Mokslininko išvada: galimybė, kad vanduo buvo užterštas gyvsidabriu, praktiškai lygi nuliui

Prieš keletą savaičių paaiškėjus, kad atlikus vandens tyrimus buvo nustatyta gerokai didesnė gyvsidabrio koncentracija nei yra leistina, bendrovės „Kėdainių vandenys“ vadovas Rimgaudas Praninskas kreipėsi į mokslininkus, kad šie paaiškintų, ar buvo bent menkiausia galimybė, kad kėdainiečių vartojamame vandenyje galėjo būti rasta tokia didelė itin pavojingos medžiagos koncentracija.

Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija 2020 m. balandžio 15 d. cheminio tyrimo protokolu nustatė, kad geriamasis vanduo (Kėdainių miesto I-sios vandenvietės, esančios Dotnuvos g. 5, Kėdainiai) neatitinka Higienos normoje nustatytų toksinio (cheminio) geriamojo vandens rodiklio parametro vertės, t.y. nustatytas gyvsidabrio kiekis yra 1,71 µg/l (Lietuvos higienos normos HN 24:2017 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ leidžiama iki 1,0 µg/l).

     UAB „Kėdainių vandenys“ ėmėsi ir imasi visų įmanomų veiksmų, reikalingų nustatyti šio rodiklio atsiradimo priežastis ir veiksmų šio parametro vertei atkurti.

     Vienas iš svarbiausių veiksmų buvo tai, jog UAB „Kėdainių vandenys“ direktorius Rimgaudas Praninskas kreipėsi į UAB „Vilniaus hidrogeologija“ su prašymu moksliškai paaiškinti gyvsidabrio patekimo į geriamąjį vandenį galimybes. 

 Balandžio 30 dieną „Kėdainių vandenys“ gavo UAB „Vilniaus hidrogeologija“ Vyriausiojo hidrogeologo, habilituoto dr. Algirdo Klimo parengtą išvadą „Dėl gyvsidabrio aptikimo Kėdainių vandenvietės tiekiamame vandenyje“:

     „Šių metų kovo-balandžio mėnesių Kėdainių I vandenvietės vandens mėginiuose buvo aptikta gyvsidabrio (Hg), kurio kiekis viename mėginyje siekė 1,71 µg/l ir viršijo Lietuvos higienos normoje HN 24:2017 leidžiamą kiekį (DLK – 1 µg/l), o dar 2-se mėginiuose sudarė maždaug pusę DLK. Visų kitų itin išsamių kontrolinių tyrimų metu paimtuose vandens mėginiuose Hg neaptikta. Aptarsime šiuos faktus detaliau.

     Aiškinantis gyvsidabrio patekimo į geriamojo vandens mėginius aplinkybes pirmiausia išsiaiškinkime, ar gali ir kaip gali tokios toksinės medžiagos, kaip Hg, patekti į geriamąjį (šiuo atveju ir į požeminį) vandenį.

     Yra žinoma, kad galimi du toksinių medžiagų patekimo į požeminį/geriamąjį vandenį šaltiniai: 1) gamtiniai, 2) aplinkos (taigi ir požemio) tarša. Vieninteliu gamtiniu Hg šaltiniu yra labai retai aptinkamos rūdos/mineralai, svarbiausias jų yra gyvsidabrio sulfidas (HgS) – cinoberis. Lietuvos geologiniuose sluoksniuose jokių Hg mineralų nėra.

Požeminio vandens tarša toksinėmis medžiagomis (taigi ir Hg) gali būti išsklaidyta ir koncentruota (lokali). Pirmosios pavyzdžiu galėtų būti praeityje gana gausiai žemės ūkyje naudoti Hg turintys pesticidai. Tačiau jų patekimo į Kėdainių vandenvietėje eksploatuojamus gilius požeminio vandens sluoksnius tikimybė nulinė, be to, tokie pesticidai seniai nebenaudojami. Lokalią, bet ir tai tik teorinę, grėsmę požemiui galbūt galėjo kelti taip pat praeityje naudotų gyvsidabrio lempų sankaupos, kurių irgi seniai nebėra. Pagaliau sunkiai įtikima ir tyčinė geriamojo vandens tarša gyvsidabriu vien jau todėl, kad Hg ir dauguma jo junginių yra praktiškai netirpūs vandenyje.

     Tuomet gali kilti klausimas – o kodėl Hg yra įrašytas į Lietuvos higienos normą HN 24:2017? Visų pirma todėl, kad ši norma – geriamojo vandens, kuris gali būti ne tik požeminis (kaip Lietuvoje), bet ir paviršinis. Na, o paviršinį vandenį net ir netirpus Hg ir jo junginiai gali užteršti susikibdami su vandenyje esančiomis smulkiausiomis mineralinio ir organinio dumblo dalelėmis.

     Toliau tikslinga apžvelgti per pastarąjį dvidešimtmetį mūsų bendrovės turimose kompiuterinėse duomenų bazėse sukauptus požeminio vandens monitoringo vykdymo Kėdainių I vandenvietėje Hg analizių duomenis, o taip pat 2020 m. balandžio mėn. atliktų kontrolinių Hg tyrimų Kėdainių I vandenvietės eksploataciniuose gręžiniuose, į miestą tiekiamo paruošto vandens siurblinės ir gyventojus pasiekusiame geriamajame vandenyje rezultatus.

     Galima iš karto konstatuoti, kad per minėtus 20 metų šios vandenvietės eksploataciniuose gręžiniuose ir jų vandens mišinyje prieš vandenruošą nebuvo nė karto aptikta Hg koncentracija, didesnė už 0,1 µg/l (t.y. 1/10 HN 24:2017 normos leidžiamo kiekio).

Kontroliniai Hg tyrimai Kėdainių I vandenvietės vandenyje buvo pradėti tuoj pat po to, kai buvo gautas į miestą antro pakėlimo siurblinės tiekiamo geriamojo vandens mėginio, paimto 2020.03.10 kompleksinio cheminio tyrimo protokolas (2020.04.15). Tyrimą atliko Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija (NVSPL), tuomet buvo nustatytas minėtas didelis Hg kiekis (1,71 µg/l).

Jau 2020.04.17 buvo paimti dar du vandens mėginiai (t.sk. antro pakėlimo siurblinės tiekiamo vandens) – juose nustatytas Hg kiekis < 0,5 µg/l. Po kelių dienų, 2020.04.20 iš vandenvietės 7 eksploatacinių gręžinių ir trijuose miesto kvartaluose iš vandentiekio tinklų paimtuose mėginiuose jau kitą dieną, t.y. 2020.04.21, NVSPL nustatytas Hg kiekis tik gręžinių Nr. 2 ir 7 vandenyje siekė 0,514-0,568 µg/l, o kituose taškuose jis buvo <0,5 µg/l.

     Tą pačią 2020.04.20   dieną   iš   tų   pačių   7   eksploatacinių   gręžinių ir 3 taškų vandenvietėje (prieš vandens gerinimo filtrus ir po jų, iš 2-jo pakėlimo stoties) paimtus vandens mėginius jau kitą dieną ištyrė ir Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) laboratorija: visuose mėginiuose nustatytas bendras Hg kiekis <0,1 µg/l. Pakartotinai mėginiai iš 7 gręžinių, 2 taškų vandenvietėje ir 5 mieste paimti 2020.04.21 ir ištirti NMVRVI sekančią dieną – visais atvejais Hg kiekis < 0,1 µg/l.

     Taigi galima padaryti išvadą, kad požeminio (geriamojo) vandens užteršimo gyvsidabriu galimybės net teoriškai yra itin menkos (praktiškai lygios nuliui), o šio toksinio metalo atsitiktinis aptikimas Kėdainių I vandenvietės išgaunamame/tiekiamame vandenyje veikiausiai yra laboratorinė ar žmogiškoji klaida.“

            UAB „Kėdainių vandenys“ imasi visų teisinių veiksmų dėl Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos atsakomybės.