Mokytojo darbe – ir kūrybiniai pradai

Josvainių gimnazijos dailės ir braižybos mokytoja Albina Mackevičienė, nuo pat mažumės pamilusi rankdarbius, iki šiol bene kasmet meta sau iššūkius išbandyti vis naują tautodailės šaką. Karpiniai, mezgimas, siuvimas, odininkystė, drožyba… Tai tik dalis moters jau išbandytų užsiėmimų. Šiais metais ji nustebino ir pati save – vos per keturias dienas ji pasidarė kankles.

Josvainių gimnazijos dailės ir braižybos mokytoja Albina Mackevičienė.

„Iš pradžių galvojau, kam man jos reikalingos, kam man jas drožti ir vėliau kur jas dėti? Tačiau kartu į Kelmėje surengtus 28-uosius Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros kursus vykusi kolegė Laima Bytautienė vis siūlė prisijungti ir tas kankles pasidaryti mums abiem. Pasidaviau įkalbinėjimams ir kibome į darbus“, – paklausta, kaip kilo mintis pačiai imtis nemoteriško ir gana sudėtingo darbo, pasakojo A. Mackevičienė.

Gyrė greitą ir puikų darbą

Vos per keturias dienas moterys pačios išsidrožė detales, išskaptavo vidų, gerai dirbinį nušlifavo (tai itin svarbu, kad vėliau instrumentas gerai skambėtų), įtempė stygas.

„Vadovas Mindaugas Dimšlys žavėjosi mūsų darbais, gyrė, kad greitai ir puikiai pasidarbavome. O juk daugelį drožybai skirtų įrankių aš mačiau vos ne pirmą kartą, jau nekalbant apie tai, kad nežinojau, nei kaip juos paimti, nei kaip jais naudotis“, – juokėsi pašnekovė. Abi – tiek L. Bytautienė, tiek ir A. Mackevičienė – žadėjo kankles panaudoti edukaciniams tikslams – demonstruoti vaikams, suaugusiesiems, tikino, kad kitais metais galbūt imsis ir skambinimo kanklėmis pradžiamokslio.

Planuose – medinė Užgavėnių kaukė

Šiuo metu A. Mackevičienė dirba Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name kultūrinių renginių organizatore, tad su amatais jai tenka susidurti kone kiekvieną dieną. „Aš pati esu susipažinusi su daugeliu amatų, esu pati ne vieną jų išbandžiusi. Todėl savo patirtį stengiuosi perduoti kitiems – vedu edukacinius užsiėmimus, seminarus. Tenka važinėti ne tik po Kėdainių kraštą, bet ir po visą Lietuvą“, – pasakojo moteris.

Nors yra išbandžiusi ne vieną veiklą, jos ateities planuose – mokytis pynimo iš vytelių meno. „Visada galvojau, kad tą išbandysiu išėjusi į pensiją. Tačiau Arnetų namuose dirba puiki šio meno meistrė Birutė Šinkūnienė, tad atrodo, kad pensijos nelauksiu ir į mokslus kibsiu netrukus“, – šyptelėjo ji ir pridūrė, kad ateities planuose – pabandyti tašyti akmenį ar pabandyti iš medžio nusidrožti medinę Užgavėnių kaukę. 

Vos per keturias dienas A. Mackevičienė su kolege L. Bytautiene pasigamino kankles.

Įkvėpimas – iš mamos

„Man įdomiausia tiesiog išbandyti save. Audžiu, siuvu, peltakiuoju, neriu, mezgu nuo pat mažumės. Už visą šį iki šiol gajų potraukį rankdarbiams esu dėkinga mamai. Būdama visai maža, užsinorėjau megzti. Virbalų, aišku, niekas nedavė, tad nušvilpiau iš mamos siūlų kamuolį, nuėjau į sodą ir, išsilaužusi medinių šakelių, pradėjau megzti. Užsimetu akis, tačiau ištraukti siūlo per medinę gumbuotą šakelę negalėjau. Todėl tiesiog nutraukdavau siūlą ir imdavau naują. Mama pamačiusi, kiek primėtyta, pritraukyta siūlų, davė už tai gerokai pylos. Tačiau, supratusi mano norą megzti, davė man virbalų ir leido megzti, dar ir pati pamokė. O būdama septynerių metų pati nusimezgiau megztinį ir su juo nuėjau į pirmą klasę“, – pasakoja A. Mackevičienė.

Savo rankomis susikonstravo ir krosnį

Sužinojusi, kad rankdarbiais pašnekovė užsiima nuo pat vaikystės, nesusilaikau nepaklaususi, ar yra namuose vietelė, prie kurios nebūtų prisilietusios jos rankos. Ir nustembu. „Tikriausiai, kad ne, nes ir pačias namo sienas susimūrijau, ir kambarių apdailą pasidariau, ir dvi krosnis pati susimūrijau, ir namo projektą pati pasidariau“, –šypteli A. Mackevičienė.

Pagal savo sukurtus brėžinius kartu su sutuoktiniu ji pasidirbino namo langus, duris. Taip pat ir mėnesį trukusią didžiulio, beveik 50 kv. metrų dydžio, svetainės kambario apdailą. „Pasidariau brėžinį, parodžiau vyrui, tačiau jis į viską pažiūrėjo gana skeptiškai. Na, tada galvojau, pasidarysiu pati. Pasiėmiau dailylenčių atraižėlių ir po truputį, kaip supratau, pradėjau jas dėlioti, montuoti. Grįžęs iš darbo vyras mano pastangas įvertino gerai. Tad netrukus prie apdailos darbų prisijungė ir pats“, – pasakojo moteris. Taip abu kartu reljefiškais ornamentais dekoravo kambario lubas, o sienose iš medžio pačios pašnekovės buvo padarytos ir stilizuotos kolonos.Vėliau moteris sugalvojo pasistatyti… krosnį. „Ir viską pati, iš niekieno neprašydama pagalbos. Krosnį dariau vadovaudamasi tik literatūra, niekas manęs gyvai nemokė. Krosnyje yra ir duonkepė, ir viryklė, ir šildymo sienelė. Prieš ją užkurdama pirmą kartą labai jaudinausi, ar pavyko, tačiau viskas pavyko puikiai: kaminas traukė gerai, malkos degė“, – pasakojo ji. Vėliau moteris susimūrijo ir dar vieną, koklinę, krosnį.

Džiaugiasi kūrybingais vaikais

A. Mackevičienės džiaugsmas – kūrybinga ir žingeidi jaunoji karta.

A. Mackevičienei, išbandžiusiai ne vieną tautodailės šaką, smagu savo patirtį perduoti ir jaunimui. Tik, deja, vaikų, kuriems būtų įdomus rankų darbas, nėra labai daug.

„Tačiau labai džiaugiuosi, kad vis dėlto yra jaunųjų „perliukų“, kuriems patinka kurti, daryti, kuriems užtenka kantrybės pradėtą darbą pabaigti. Gimnazijoje yra taikomosios dailės būrelis, kurį lankantys mokiniai skina pergales net respublikiniuose konkursuose ar dailės olimpiadose. Ne vienas jų kūrinys galėtų puikuotis ir parodose“, – sakė pašnekovė.

Ji tikino per pamokas besistengianti naudoti įvairias technikas, kad tik vaikams nenusibostų, kad tik šie trokštų kurti. Deja, šiuolaikinio vaiko didžiausią laisvalaikio dalį užima kompiuteriai, informacinės technologijos, o visa tai tik bukina vaiką, neskatino jo noro kurti, užsiimti rankų šilumos ir kruopštumo reikalaujančiais darbais.

„Jaunoji karta nelabai noriai imasi siuvinėti, siūti, megzti. Labai sunku juos tuo sudominti, mat mokykloje pamokų skaičius ribotas. Nėra ir paskatos, kylančios iš šeimos – tėveliai užsiėmę savo reikalais, savo rutina“, – pastebi ji.

Vis dėlto pašnekovė džiaugiasi, kad yra vaikų, neabejingų seniesiems amatams, noriai mokosi jų paslapčių. „Būna, kad vaikai Arnetų namuose sudalyvauja edukacinėje programėlėje, o vėliau čia sugrįžta dar ne kartą. Nes jiems įdomu. Smagu ir tai, kad susidomėjimas senaisiais amatais auga ir tarp suaugusiųjų“, – šypsosi A. Mackevičienė.