Mokytojas Alius Avčininkas: žmogus turi turėti ir neįgyvendinamų svajonių

Simpatiškas, veržlus, jaunas, bet jau turintis patirties, dažnai kviečiamas atstovauti tiek mokinio, tiek mokytojo interesams, kai kalbama bei diskutuojama apie besitęsiančias švietimo reformas bei švietimo sistemos problemas, apie pasiruošimo laiką, kai mokytojo profesija taps prestižine. Jis ne visada patogus, nes drąsiai išsako ir moka apginti savo nuomonę, gerai žino, ko reikia ne tik dabartiniams mokiniams, bet ir mokytojams. Toks jis, Alius Avčininkas, mūsų kraštietis, Vilniaus Užupio gimnazijos lietuvių literatūros mokytojas, specialiai šiam pokalbiui valandai iš Vilniaus atvykęs į Kėdainius.

– Jūsų namo kaimynai Vilainiuose dar šiandien atsimena, kaip Jūs, grįžęs iš mokyklos ir susodinęs kiemo vaikus, ,,žaisdavote mokyklą“, pasakodamas ir aiškindamas, ko išmokote. Gal jau tuomet pajautėte mokytojo pašaukimą?

– Atsimenu, kad labai norėjau dalintis tuo, ką išmokdavau mokykloje. Septintoje klasėje prasidėjo fizika, aštuntoje – chemija, norėjosi, kad jaunesni vaikai irgi eitų koja kojon su manimi. Aišku, norėjosi ir pavadovauti. Bet iš kur atėjo noras duoti ir dalintis viskuo, ką turėjau pats – nežinau.

Man patiko būti bendruomenės dalimi. Gal dėl to, kad buvau vienturtis, norėjosi būti apsupty kitų, o noras aplink save sutelkti žmones prie to irgi prisidėjo. Ne tik susodinti ant kelkraščio vaikus ir jiems kreidelėmis rašyti ant grindinio. Mes, būdavo, ir ekskursijas darydavome, daugelį rajono dvarų esame apvažiavę.

Pamenu, kai rizikuodami važiavome dviračiais Via Baltica keliu iki Lančiūnavos, kartu veždami mažesnius vaikus. Išlandžiojome Sirutiškio, Kalnaberžės dvarus. Aš labai mėgau daug skaityti. Močiutė pasakodavo įvairiausių dalykų iš savo jaunų dienų, ji buvo labai azartiška, gyvenimu besimėgaujanti asmenybė. Manau, tokio entuziazmo ir rizikos patirties pasisėmiau iš jos.

– Kokie ryškiausi mokykliniai prisiminimai šiandien išnyra iš atminties?

– Mokiausi J. Paukštelio pagrindinėje mokykloje, o vėliau be atsiklausimo įstojau į Kėdainių šviesiąją gimnaziją. Dar atsimenu, kai besimokydamas pagrindinėje mokykloje lankiau žurnalistų būrelį, leidom laikraštį ,,Laiptai“. Nusiuntė mus paimti interviu iš mokyklos krepšininkų.

Gavęs galimybę viešai pasisakyti, aš visad siųsdavau žinią, kad jei laimingas mokytojas – laimingas ir mokinys. Mokytojas turi būti saugus, pailsėjęs, jis turi turėti galimybę intelektualiai tobulėti, nueiti į teatrą, nusipirkti gerą knygą, išvažiuoti ir pamatyti geriausius pasaulio muziejus.

Pasibeldėm į klasės duris, ieškodami jų, o jas atidarė mokytoja Zita Rosteikienė. Mokiniams liepė pasitempti, mat atėjo žurnalistai. Paliko įspūdį, tad pamaniau, kad, jei eičiau į gimnaziją, norėčiau, kad ji būtų auklėtoja. Įstojęs į gimnaziją ir perėjau į klasę, kurios auklėtoja buvo būtent Z. Rosteikienė.

– Prasitarėte, kad svajojote ir apie gydytojo profesiją?

– Kadangi mama tuomet dirbo med. seserimi, aš pats daug laiko praleisdavau ligoninės koridoriuose. Gydytojos buvo ir kaimynės, gyvenime sutikau ir daugiau medikų. Buvau nusprendęs tapti chirurgu. Bet gimnazijoje tuomet buvo jungtinė gamtos moksų ir realinė klasė, todėl nusprendžiau pereiti į humanitarinę. Nuo tada sąmoningai pasirinkau literatūrą. Taip ir nutolau nuo savo svajonės. Vis dėlto, kai ateinu į gydymo įstaigą ir pamatau žmones baltais chalatais, širdyje vis dar sukirba, kad galėjau jį vilkėti ir aš. Gydytojas man atrodo kaip gyvenimo šviesa.

– Bet ne mažesnė ,,gyvenimo šviesa“ ir būti mokytoju?

– Nedaugeliui taip atrodo. Socialinio prestižo klausimu vis dėlto gydytojas yra pirmoje vietoje, juo labiau pasitiki, nepaisant dabartinės ideologizuotos situacijos. Manau, kad potenciali prestižo idėja dar remiasi prieškarine tradicija, kai gydytojas ir mokytojas buvo laikomi šviesuoliais ir buvo vienodai gerbiami. Tik nieko nedaroma, kad tai taptų tikrove ir kad pagarba būtų natūrali, nacionaliniu mastu. Man tai atrodo kaip lozungas, kad iki 2025 metų mokytojas – prestižinė profesija. Nevykęs bandymas reabilituoti šią profesiją mažiausiais kaštais, nieko nedarant, o tik žadant.

– O ką, Jūsų nuomone, reikėtų daryti?

– Važiuodamas traukiniu į Kėdainius irgi mąsčiau, nuo ko reikėtų pradėti. Turėtų būti nacionalinė programa, kad švietimas yra tas pagrindas, į kurį remiasi ateities visuomenė. Kol kas to visiškai nėra. Požiūris yra viena, o veiksmai yra kita. Ne stipendijas reikia studentams dalinti, kurie, neaišku, ar atėję į tą mokyklą liks dirbti 2–3 metus, o per tiek metų puikiu mokytoju netampama. Tai yra dešimtmečio ar bent penkerių metų darbas. Vis dėlto, pakėlus mokytojui atlyginimus bent du kartus, savaime į mokyklas galbūt ateitų šviesiausi protai. O jeigu dar būtų karjeros perspektyvos… Lietuvoje, jeigu pavyksta ,,prasimušti“ – tai priklauso nuo tavo paties profesionalumo ar asmeninių savybių, bet kad skatintų kokie nors išoriniai veiksniai – to nėra. Pirmiausia turėtų keistis valstybės požiūris, kad nuolatos būtų transliuojama, jog švietimas ir dar kartą švietimas turi būti valstybės prioritetas – ne deklaratyvus, o praktiškai kaip nors pamatuojamas. Turi būti vykdoma tvari švietimo politika ir jokiu būdu nepolitizuota. Ir švietimo valdžios postai turi būti politiškai neutralūs.

– Kokį mokytojo portretą išsivežėte iš Kėdainių ir iki šiolei laikote atmintyje?

– Tai šviesios atminties mokytojos Danutės Muzikevičienės asmenybė. Tokius, kokia ji buvo, Lietuvoje vos ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti. Aš Kėdainiuose neprisimenu prastų mokytojų. Gal mano prigimtis tokia, kad stengiuosi įžvelgti kito asmenybėje teigiamų bruožų, o gal tiesiog atsiminimuose likę, kas geriausia ir šviesiausia. Toks mokytojas, kuris primygtinai nepalieka ramybėje mokinio, kuris neleidžia mokiniui nei užmigti, nei pailsti, nei užstrigti, visad pozityviai stumiantis, tempiantis, traukiantis, visad įdarbinantis, įgalinantis, paskatinantis ir tikintis mokiniu labiau, negu pats mokinys tiki savimi.

Aš tik dabar pradedu suprasti tą metodiką, kurią jie taikė. Jie buvo geri psichologai, gerai jautė situaciją, o aš tikrai buvau ne Dievo dovana ir dabar toks nesu (juokiasi), buvau priekabus, aikštingas, reikėjo didžiulio pakantumo ir neįsivaizduoju, iš kur jie turėjo tiek kantrybės pakęsti mano išsišokimus. Gaudavau daug pastabų ir į pažymių knygelę – dėl savo nevaldomo ir nesutramdomo elgesio. Pažymiai puikūs, bet elgesys – ,,pobaisis“. Nors mokytojai buvo vyresnės kartos, bet jų mąstymas nebuvo nei sovietinis, nei nomenklatūrinis. Tai buvo aukštos kultūros, verti didelės pagarbos mokytojai, turėję kitokį požiūrį į ugdymą.

– Prisipažinote, kad Jums įstrigo šviesiosios gimnazijos rusų kalbos mokytojos Veros palinkėjimas mokiniams: ,,Pasiimkite iš mokyklos viską, ką galite“. Ar Jūs taip ir padarėte? Ko labiausiai šiandien gailitės, ko iš mokyklos ,,nepasiėmėte“?

– Aš manau, kad pasiėmiau per mažai. Galvoju, kad galėjau žymiai daugiau. Jei man siūlydavo eiti į kokią olimpiadą ar konkursą, aš eidavau, bet galėjau dalyvauti daug aktyviau. Galėjau dar daugiau skaityti, mokytis, daryti.

– Ką pasirinkote studijuoti?

– Stojau į Vilniaus universitetą, studijavau lietuvių literatūrą. Mano viso gyvenimo tikslas buvo mokytis ten ir galvojau: padarysiu viską, kad tik įstočiau. Kuo būsiu baigęs, nenumaniau. Man labai patiko skaityti. Dar pirmoje klasėje, pamenu, bendraklasė nuvedė į biblioteką Vilainiuose ir nuo tada biblioteka, knygos tapo stebuklų. Iki dabar stengiuosi, kiek turiu jėgų, skaityti. Supratau ir pagalvojau, kodėl negalima mėginti gyventi iš to, kas tau teikia džiaugsmą ir malonumą. Nors man patiko bet kokia literatūra – ir tuometinė rusų, ir užsienio. Patiko visokie atsiminimai iš tremties, iš rašytojų gyvenimo.

Baigiau bakalauro studijas, bet pasaulis manęs nelaukė. Deja, visos durys buvo uždarytos. Baigęs VU lietuvių filologijos studijas įsidarbinau restorane padavėju.

– Ar baigęs universitetą gavote svajonių darbą?

– Ne. Baigiau bakalauro studijas, bet pasaulis manęs nelaukė. Deja, visos durys buvo uždarytos. Baigęs VU lietuvių filologijos studijas įsidarbinau restorane padavėju. Pamenu, vieną staliuką aptarnavau, prie jo sėdėjo tokie šviesūs žmonės. Mes su jais intelektualiai papokštavom ir jie paklausė, ką dar veikiu gyvenime? Aš atsakiau, ką esu baigęs. Tie žmonės atsilošė ir sako: ,,Lituanistas ir dabar lėkštes nešioji?“ Jiems buvo šokas. Aišku, apėmė graudulys, bet nieko nepadarysi, gyventi kažkaip reikėjo. Įstojau į magistrantūros studijas, į semiotiką. Antrame kurse beveik pagal specialybę gavau darbą – buvau Trakų rajono laikraščio vyr. redaktorius. Metus laiko paragavau žurnalistinio darbo, o po to dar žurnalistams universitete esu dėstęs žurnalistikos istoriją.

– Papasakokite apie pasirinkimą dalyvauti programoje „Renkuosi mokyti“?

– Dirbant tame laikraštyje 2012 metų pabaigoje grupės draugė paragino teikti savo kandidatūrą programai ,,Renkuosi mokyti“. Tai buvo penktos kartos projektas. Atranka labai didelė – komisija atrinko tik keletą iš beveik 400 žmonių, kurie neturi pedagoginio išsilavinimo. Vienas iš pagrindinių kriterijų – vesti parodomąją pamoką, paskui sekė psichologiniai testai, bendravimas akis į akį su karjeros specialistu. Kadangi turėjau filologinį išsilavinimą, galbūt ir pedagoginę prigimtį, aš šiam projektui tiesiog tikau. Nors pats savimi abejojau. Praėjus vieną po kito etapą, atsirado azartas, pamačiau, kad man sekasi, manimi patiki. Mėnesį vyko intensyvūs mokymai. Paskui pasikeitė įstatymas ir reikėjo įgyti pedagogo kvalifikaciją – metus VU teko studijuoti pedagogiką.

– Kaip supratote ir pajutote, ko reikia geram mokytojui?

– Pašaukimas dar ne viskas. Gali degti ta idėja, bet turi dar ir disciplinuoti save, turėti savitvardos, noro nuolat augti, gebėti pateikti dėstomą medžiagą ir gebėti priimti mokinį. Reikia labai didelės kantrybės, empatijos, aišku, drąsos, kad galėtum priimti bet kokį mokinį, kad galėtum su juo ir ,,palenktyniauti“. Reikia išmokti nepriimti visko už gryną pinigą. Anksčiau labai jautriai į viską reaguodavau. Jei kas ką pasakydavo, aš kaip kibirkštis įsiliepsnoju, o reikia nuleisti viską paprastai, gal ko nors neišgirsti, ignoruoti. Visada padeda humoras, labai mėgstu ironiją ir per ironijos prizmę viską perleisti. Tada daug lengviau. Vieniems būdinga griežta disciplina, turi būti tvarka, tyla, aiškūs darbo metodai, vertinimo kriterijai. Man taip nepavyksta, aš negalėčiau pakelti įtampos. Man pamokoje turi būti laisvė, bet kultūringa – nevulgari, neprimityvi, negali pasikelti į puikybę, bet reikia išlaikyti tam tikrą distanciją, kad galėtum pasiekti norimą rezultatą, akademinių tikslų. Bet šito niekas nemoko. Tai ateina ilgainiui, su patirtimi.

– Ką atsakote tiems mokiniams, kurie sako, kad šiais laikais daug informacijos galima rasti internete, tiesiog ,,pasiguglinant“?

– Anksčiau, darbo pradžioje, mokiniams stengiausi duoti kuo daugiau žinių. Po to ateina supratimas, kad vis dėlto reikia išmokyti juos mąstyti, o jau to internete nerasi. Sakau jiems: nesimokykit faktų, kur kas kada gimė, kiek vaikų turėjo, nes tą galima rasti internete. Mes lyginam, diskutuojam, ieškom bendro vardiklio, tam tikrų kūrinių idėjų, veikėjų, bandau mokinį įgalinti mąstyti. Bet net ir ,,Google“ didžioji dauguma nemoka naudotis. Kai prašai rasti informacijos, ne visada pavyksta. Mokiniai neturi reikalingos gebos kritiškai naudotis paieškos sistema. Informacinio raštingumo jiems labai trūksta.

– Ką Jums reiškia 2018 m. pelnyta Meilės Lukšienės premija, skirta jaunajam mokytojui?

– Pirmą kartą premijai nominuotas buvau po ketverių pedagoginio darbo metų, bet pirmais metais negavau, o antrais metais komisija atrinko. Neįsivaizduoju, kur slypėjo ta sėkmė. Galbūt tikėjimas tuo, ką darai, matai švietimą ne tik klasės rėmuose, bet matai klasę visos švietimo sistemos rėmuose ir bandai keisti ne tik vieno žmogaus pasaulėvaizdį, bet ir prisidedi prie sisteminių pokyčių. Į tai aš irgi visą laiką orientavausi, be to, man visada rūpėjo mokytojai. Mes visad kalbam apie mokinio gerovę, tėvų patenkintą būseną. Bet man rūpi, kaip jaučiasi ir mokytojas, ar jis yra vertinamas, ar priimamas, ar nėra niekinamas, menkinamas.

Man rūpėjo ne tik mokinio, bet ir mokytojo gerovė. Mokykloje buvau išrinktas Darbo tarybos pirmininku, tai buvo signalas, kad manimi kolegos pasitiki. Gavęs galimybę viešai pasisakyti, aš visad siųsdavau žinią, kad jei laimingas mokytojas – laimingas ir mokinys. Mokytojas turi būti saugus, pailsėjęs, jis turi turėti galimybę intelektualiai tobulėti, nueiti į teatrą, nusipirkti gerą knygą, išvažiuoti ir pamatyti geriausius pasaulio muziejus ir t.t. Galimybių yra, bet išteklių mažai.

– Kas mokytojo darbe svarbiausia?

– Aš džiaugiuosi už tas mokyklas, kur mokytojas yra vertinamas, palaikomas, juo tikima, juo pasitikima. Kai mokytojas darbui paskiria 30 ar 40 savo gyvenimo metų, bet gyvenimo pabaigoje jo darbas ir indėlis yra ,,nurašomas“, kai pataikaujama minios poreikiams – tėvų, mokinių – man tai yra nepagarba.

Nežinau, ar yra geresnis, gražesnis, mano lūkesčius labiau atitinkantis darbas – su jaunais žmonėmis per literatūrą kalbėti apie gyvenimą. Man tai yra stebuklas.

Mokiniams sakau, jei dėstau tokį dalyką, kaip siekti laisvės, kaip pasipriešinti smurtui, prievartai, kaip neišduoti savo principų, aš ir pats negaliu gyventi kitaip.

– Ar pajutote, kad mokslas nuotoliniu būdu turėjo neigiamos įtakos mokymosi rezultatams?

– Išbandymas buvo visiems. Mano abiturientų rezultatai buvo puikūs, palyginus su ankstesniais metais. Emociškai, manau, visiems buvo sunkiausia, kai esi be kolektyvo, be bendruomenės, be draugų, be palaikymo, kai esi įmestas į naujovių sūkurį ir išsikapstyti turi pats. Visiems atrodė suprantamas dalykas – mokytojas juk profesionalas, jis sugebės, o jeigu nesugebės, tai gal jis ne toks ir profesionalas, gal čia ir nereikia to prestižo siekti? O kad yra padidėjęs darbo krūvis, kad pasunkėjusios darbo sąlygos, ne visos mokyklos pakankamai turi techninių galimybių – apie tai niekas nekalba.

– Įdomi dar viena Jūsų darbo patirtis – savanorystė COVID-19 skyriuje? Kaip ten atsidūrėte?

– Tuo metu dirbau trijuose darbuose, bet visi buvo nuotoliniu būdu. Pirmosios pandemijos metu atradau laiko savanoriauti Antakalnio ligoninės COVID-19 skyriuje. Anksti ryte arba vėlai vakare ir pabūti iki vidurnakčio. Tuo metu išgyvenau emocinę krizę, norėjau taip padėti ir sau, pasijusti reikalingas, naudingas. Tai buvo 2020 metų žiema. Po močiutės mirties atsivėrė tuštuma, nutraukiau doktorantūros studijas. Supratau, kad reikia kažką daryti, nes tarsi grimztu į duobę. Ji man buvo labai brangi, mes kartu gyvenom. Prie jos užaugau. Kai pamatai, kad kiti turi daugiau sunkumų, kai susiduri su mirtimi, tada pamiršti save, supranti, koks buvai egoistas, galvodamas tik apie savo skausmą, kai kiti išgyvena jį dar didesnį. Tada visiškai nebegalvoji apie save, save užmiršti.

– Ar po 10 metų įsivaizduojate, kad būsite tuo, kas esate?

– Nežinau, ar yra geresnis, gražesnis, mano lūkesčius labiau atitinkantis darbas – su jaunais žmonėmis per literatūrą kalbėti apie gyvenimą. Man tai yra stebuklas. Aš nematau nieko blogo ir toliau dirbti tą patį darbą. Nors daug kam atrodo ambicijos stoka – būti tik mokytoju. Ir dar norėčiau parašyti romanų trilogiją. Galvoju, būtinai prisėsiu, kai ramiau gyvensiu, kai mažiau darbų turėsiu. Kiekvienas kūrinys yra vienaip ar kitaip autobiografiškas. Mėginčiau visą gyvenimą įrašyti. Svajonę turiu, nežinau ar pavyks. Sako, kad žmogus turi turėti ir neįgyvendinamų svajonių, o šita man atrodo praktiškai įgyvendinama. Dar neprarandu vilties.

– Kaip šiandieninis jaunimas vertina lietuvių literatūrą?

– Jeigu jos neaktualizuoji, nepritrauki prie jų konteksto, tada dažnai mokiniams ji nieko nesako. Ir daug dalykų mokiniai nebesupranta. Ironija, sarkazmas, groteskas ar kitos humoro formos jau yra ne visai įkandamos, juo labiau, kad mūsų klasikinė literatūra savo kalba sunkiau suprantama, mokinių žodynas ne toks turtingas, todėl reikia priartinti, pritraukti, ieškoti sąlyčio taškų su jų patirtimi, tada lengviau jiems bus suprasti. Bet jeigu liksi tik paties kūrinio rėmuose – tai bus per sudėtinga ir tikrai nuobodu, o jeigu tai nėra apie juos, jiems yra svetima. Kaip ir kiekvienas mes ieškome tam tikrų atpažinimo ženklų ir, jeigu mokiniai savęs, savo patirties neatpažįsta, tada per pamoką kalbi tik su savimi.

– Ar palaikote jaunimo emigraciją į užsienį?

– Pasaulį pamatyti reikia. Reikia atverti akiratį, pažinti žmones, išvažiuoti, pamatyti, patirti, rasti draugų, atsiverti pasaulio įvairovei ir tą įvairovę parnešti atgal į Lietuvą, nes mes be kitokio suvokimo niekada neišsivaduosime iš patirties traumų. Kadangi ir pats esu šiek tiek gyvenęs užsienyje, du kartus pagal mainų programą išvažiavęs ir dirbęs užsienyje, seminarus stebėjęs, juos vedęs – noriu pamatyti pasaulį, įvairias, skirtingas kultūras. Noriu būti pasaulio pilietis ir stengiuosi, kad jaunas žmogus būtų toks, matytų toliau negu savo kiemą.

– Esate viešai kalbinamas, kai reikia aštriau išsakyti mokinio, mokytojo poziciją. Jūs puikiai tai darote, bet galėtumėte ir nedaryti…

– Nes toje sistemoje dar reikės dirbti 40 ar 50 metų. Galvoju, kad ir kolegoms reikės dirbti, tiesiog noriu, kad ta sistema keistųsi į gera. Nemanau, kad esu populiarus, bet apie tai garsiau kalbėdamas esu labiau išgirstamas. Tiesiog gal drąsiau pasakau, kadangi neturiu ką prarasti, galbūt turiu daugiau įžūlumo, kaip kitiems atrodo.

– Esate prisipažinęs, kad vienas mokinys yra sakęs, jog norėtų turėti Jūsų iškamšą. Kaip Jūs reagavote?

– Taip, pasakė vienas vienuoliktokas. Paskui dar apie tą iškamšą sukūrė memą. Tąkart mes kalbėjome apie baroką, gyvenimo trapumą, jo laikinumą. Sakau, kad iškamša galėtų būti laikinumo, trapumo suvokimas. Pasakiau, kad norėčiau paukščio iškamšos, kaip priminimo, jog visa praeina. Vienas mokinys pasakė: ,,Mokytojau, aš norėčiau turėti jūsų iškamšą“. Mane pralinksmino, man patinka drąsūs, kūrybiški žmonės.