Moterų ansamblyje – gydytoja, socialinė darbuotoja, mokytoja, buhalterė, vargonininkė

„Jos žino, kad man patinka. Ta prasme, patinka, kaip jos dainuoja“, – sako Josvainių kultūros centro moterų vokalinio ansamblio „Pilkos stygos“ vadovas Vytautas Greičius. Jo vadovaujamas kolektyvas neseniai tapo konkurso „Sidabriniai balsai“ laureatu ir laimėjo pirmojo laipsnio diplomą. Įdomu tai, kad kolektyvas yra visiškai jaunas – nuo pirmojo koncerto nepraėjo dar nė dveji metai. Tad šis įvertinimas moterų ansambliui – labai svarbus.

Buhalterė, anglų kalbos mokytoja, gydytoja, socialinė darbuotoja, muzikos pedagogė, bažnyčios vargonininkė – „Pilkose stygose“ dainuoja įvairių specialybių ir gyvenimiškų patirčių moterys. Dar keisčiau, kad nemažai jų į repeticijas Josvainiuose važinėja iš kitų miestų – Kauno, Vilniaus.

– „Pilkos stygos“ – jaunas kolektyvas, tad sėkmė „Sidabriniuose balsuose“, matyt, išties svarbi?

V. Greičius: Šis įvertinimas yra didelis, nes ansamblių Lietuvoje yra daug. Labai geras rezultatas. Per gyvenimą tik vieną kitą kartą taip būna. Todėl man labai džiugu.

Solistė Giedrė Kaziukonienė, muzikos pedagogė iš Josvainių: Žinoma. Tai vienas seniausių konkursų Lietuvoje, turintis gilias tradicijas. Jame dalyvauja kolektyvai, kurie dainuoja jau daug metų, pasiekę didelio profesionalumo. Mums tai yra labai didelis įvertinimas.

Esame iš skirtingų vietų, skirtingų profesijų, skirtingų gyvenimiškų patirčių. Bet kažkaip unikaliai sulipome ir, man atrodo, kad tai yra viena iš kolektyvo sėkmių.

– Kai kurios moterys yra kilusios iš šio karšto, tačiau gyvena Vilniuje, Kaune, o į Josvainius savaitgaliais atvažiuoja repetuoti?

Solistė Rima Žukauskienė, „Lietuvos“ ansamblio dainininkė: Gyvenu tarp Vilniaus ir Kėdainių. Kėdainių rajone mano tėviškė, čia gyvena mama. Savaitgalį atvažiuoju pas mamą ir vargonuoju Josvainių bažnyčioje. Tad man viskas pakeliui.

Nesu „Pilkų stygų“ senbuvė, prisijungiau neseniai. Kodėl? Nes klausiau ir man patiko tai, ką išgirdau. Prisijungti pasiūlė vadovas, tad tą ir padariau – savo malonumui. Čia atsipalaiduoju, padainuoju. Gera kompanija, geras vadovas. Repetuojame šeštadieniais.

V. Greičius: O Viktorija, pavyzdžiui, medikė. Ji pasako savo darbo tvarkaraščius ir kada galės būti repeticijose. Kiek ateina – tiek užtenka. Ji yra dainavusi choruose, ansambliuose – turi geros patirties. Į šį ansamblį pakviečiau tas moteris, kurias žinojau, pažinojau, kurios yra dainavusios.

Pastebėjau, kad tos, kurios gyvena toliausiai, geriausiai lanko repeticijas. Tuo pačiu jos aplanko ir mamas, kurios gyvena šiuose kraštuose. Mūsų susitarimas toks – kiek kas gali, tiek dalyvauja repeticijose. Gali tik pusvalandį? Gerai. Atėjai, padainavai. Tai yra fantastika, gražu.

– Ir Jums pačiam, žinoma, patinka?

V. Greičius: Čia mano gyvenimas. Nepatiktų, nieko ir nebūtų.

– Kodėl yra tik moterų kolektyvas, o ne vyrų?

V. Greičius: Visų pirma, jas lengviau suburti. Vyrų ansambliai Lietuvoje yra retenybė.

– Jūsų nuomone, kas yra Jūsų ansamblio jungtis? Kas jums yra šis kolektyvas?

G. Kaziukonienė: Man patinka dainuoti, esu muzikos pedagogė. Ir man patinka dainuoti ne bet kaip, o kiek įmanoma profesionaliau. Nuostabu šiame kolektyve yra tai, kad profesionalių muzikų, be manęs daugiau, ir nėra – tokių, kas duoną iš to valgytų, būtų baigę mokslus. Bet dainuoti mums tarsi antras prigimimas, dera mūsų balsai. Esame iš skirtingų vietų, skirtingų profesijų, skirtingų gyvenimiškų patirčių. Bet kažkaip unikaliai sulipome ir, man atrodo, kad tai yra viena iš kolektyvo sėkmių.

Solistė Asta  Dzigaitė-Raižienė iš Kauno: Dauguma buvome nepažįstamos, tad jungtis yra vadovas. Jis mus, kurios kažkada dainavome, surinko. Aš turėjau ilgą dainavimo pertrauką ir, kai vadovas pakvietė, negalėjau atsisakyti – muzikos badas buvo labai didelis. Dainuojame čia kartu su sese. Gera dainuoti.

– Simona, Jūs esate vadovo dukra. Tėtis prikalbino ateiti?

Simona  Greičiūtė-Rimkienė iš Kauno: Tėtis. Kūrė kolektyvą ir sako: ateik. O muzika mano gyvenime visą laiką buvo. Labai geras kolektyvas, labai visos draugiškos. Visos skirtingos, bet sueiname. Ir dainas vadovas labai geras parenka. Už širdies griebiančias. Labai patinka repertuaras.

– Vytautai, kas yra geras vadovas ir kaip rasti ryšį su kolektyvu, kuriame – skirtingi žmonės?

V. Greičius: Viena iš solisčių Ineta sako: jūs diplomatiškas. Turbūt taip ir yra. Turi moterį pagirti, kai ji ateina, turi pasakyti komplimentų, o jei kažkas neišeina – nuraminti, kad pavyks kitą kartą. Jokio susiraukimo, jokio pykčio. Visas jas labai gerbiu. Ir man svarbu diplomatija, šypsena, daina, repeticijos, repertuaras. Nori turėti – turi ir dirbti. Toks mano požiūris.