Šiandien, Tarptautinę mokytojų dieną, tūkstančiai mokyklose dirbančių pedagogų sulauks gausybės sveikinimų, gėlių, padėkų, apkabinimų. Bet ar bus pagerbti buvę mokytojai, kurie kadaise irgi vedė vaikus mokslo ir žinių keliu, skatino tobulėti, siekti aukštumų? Ar bus prisiminti jų nuopelnai? Ar kas nors pasidomės, kaip jie gyvena dabar, ar aplankys jų amžino poilsio vietą?

Papasakosiu istoriją, kuri, lyg koks spygliukas, vis duria širdį.

Pernai per Mokytojų dieną nutariau aplankyti buvusią pradinių klasių mokytoją. 80-metį perkopusi ir jau kelerius metus viena gyvenusi mokytoja buvo mano sodo kaimynė. Tad, prisiskynusi margaspalvių jurginų puokštę, pasibeldžiau į jos namų duris.

Kaip džiaugsmingai ji mane sutiko, padėkojo už gėles ir pakvietė išgerti arbatos. Besikalbant paklausiau: „ Ar buvę moksleiviai dažnai jus aplanko?“

Po šio klausimo mokytoja atrodė tokia suglumusi, jos lūpos tyliai ištarė: „Ne“.

– Tai gal bent paskambina?

Atsakymas toks pat: „Ne. Kai dirbau mokykloje, jaučiausi tokia reikalinga. Moksleiviai mane mylėjo, su jų tėvais irgi gerai sutariau, bet, kai išėjau į pensiją, ryšiai nutrūko. Niekas nei aplanko, nei paskambina. Atrodo, kad manęs nėra“.
Šiemet mokytojos Danutės išties nebėra. Ją prisiminsiu maldoje. Atminimo žiburėliais papuošiu ir tikros mano gyvenimo šviesuolės – savo auklėtojos – kapą.

O jums pasakysiu, kad šiandien galbūt yra kaip tik ta diena, kai galime sustoti ir savęs paklausti: „Mokytojau, ar aš Tavęs neužmiršau?“

„Kėdainių mugės“ skaitytojos laiškas