Mokslininkas, svajojantis nubėgti maratoną

Vasaros pabaigoje oficialiai penkerių metų vadovo kadenciją pradėjo
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro (LAMMC) direktorius
dr. Gintaras Brazauskas.

Mokslininkas, dr. G. Brazauskas, stažavęsis JAV ir Danijoje, doktorantų vadovas, tarptautiniu mastu pripažintų mokslo leidyklų išleistų monografijų, knygų ir vadovėlių bei sukurtų aštuonių naujų žieminių kviečių veislių bendraautorius, sako, kad COVID-19 išmokė dirbti kitaip, laikmetis verčia vienytis skirtingus mokslus, o Lietuvos mokslas Baltijos regione atrodo stipriai.

Beveik penkeri metai

– Pora metų vadovavote vienam iš LAMMC padalinių – Žemdirbystės institutui. Po to pustrečių metų, kai centrą paliko prof. habil. dr. Zenonas Dabkevičius, laikinai – beveik pusę kadencijos, ėjote LAMMC vadovo pareigas. Kodėl taip ilgai nebuvo ieškoma naujo įstaigos direktoriaus?

– Kartais taip būna (šypsosi). Nežinau priežasčių, dėl kurių ilgokai vadovavau laikinai. Esame pavaldūs Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, kuri skelbia konkursus, vykdo atrankas. Ši ministerija vykdo ir mokslo politiką. Visi mokslinių tyrimų institutai, tokie kaip mes, yra pavaldūs šiai ministerijai.

Mūsų pagrindinė užduotis – kurti naujas žinias, kurias praktikams perduoda šalia, Akademijoje, esanti Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba. Taip pat ir patys tiesiogiai atliekame šį darbą.

Glaudžiai bendradarbiaujame ir su Žemės ūkio ministerija, atliekame jos užsakomus tyrimus. Mūsų centro taryboje yra žmonių ir iš šios ministerijos bei kitų ministerijų – Aplinkos bei, žinoma, Švietimo, mokslo ir sporto.

– Beveik penkerius metus dirbate vadovaujantį darbą. Labiau jaučiatės vadybininku ar mokslininku?

– Bandau derinti, bet nėra paprasta (šypsosi). Manau, kad laikinas, pustrečių metų, laikotarpis, vadovaujant LAMMC, išėjo į naudą. Galėjau daug ko išmokti ir pasiruošti šiai naujai vadovo kadencijai. Reikėjo parengti įstaigos strateginį planą. Mūsų svarbiausi prioritetai – tarptautiškumo skatinimas, mokslo kokybės didinimas, mokslinės bendruomenės, išsibarsčiusios po visą Lietuvą, sutelkimas, tyrimų planavimas, įtraukiant visus padalinius, paslaugų visuomenei per šviečiamąją ir ekspertinę veiklas stiprinimas. Su centro kolektyvu per artimiausius penkerius metus planuojame juos įgyvendinti.

„Džiugu, kad LAMMC, kalbant apie Baltijos šalis, atrodo visai gerai. Esame žinomi ir Skandinavijoje. Žinoma, sunku lygiuotis į šių šalių mokslo įstaigas, kurių biudžetai daug kartų viršija mūsų galimybes. Tačiau, jeigu skaičiuoti sukuriamą vertę vienam investuotam eurui, mūsų rezultatai tikrai yra geri“.

Tikiuosi, kad šalia šio darbo dar liks šiek tiek laiko ir mokslinei veiklai.
Tėvų pėdomis

– Gimėte ir augote Akademijoje, studijavote Lietuvoje, stažavotės užsienyje. Ar nenorėjote mokslinį darbą dirbti kurioje nors užsienio šalyje ar pasilikti Kaune?

– Nesinorėjo, nes man patinka gyventi čia (šypsosi). Abu mano tėvai, agronomai, dirbo Akademijoje. Kai mokiausi mokykloje, kartais vasaromis darbuodavausi su jais. Tėtis Rimvydas buvo vienas iš įmonės „Dotnuvos projektai“ įkūrėjų ir savininkų. Mama Irena dirbo augalų apsaugos, jų ligų, kenkėjų srityje.

1997 metais Vytauto Didžiojo universitete, Kaune, baigiau biologijos bakalauro studijas. Vėliau –1999 –aisiais, tame pačiame universitete gavau molekulinės biologijos ir biotechnologijos magistro laipsnį. Iš karto po to, 1999–2004 metais, Lietuvos žemdirbystės institute studijavau doktorantūroje, gilinausi į agronomijos ir augalų genetikos sritis.

Turbūt labiau sekiau mamos, agronomės, pėdomis, nes tėtis pasuko į verslą, o ji, kaip mokslininkė, liko darbuotis savo srityje. 2008 metais mama kartu su buvusiu ilgamečiu LAMMC vadovu, prof. habil. dr. Z. Dabkevičiumi ir centro Augalų patologijos ir apsaugos skyriaus vedėja dr. Roma Semaškiene už mokslinius tyrimus laimėjo Lietuvos mokslo premiją.

Tiesa, mano brolis Aurimas, gyvenantis Vilniuje, nepasuko tėvų keliu, jis pasirinko informacinių technologijų studijas, o sesuo Dovilė įsikūrusi Stokholme, Švedijoje. Ji baigusi lingvistiką.

Tikiuosi, kad dėl to, jog likau Kėdainiuose ir pasirinkau agronomiją, tėvams nėra blogiau (šypsosi). Esu jiems dėkingas, kad niekada nebuvau verčiamas rinktis vienokią ar kitokią profesiją, ypač agronomiją, ar gyvenamąją vietą. Tais klausimais tėvai mums buvo liberalūs.

Kviečiai su kukurūzais

– Kokią disertacijos temą pasirinkote siekdamas daktaro laipsnio?

– Mano disertacijos tema buvo „Žieminių kviečių dvigubų haploidų kūrimas kviečių ir kukurūzų kryžminimuose“. Pasirinkau genetinį selekcinį darbą.
Skirtingas augalų rūšis įmanoma sukryžminti. Kvietys apdulkinamas kukurūzų žiedadulkėmis, naudojant šį metodą lieka tik kvietys, nes jų genai nesimaišo. Toks kvietys, turintis tik mamos genetinį rinkinį, yra tinkamas selekcijai paspartinti. Tai reiškia, kad šis organizmas visiškai atspindi mamos savybes, o iš tėvo negauna nieko, tai selekcijoje yra labai reikšminga.

Kai žiūrite į kviečių lauką, visi javai atrodo vienodi. Tai svarbu, nes jie turi vienodai subręsti, turėti tokias pačias savybes. Kaip padaryti, kad visi kviečiai būtų vienodi? Būtent toks augalų kryžminimas yra vienas iš būdų.
Tad mano mokslinių tyrimų kryptys buvo augalų adaptyvumo genų identifikavimas ir jų raiškos tyrimai, DNR žymeklių kūrimas ir taikymas javų bei daugiamečių žolių selekcijos programose, kviečių dvigubų haploidų kūrimas panaudojant kviečių ir kukurūzų kryžminimus bei augalų fenotipavimo sistemų kūrimas ir taikymas.

Visas šis darbas 2004-ais metais man padėjo gauti Žemės ūkio mokslų srities, agronomijos krypties daktaro laipsnį.

Kad būtų vienodi

– Kaip sparčiai keičiasi agronomija?

– Kadangi dirbdavau ir būdamas mokiniu, todėl mačiau, kaip keičiasi žemės ūkis. Dabar didžiausias skirtumas tas, kad mes labai stipriai integruojamės į europinius tinklus. Sparčiai atėjo ir vis tobulėja naujos technologijos. Štai pastaruoju metu naudojame dronus, surenkančius duomenis. Per 20 minučių dronas apskrenda lauką, nufotografuodamas 1 000 laukelių. Netrukus turime skaitmeninį įvertinimą. Šiuo atveju darbuotojai net tik vizualiai patys įvertina, bet ir mato sulygindami vaizdą nuotraukose.
Taip pat tobulėja įranga, atsiranda nauji metodai.

Daug bendradarbiaujame su kolegomis iš įvairių Europos, ypač Skandinavijos, šalių. Mūsų darbuotojai ir doktorantai vyksta į stažuotes užsienyje. Tapo įprasta žinių ir patirties semtis svetur. Kasmet apie dešimt centro darbuotojų vienam–pusantro mėnesio išvažiuoja stažuotis kitose šalyse. Čia neskaičiuoju daugybės kelių dienų konferencijų užsienyje.
Pats metus praleidau Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Dabar viskas pasiekiama.

– Į kokią konkrečią sritį gilinotės JAV?

– 2010 metais laimėjau JAV finansuojamą stažuotę, trukusią devynis mėnesius. Vyko atranka, man pasisekė, kad galėjau iš arti pamatyti ir pasimokyti, kaip organizuojamas mokslinis darbas už Atlanto. Važiavau atlikti genetinių tyrimų į Ajovos universitetą. Šios žemės ūkio valstijos universitetas garsus kukurūzų tyrimais. Buvo įdomu pamatyti amerikietišką mastelį, mokslo vadybos sistemą.

Pamatiniai principai ten tokie patys, kaip Europoje. Nauji atradimai visų pirma turi būti publikuojami mokslinių straipsnių pagrindu. JAV stipresnė pusė ta, kad prieš viešai paskelbdami rezultatus pirmiau ieško galimybės patentuoti ir iš to uždirbti. Tam teikiamas prioritetas. Ten labai stiprios žemės ūkio verslo kompanijos, su kuriomis efektyviai bendradarbiauja mokslo įstaigos.

Lietuvoje bandau pritaikyti amerikietiškus mikrovadybos dalykus – daug seminarų, pasitarimų, apsikeitimų, kai kviečiami kitų institucijų atstovai. Tai užima laiko, tačiau labai svarbu geresnei mokslinio darbo kokybei, ryšių užmezgimui. Stengiamės tai įdiegti.

Partneriai užsienyje

– Kaip Lietuva, kalbant apie agrarinius mokslus, atrodo Baltijos šalių kontekste?

– Džiugu, kad mūsų centras, kalbant apie Baltijos šalis, atrodo visai gerai. Esame žinomi ir Skandinavijoje – Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje. Žinoma, sunku lygiuoti, į šių šalių mokslo įstaigas, kurių biudžetai daug kartų viršija mūsų galimybes. Tačiau, jeigu skaičiuoti sukuriamą vertę vienam investuotam eurui, mūsų rezultatai tikrai yra geri.
Mūsų centras atlieka mokslinius tyrimus, sugrupuotus į šešias ilgalaikes programas – dirvožemio, augalų mitybos, jų patologijos, apsaugos ir ligų, genetikos, selekcijos, naujų veislių sukūrimo, miškininkystės, sodininkystės ir daržininkystės. Kiekviena iš jų turi savo tikslus, taip pat ir savo partnerius užsienyje. Esant poreikiui, kai kurios programos apsijungia.
Daugiausiai bendraujame su Estijos žemės ūkio institutais. Su Latvija taip pat turime partnerių, bet problema ta, kad šioje šalyje yra daug smulkių žemės ūkio institutų, todėl bendradarbiavimas yra sudėtingesnis, nes nėra vieningos sistemos. Nepaisant to, jis vyksta.

Su kolegomis užsienyje randame bendrą kalbą, jeigu mus kviečia bendradarbiauti, reiškia, pasitiki.

Apsijungė trise

– Kaip glaudžiai bendradarbiaujate su Lietuvos mokslo įstaigomis?

– Pas mus LAMMC vyksta trečiosios pakopos – agronomijos ir miškotyros doktorantūros, studijos. Jas vykdome kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija. Taip pat ieškome ir kitų partnerių.

Pernai įkūrėme asociaciją – mokslinių tyrimų ir technologijų organizaciją – „RTO Lithuania“, kuri vienija tris didžiausius Lietuvos institutus: LAMMC, Energetikos institutą ir Fizinių technologijų mokslų centrą. Šiame darinyje fizikai, energetikai, miškininkai, agronomai ieškome tarpkryptinių dalykų.

– Koks šios asociacijos tikslas?

– Svarbu paskatinti mokslo grupes, kurios anksčiau nekomunikavo tarpusavyje, rasti bendrą kalbą, interesą, tada bus ir rezultatas.
Šios asociacijos tikslas tripusis. Mes turime patirties augaluose, jie – technologijose, ekspertizėse. Visas technologijas reikia kalibruoti, patikrinti. Mūsų specialistai puikiai išmano augalų ligų ar maisto medžiagų trūkumą, kaip augalas jaučiasi, jie gali patikrinti fizikų sukurtas technologijas, ar agronomijoje jos veikia, ar nelabai tinka.

Energetikoje svarbiausias yra biomasės, žaliavų panaudojimas, taikant tradicines ir naujas technologijas.

Fizikai gilinasi, kaip sukurti sensorių, kuris nuotoliniu būdu nustatytų, kaip jaučiasi augalas.

Kam to reikia? Dažnai, kai savo lauke pamatai sergantį augalą ar kenkėją, jau būna per vėlu. Visi norėtų turėtų jutiklį, kuris parodytų augalo būklę dar prieš tai, kol atsirado ligos simptomai. Nėra lengva tokį sukurti. Visas pasaulis dabar bando tai pagaminti. Ir mes tą darome.

Jau yra kelios mokslininkų grupės, kurios pradėjo darbus ir šių metų pabaigoje turėtų pristatyti rezultatus. Proveržiui reikia įdirbio, todėl mes nesitikime sukurti greitą produktą.

Išmoko dirbti kitaip

– Ar COVID-19 pandemija turėjo įtakos jūsų centro veiklai, tyrimams, moksliniam darbui?

– Pandemija ir karantinas šiek tiek pristabdė darbus, bet trumpam. Viena iš mūsų centro funkcijų yra šviečiamoji, tai yra, konferencijų, mokymų, seminarų organizavimas. Natūralu, kad dėl naujų reikalavimų sumažėjo renginių, nes dalis jų vykdavo lauke, kur buvo demonstruojami augalai, įranga ir pan. Internetu surengti vaizdo konferenciją ar susitikimą nėra problemų, bet vizualiai pademonstruoti negalėjome. Ir dabar ribojami kontaktai, laikomasi nurodymų.

Sakyčiau, kad karantino dėka netgi išmokome naujų dalykų (šypsosi). Štai dabar pasitarimai vyksta internetu, taip sutaupoma daug brangaus laiko kelionėms į kitus miestus.

Mūsų centro padaliniai – Žemdirbystės, Miškų, Sodininkystės ir daržininkystės institutai, Agrocheminių tyrimų laboratorija, Vėžaičių ir Vokės filialai, Joniškėlio ir Rumokų bandymų stotys yra išsibarstę per šešias šalies savivaldybes: Kėdainių, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Pasvalio, Vilkaviškio.

Per pandemiją apvažiuoti visus padalinius tapo sudėtinga, užtat visi išmoko bendrauti nuotoliniu būdu per internetą (šypsosi).

– Kiek jūsų centre yra darbuotojų?

– LAMMC yra viena iš didesnių mokslo įstaigų šalyje. Vidutiniškai darbuotojų skaičius svyruoja nuo 450 iki 500. Tam įtakos turi mūsų veiklos specifika, nes dalis darbuotojų dirba sezoninius darbus.

„Kovoju su savo iššūkiais. Pradėjau bėgioti prieš dešimtmetį, būdamas JAV. Bėgimas – malonumas, ne kančia. Šis užsiėmimas padeda susidėlioti mintis, geriau jaustis fiziškai, atsipalaiduoti“.

Kova su iššūkiais

– Tėvai agronomai, galbūt ir žmona yra baigusi žemės ūkio studijas?

– Žmona Sonata dirba dizainere. Tai visiška kita sritis, nei mano. Šiemet vyresnioji dukra Ugnė pradėjo studijuoti mediciną Vilniaus universitete. Jaunesnioji Goda taip pat nekalba apie agronomiją (šypsosi). Tad šeimoje esu vienintelis agronomas, žinoma, tėvai taip pat agronomai.

– Laisvalaikį leidžiate keliaudamas. Kokie kiti pomėgiai padeda jums atsipalaiduoti?

– Kovoju su savo iššūkiais (šypsosi). Pradėjau bėgioti prieš dešimtmetį, būdamas JAV, kur daug žmonių tuo užsiima. Bėgimas – malonumas, ne kančia. Šis užsiėmimas padeda susidėlioti mintis, geriau jaustis fiziškai, atsipalaiduoti.

Mėgstu bėgioti ir norėčiau įveikti maratoną. Deja, bet dar nesu tiek nubėgęs. Ilgiausias atstumas, mano asmeninis rekordas – 30 kilometrų. Bėgioju keletą kartų per savaitę. Vasarą per mėnesį stengdavausi įveikti 100 kilometrų. Stengiuosi dalyvauti bėgimuose, vykstančiuose visoje Lietuvoje. Kėdainiuose geriausia vieta yra Babėnų šilas. Jeigu negaliu bėgti, renkuosi baseiną. Laimei, jų Kėdainiuose yra net du.

Mėgstu ir keliauti. Nuo vaikystės tėvai, kurie daug keliaudavo, išmokė mane pamilti kalnus. Stengiamės su šeima į juos nuvykti. Rekomenduoju visiems juose apsilankyti (šypsosi).

Taip pat galvą gerai pravalo knygos, ypač apie bėgimą (šypsosi). Mano mėgstamiausias rašytojas, japonas Haruki Murakami yra triatloninkas (plaukikas-dviratininkas-bėgikas). Vienoje jo knygų „Ką aš kalbu, kai aš kalbu apie bėgimą“ būtent ir kalbama apie bėgimą. Taip pat mėgstu ir klasikinius literatūros kūrinius.

Paprastai skaitau elektronines knygas, kurias galiu atsisiųsti iš viso pasaulio. Įprastai skaitau anglų kalba, nes lietuvių autorių elektroninių knygų pasirinkimas mažas.

– Keliomis kalbomis galėtumėte susikalbėti?

– Moksle anglų kalba yra privaloma. Ji – tarptautinė mokslo kalba. Rusų dar prisimenu iš mokyklos laikų. Kartais tenka ja kalbėti. Turiu vokiečių kalbos pagrindus.