvo netikėta. Svarbiausia, kad buvo įvertinta ir mano įstaiga (Lietuvos liaudies buities muziejus – aut. past.), kuriai aš atidaviau daugiau nei 50 savo gyvenimo metų. Žinote, iš jaunimo kartais tenka girdėti, kad muziejus yra tarybinės gigantomanijos apraiška, su kuo aš niekaip negaliu sutikti. Nors man tai pirmasis toks aukštas įvertinimas, jo nesureikšminu. Tiesiog darau tai, ko kiti nedaro, darau tai, ką jaučiu, kad turiu padaryti“, – sakė nepailstantis etninės kultūros puoselėtojas dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas.

Panašios naujienos

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.