Buvusių Žemdirbystės instituto mokslo darbuotojų Nijolės ir Eduardo Lemežių šeima gyvena ypatingame ir išskirtiniame bute.
Nors modernizmo stiliumi statytas daugiabutis Akademijos miestelyje, D. Rudzinsko gatvėje, stovi jau kone šimtą metų, tačiau rūpestingų šeimininkų dėka yra išlaikęs labai daug autentikos, alsuojančios tarpukario laikų prabanga.
Aukštos lubos, sienų kampų užapvalinimas, autentiškos, tarpukario laikus menančios durų bei langų rankenos, radiatoriai, ąžuolinis grindų parketas, ypatingi dvigubi langų rėmai, nesudarkytas buto išplanavimas – tai tik dalis išlikusių unikalių, kone šimtą metų siekiančių interjero detalių, puikiai atliekančių savo funkcijas ir šiomis dienomis.

Butas – tėvų palikimas
Keturių kambarių buto išplanavimas (103 kvadratiniai metrai) atitiko tarpukario meto pasiturinčios šeimos poreikius – buvo vaikų, suaugusiųjų kambariai, atskiras kambarys, skirtas darbui, žinoma, virtuvė bei atskiri vonios ir tualeto kambariai.
Šis butas yra N. Lemežienės tėvų (selekcininkų Elenos ir dr. Henriko Černiauskų) palikimas.
„Mirus tėvams ir sesei, aš tą butą vienintelė ir paveldėjau. Jame aš gyvenau nuo pat vaikystės: gimiau, užaugau.
Kiek žinau, prieš atsikraustant mano tėvams, šiame bute gyveno profesorius Kostas Bėčius. Kai jis išsikėlė dėstytojauti į Kauną, (tai vyko jau po karo), į butą įsikėlė gyventi mano tėvai.
Tokių modernizmo stiliumi tarpukariu statytų įvairios paskirties pastatų Akademijoje yra ne vienas. Tačiau tik D. Rudzinsko gatvėje prieškariu statyti pastatai (Nr. 6, 8 ir 10) buvo skirti buvusios Dotnuvos selekcijos stoties darbuotojams.
Mūsų name, šalia esančiame bute, 1940–1957 metais gyveno selekcininkas profesorius Jonas Bulavas. Dabar jo garbei ant namo sienos kabo atminimo lenta“, – pasakojo N. Lemežienė.
Ne visi butai buvo gyvenami – anot pašnekovės, seniau namo pirmajame aukšte buvo valgykla bei kontora, o greta esančiame name – laboratorija. Tiesa, šiuo metu šiose patalpose jau seniai yra įrengtos gyvenamosios patalpos.
Kelių kartų giminės aura

Šiame bute juntama gera namų aura, kurią pripildė net kelios čia gyvenusios šeimos kartos.
Noriai čia svečiuojasi Lemežių vaikai (dukra ir sūnus) bei trys anūkai.
„Jie šią vietą vadina savo gimtine ir jaučiasi čia labai gerai. Džiaugiamės ir mes, nes šalimais yra sodelis, kuriame auga dar senelio sodintos obelys, kriaušės ir slyvos.
Gyveni beveik kaip savo nuosavam name. Yra ir garažas šalia, todėl problemų, kur pasistatyti automobilį, niekad nėra“, – šypteli N. Lemežienė.
Detektyvas dėl tikslios pastatymo datos
Lemežiai tiksliai pasakyti, kada šis namas buvo pastatytas, negali.
„Nekilnojamo turto kadastro ir registro byloje namo statybos pabaigos metai nurodyti 1927. Tačiau knygoje „Lauko augalų selekcija Lietuvoje“, 1992 m. (sudarytojai J. Lazauskas ir R. Dapkus), rašoma, kad minėtas namas D. Rudzinsko g. Nr. 6 buvo pastatytas 1935–1936 metais. Panašios nuomonės buvo ir prof. K. Bėčius savo atsiminimuose, išleistuose 2011 m.
Nors registro byloje ir yra nurodyti 1927 m., mes manome, tai yra klaida. Registro byloje klaidų buvo ir daugiau – kad namo stogas skardinis, nors iš tikrųjų buvo dengtas raudonomis čerpėmis. Buvo parašyta, kad namas kūrenamas dujomis, tačiau niekada čia dujų nebuvo“, – pažymėjo E. Lemežis.
Todėl manoma, kad prieškario metai (1935–1936) yra teisingesnė namo statybos pabaigos data. Jam antrino ir žmona, teigdama, kad ir paklausti nelabai yra kieno.
Tarpukariu Lietuvoje ir ypač Kaune modernizmo stiliaus architektūra klestėjo. To negalima buvo pasakyti apie mažesnius miestelius.
Akademija šiuo požiūriu buvo išimtis, nes čia tarpukariu kūrėsi žemės ūkio mokslo ir mokymo įstaigos, kurių pastatuose matėsi modernizmo stiliaus apraiškos.

Radiatorius paliks autentiškus
Šiuo metu namas nėra šildomas iš centrinės miestelio katilinės – taip, kaip ir prieš kone šimtą metų, taip ir dabar, namo šildymas yra pačių gyventojų rūpestis.
Tiesa, seniau namas buvo kūrenamas kietuoju kuru (malkomis ir anglimis). Šiuo metu jis šildomas granulėmis.
„Kai butą prieš daugiau nei kelis dešimtmečius pradėjome tvarkytis, pamenu, rūsyje buvo didelis katilas, kūrenamas dideliais, metriniais rąstais. Tą seną katilą mes išardėme ir pastatėme naują, granulinį. Juo ir šildome visus keturis namo butus“, – pažymėjo E. Lemežis.
Tiesa, pašnekovai nėra labai patenkinti tokiu šildymo būdu. Todėl buvo kilusi mintis turimą granulinį šildymo katilą pakeisti į šildymo sistemą „Oras – vanduo“.
Tačiau tada reiktų keisti senus buto radiatorius į naujus skardinius. Vis tik toks variantas mums buvo nepriimtinas. Vien dėl to, kad būtų tekę atsisakyti senųjų radiatorių.
„Tad nusprendėme kol kas likti prie granulėmis kūrenamo katilo gaunamos šilumos“, – pasakojo N. Lemežienė.
Stebina atliktų darbų kokybė
Nuo namo pastatymo iki šių dienų likę gana nemažai autentiškų architektūrinių detalių. Bene labiausiai krentantys į akis – autentiški, modernizmo stiliui būdingi langai su išlikusiomis rankenomis, rėmais.
„Nuo pat pastatymo laikų nereikėjo keisti langų, jie dar visai pakankamai gerai tarnauja iki šiol“, – pažymėjo pašnekovė.

Iš maumedžio pagaminti langai yra unikalūs: pagaminti dvigubi, tarp abiejų stiklų yra bene 20 cm oro tarpas, todėl vasarą karštis laikosi tarp lango stiklų, o žiemą dėl šio tarpo yra sulaikomas šaltis ir drėgmė.
Namas, pasak pašnekovų, nors netrukus ir švęs šimto metų gimtadienį, iki šiol yra stebėtinai geros būklės.
Buto šeimininkus stebina tų laikų meistrų profesionalumas, atliktų darbų bei naudotų medžiagų kokybė.
„Čia pastatė namą, kuris dar stovės ir stovės. Dar mažiausiai trims kartoms yra skirtas.
Žinoma, tik svarbiausia, kad namas būtų prižiūrimas ir puoselėjamas“, – tikino N. Lemežienė.
E. Lemežis pasakojo besistebintis, kaip iki šiol namie puikiai veikia įrengta oro recirkuliacija. Teko matyti, kad radiatorių vamzdžiai, paslėpti sienose, atrodo kaip nauji.
Nuostabu, kad visos komunikacijos, vamzdžiai yra nekeisti, tačiau vis vien puikiai veikia“, – nuostabos neslėpė E. Lemežis.
Tiesiog nieko nekeitė
N. Lemežienė pasidžiaugė, kad 2011 m. grįžusi gyventi į šį butą apsisprendė jame nieko per daug nekeisti. Todėl šiandien gali pelnytai didžiuotis gyvendami autentiškame ir išskirtiniame bute.

„Tai darėme tikriausiai dėl to, kad norėjome eiti lengviausiu keliu, bute tiesiog nieko nedaryt – negriauti, neperplanuoti, nekeisti – šyptelėjo pašnekovė. – Mums viskas tiko taip, kaip radome.
O ir pačiam namui išties pasisekė, nes išvengė didelių erdvės perplanavimų, na, žinoma, išvengė ir sugriovimo karo metu.“
Atsikėlusi į butą, šeima pirmiausiai virtuvėje nušveitė grindų dažų sluoksnį, kad atsidengtų originalios medinės lentos.
Visuose kituose kambariuose yra ąžuolinis parketas.
Šeima pasidžiaugė, kad neišgriovė ir virtuvėje įrengtos įspūdingo dydžio krosnies.
Ja kartais naudojamasi iki šiol – jos pagalba ne tik galima pasišildyti buto erdves, bet retkarčiais ji praverčia ir gaminant maistą.
Ant krosnies likę autentiški kabliukai virtuvės įrankiams pasikabinti.
Savo pirminę paskirtį iki šiol atlieka ir šalia virtuvės esantis maisto sandėliukas. Nesugriautas, neperplanuotas – jame iki šiol yra laikomi maisto produktai, indai.
Bute galima pamatyti ne tik modernizmo stiliaus apraiškų, bet ir senoviškų baldų, kuriais naudojosi N. Lemežienės seneliai.
„Iki šiol naudojamės spinta, komoda, veidrodžiu – baldais, kuriuos pavyko išsaugoti iki šių dienų“, – šypsojosi buto šeimininkė.
„O kas jiems atsitiks? Juk daiktai reikalingi gyvenimui. Jei kažkas ir nutiks, juos pataisysim“, – sakė N. Lemežienė.
Pastatui irgi reikia dėmesio
Namas yra senas, tad su kiekvienais prabėgančiais metais atitinkamos priežiūros poreikis vis auga.
Kadangi pastatas yra įtrauktas į kultūros paveldo objektų apskaitą, jo renovacijai galima gauti dalinę savivaldybės paramą.
Lemežiai pasakojo, kad iš savivaldybės atvykęs paveldosaugos specialistas siūlė namą renovuoti, išsaugant namo vertingąsias savybes, didžiausią dėmesį atkreipiant į namo fasado perdažymą, langų sutvarkymą:

„Tačiau reikia ir mums patiems pinigus taupyti, nes niekas nieko nekompensuoja šimtu procentu, tiesiog padengtų dalį kaštų.
Vien dėl to, kad tai yra paveldo objektas, tikrai nesinori daryti atmestinai ir bet kaip.“
Pašnekovai pasidžiaugė, kad pasinaudojus specialia finansavimo programa pavyko pasikeisti ir daug problemų kėlusį namo stogą.
„Dar sovietmečiu name buvo kilęs gaisras, po kurio buvo uždengtas šiferio stogas.
Tas stogas buvo labai prastas – kadangi mūsų butas antrame aukšte, lietus bėgdavo kiaurai pro plyšius į butą. Lakstydavome su kibirais, indais.
Ačiū Dievui, atsirado stogų keitimo programa kaimo vietovėse ir prieš kokius 5 metus mums jį sutvarkė. Dabar negalim atsidžiaugti sutvarkytu nauju šiferio stogu“, – kalbėjo E. Lemežis.
Savo lėšomis gyventojai sutvarkė dalį namo laiptinės. Vėliau planuoja ir patį namo fasadą perdažyti, nes jis remonto nematė nuo pastatymo.